„Hamletas“ liepė man būti

Būti apdovanotai prabanga gyventi šalyje, kurioje alsuoja ir kuria tavo sielos broliai…

Oskaro Koršunovo „Hamletas“, kurio premjera įvyko pirmiau Norvegijoje, Stavangeryje, o tik paskui – Vilniuje, Menų spaustuvėje, tapo ir mano buvimo dalimi, mano savastimi. Kai savo dukrai pasakoju, kas mums, mano kartai, yra, tarkim, A. Tarkovskis arba ankstyvieji N. Michalkovo filmai, tai kalbu jai taip, lyg mėginčiau nusakyti pačių brangiausių žmonių, kurių jai neteko laimė pamatyti ir pažinti, savybes. Žmonių, nuo kurių priklauso ir mano gyvenimas. Apie tai, koks konkretus gali būti menas, kartais, atleisk man, Viešpatie, konkretesnis už greta (ne many) esančią Bažnyčią, dar sykį įsitikinau, trečiąjį kartą žiūrėdama OK teatro „Hamletą“. Būdama su šiuo spektakliu. Krisdama nosim į duobėtą tamsą, o „finale“, kaip sako teatralai, jausdama, jog neįtikėtinu greičiu esu išsviedžiama iš kapo duobės į gyvenimą. Šitie fantasmagoriški, tiesiog mistiški, o gal – misionieriški Koršunovo teatro j u d e s i a i yra tokie realūs, tokie apčiuopiami, tokie akivaizdūs, kad tariuosi atradusi fizikos dėsnį apie neįtikėtinai prikeliančią ir gyventi priverčiančią jėgą, kuria spinduliuoja teatro menas. Turbūt genialus, nes atspėjo tavo viltis ir baimes.

Pasmerktajam dvasios myriui ar beprotystei, esmingai nusiminusiajam „Hamletas“ – ištiesta išsigelbėjimo ranka; arba – negailestingas spyris: lipk iš duobės! O. Koršunovo spektaklis – nukryžiavimas ir prisikėlimas.

Kauno žiūrovai kitokie nei Vilniaus. Nesiimu spręsti, geresni ar blogesni, tiesiog – kitokie. Kažkuri ponia, žiūrovė, tragiškoje spektaklio vietoje ima ir susijuokia. Iškart keičiasi Hamleto – Dariaus Meškausko veidas. Ir monologas, kurį dar praeitą sykį jisai sakė šiek tiek paniręs į save, tuoj pat ima plėstis kaip įtampos bala, didėjanti ir palengva užliejanti žiūrovų salę. Pirmoje pristatomoje „Girstučio“ rūmų salės eilėje, visai greta manęs, iš kairės pusiaugula kėdėje išsitiesęs vaikinukas. Kai tik scenoje pasigirsta ilgesnis monologas ir kelioms minutėms aprimsta veiksmas, kaimynas-žiūrovas nedelsdamas traukia iš kišenės mobilųjį ir paranojiškai maigo. Įbedu akis į greta sėdinčią bičiulę: gal ji suvokia, kas čia darosi? Kodėl mes tokie skirtingi, kodėl visiškai netapačiai jaučiame?

Pajusti tapatumą savo ilgesiui, savo liūdesiui, savo mokėjimui ar nemokėjimui būti – vadinasi, susitikti artimą. Šiuo atveju man artimi – visi devyni spektaklio artistai: D. Meškauskas – Hamletas, Dainius Gavenonis – Klaudijus ir Tėvo šmėkla, Nelė Savičenko – Gertrūda, Vaidotas Martinaitis –Polonijus, Rasa Samuolytė – Ofelija, Julius Žalakevičius – Horacijus, Darius Gumauskas – Laertas, Tomas Žaibus – Rozenkrancas ir Bernardas bei Giedrius Savickas ir Jonas Verseckas – Gildensternas ir Marcelas. Kiek saviškių! Kiek artimųjų… Jau nekalbant apie mediumą O. Koršunovą, mediumo aidą – kompozitorių Antaną Jasenką, scenovaizdžio ir drabužių kūrėją Agnę Kuzmickaitę. Ir kitus, ir kitus, ir kitus, ir Erviną Koršunovą, nuolat esantį su spektakliu, tvarkantį tol jo tekstą, kol spektaklis gyvuoja, ir teatrologus – ne iš mados, o iš vidinės tiesos pajautos pasukusius spektaklio įkandin, adekvačiai įvertinusius ir ne šalta nosimi, o labai nuoširdžiai aprašiusius teatro ir kultūros reiškinį – „Hamletą“ Lietuvos spaudoje. Tačiau nesu tokia naivi, jog nesuprasčiau, kad tolimųjų tikrai yra daugiau nei artimųjų. Tuo brangesni pastarieji.

Šiam Hamletui, o konkrečiau – aktoriui D. Meškauskui, virpančiai ir nuogai sielai, iš pradžių ji baikšti, sužeista ir vaikiška, o antrojoje spektaklio dalyje – plėšoma skausmo ir neapykantos, – kas kartą vis ką nors naujai pasižadu. Po trečią kartą regėto vaidinimo tariu sau: kad ir kas man nutiktų, viską priimu, su viskuo, ką patirsiu, susitaikau ir sakau gyvenimui „taip“. Vaikas manyje užauga drauge su Hamletu, su jo neteisingai suvokta dorumo sąvoka: „Taip, mąstymas padaro mus bailiais.“ Tai sako, turėdamas galvoje ne mąstymą, o sąžinę, Dievą, neleidžiantį žudyti: nei kitų, nei savęs. Manau, kad pačiomis juodžiausiomis būties minutėmis prisiminsiu tą pasižadėjimą Hamletui – būti ir įkvėpsiu tą ašarų druską, kuri degina visus devynis spektaklio-misterijos, jei dar tiksliau – mišių, aukotojus. Pačiomis juodžiausiomis, kaip ir šviesiausiomis, minutėmis prieš akis suksis Koršunovo sapnas-regėjimas: grimo staliukai, prie kurių įvairiausius gyvenimus ant veido tepasi iš šiandienos tiesiai į archetipinę atmintį žengtelėję Vilniaus, Klaipėdos, Elsinoro ir kt. gyventojai. Atrodo, tuoj tuoj, jei tik panūsiu, galiu prie to veidrodžio, kuris atgręžtas ne tik į aktorius, bet ir į žiūrovus, iš esmės – tiesiog į save, prišokti ir aš. O prie manęs prisės baltoji Žiurkė, košmariška ir tokia jauki kaip savas siaubas, kuris visuomet pasitvarko žmogaus viduje taip, kaip jam reikia.

„Bijok, Ofelija, bijok, sesuo!“ – kaip užkalbėjimą atsisveikindamas su R. Samuolytės Ofelija prisaikdina Laertas – D. Gumauskas. Vis keičiasi ir drastiškėja, spontaniškais ritmais šokčioja brolio, sesers ir tėvo-Polonijaus scena. V. Martinaičio Polonijus per kelis mėnesius tapo tikslus dvipusio veidrodžio, kuriame atsispindi ir personažas, ir jo vaidintojas, atspindys: jautrus kaip katės klausa, atsargus, žaibiškas, susitelkęs, vis pagrasantis pirštu, mobiliuku duodantis komandas ir galop užsilenkęs, nudurtas už menamo kilimo. Kas kartą žiūrint „Hamletą“ pamatau vis naujai atsiradusias (ar tiesiog nespėtas pamatyti) jaudinančias vietas. Šį kartą – nudurtasis Polonijus, ilgokai išgulėjęs „negyvas“, galop pasodinamas ir atremiamas nugara į grimo staliuką. Tada Martinaitis atsimerkia. Ir būdamas „čia ir dabar“, žiūri su tokiu skausmu į visa, kas vyksta, su tokiu martinaitišku, jau ne Polonijaus, santykiu, kad tai dar sykį smogteli: mes visi čia viename sapne būname.

Ofelija žaidžia sakurą, brolis siautuly atplėšia žydrą kimono chalatą, pernelyg apnuogindamas sesers kojas. Pernelyg ilgas ir bučinys spektaklio finale, kai Hamletas, vaidindamas „nuodijimo“ sceną, aistringai įsisiurbia į motinos – Gertrūdos – lūpas. Tasai „pernelyg“ dar nėra neįmanomas užribis, bet jis kaip nuoroda: šis sapnas – eilėraštis – aukojimas yra pasąmonės kalba, vieno žmogaus, be atokvėpio sprendžiančio esmingąjį klausimą: kai patys artimiausieji išduoda, kai „teisingumas“ neapsieina be kraujo praliejimo, ar būtis pati savaime dar ko nors verta. Vis dėlto – taip. Apvalanti, gydanti, prikelianti kančios jėga. Kančios didybė. „Hamletą“ kuriantys aktoriai nevaidina. Jie kaskart būna iš naujo. Gertrūda – kaip deganti skausmo aguona. N. Savičenko dvasinis augimas (ar ėjimas gilyn) stulbina: tokia suvaldyta raiška ir tiek atgailos. R. Samuolytės Ofelija visiškai „nebesigaili“ žiūrovų, tiesiog sulimpi su tuo juodu – žydru – baltu raudonplaukės sąžinės vaizdu. „Reikia tik truputėlio kantrybės“, – sako Ofelija. Kantrybės, ir ištversi gyventi. Taip mus moko pamišėlė skenduolė. Ar – tyriausia iš tyriausiųjų, išmintingiausia iš visų gudreivų.

Horacijus vis labiau kelia abejonių: ar tai draugas? Gal – tiesiog tamsioji paties Hamleto pusė? J. Žalakevičius meistriškai kaitalioja savo personažo spalvas. Tik kai žvelgia į grimo staliuko veidrodį, jo akys tokios liūdnos…

D. Gavenonis po truputį pats virsta Hamleto dalimi: trupa sukurto paveikslo išorinis tinkas, lieka vis labiau kenčiantis Klaudijus, besisukąs kaip vilkiukas aplink save su savo nuodėme. Jis drauge – ir šalta, keršto misiją vykdanti, savo sūnų į nuodėmę stumianti Tėvo šmėkla. Mes esame pusė juodo ir dar viena pusė – juodesnio. Raudoname kraujo fone. Prie savo veidrodžių, į kuriuos taip sunku pažvelgti, o pažvelgus – be krislo melo sau atsakyti į klausimą, kas esi. O Koršunovas jau atsakė. D. Meškauskas taip pat.

Po trečiąkart regėto „Hamleto“, sakau buvimui „taip“.