Režisierius O.Koršunovas: „Išdrįskime pažvelgti į dugną”

Garsaus Lietuvos režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis Osle atidaro Norvegijos šiuolaikinės dramaturgijos festivalį. Tai jau ketvirtą kartą Norvegijoje vykstantis festivalis, žiūrovus džiuginsiantis nuo šiandien, rugpjūčio 27-osios, iki rugsėjo 20 dienos. Jame bus parodytos 24 pjesės. Festivalio metu bus paskelbti 2008 m. garbingiausio Norvegijos apdovanojimo už darbus teatre – „Hedda“ prizo laureatai. Šiam apdovanojimui nominuotas ir O.Koršunovo pastatymas pagal Jano Fosse pjesę „Tos akys“. Pjesė, kaip kulminacinis Stavangerio – 2008 m. Europos kultūros sostinės – renginys, pernai pastatyta ir rugpjūčio mėnesį mieste rodyta atvirame ore.

O.Koršunovas – Norvegijos teatro pasaulyje gerai žinomas režisierius. Norvegijoje jis taip pat yra pastatęs D.Charmso ir A.Vedenskio „Mes ne pyragai“, J.Fosse „Žiemą“, A.Strindbergo „Kelionę į Damaską“. Jau kalbama, kad lietuvis 2010 m. čia vyksiančiam H.Ibseno festivaliui bus kviečiamas statyti šio Norvegijos korifėjaus pjesę „Peras Giuntas“. „Statydamas M.Gorkio pjesę „Dugne“ galvoju apie Lietuvą“, – sako režisierius.

Tokią pjesę režisierius pasirinko ne pats, tai padarė Norvegijos nacionalinio teatro direktorė Hanne Tomte. Ji moka rusų kalbą ir jau anksčiau labai vertino lietuvių režisierių. Kai buvo Rogalando teatro direktorė, H.Tomte yra dirbusi su juo statant J.Fosse pjesę „Tos akys“ Stavangeryje.

Nors M.Gorkio „Dugne“ nėra šiuolaikinė pjesė, režisierius sako, kad į klasiką pasižiūrėjus iš dabarties, ji tampa reikšminga tiek, kiek sugeba atverti dabartį. „Jei tekstas virsta dabartimi, į kūrinį galima žiūrėti kaip į šiuolaikinę pjesę. Būtent taip ir traktuoju M.Gorkio „Dugne“. O.Koršunovas atvirauja, kad pjesė verčia galvoti apie gyvenimą, Lietuvą ir apie vertybių krizę.

„Statydamas šią pjesę vienoje turtingiausių pasaulio šalių neišvengiamai galvoju apie Lietuvą, – sako Oskaras. – Pjesė būtų labai aktuali ir pas mus. Juk mes siekiame ir siekiame, bet taip ir nepasiekiame dugno“. O.Koršunovas prisipažįsta, kad darbas su pjese sukėlė gausybę minčių apie moralines vertybes šiuolaikiniame pasaulyje ir Lietuvoje.

„Kuo labiau artėja ir jaučiamas dugnas, tuo dažniau mūsų akys ir mintys krypsta aukštyn, prie vis greičiau, kaip mums atrodo, tolstančios šviesos. Tuomet neišvengiamai pajuntame, kad privalome atlikti vertybių reviziją. Tai paradoksalu, bet dažnai apie gėrį ir gerumą prabylame tada, kai mums pasidaro blogai.

O juk gėris yra ne kažkur, ne kažkokiame viršuje, bet pačiame žmoguje, mumyse pačiuose, – tai pagrindinė M.Gorkio pjesės „Dugnas“ mintis. „Didžiausia vertybė – pats žmoniškumas“, – teigia pjesės autorius. Kai nebelieka nieko, kai nukrenta atributai, kuriais įprantame dangstytis, kai žmogus praranda visas socialines kaukes, kai išbyra, kaip smėlis pro pirštus, profesija, religija, politinė padėtis, pareigos, šeimos santykiai – belieka tik pats žmogus, jo esmė.

Tada ateina supratimas, kad žmogus yra pati didžiausia, pirmapradė vertybė, kad vertybė yra jo individas, sąmonė, jo unikalus pasaulio suvokimas, jo meilė, viltys, net jo skausmas, liūdesys, vienatvė. Ir nebesvarbu tampa religija, tautybė, bendruomenė, turimas ar turėtas turtas arba vieta visuomenėje. Būtent taip aš žiūriu į pjesę, atrasdamas jos pirmapradį šviežumą, matydamas ten kitus dalykus ir sudėdamas ten kitus akcentus, nei buvo tarybiniais laikas“, – sako režisierius.

Tai laikais pjesė buvo labai ideologizuota. Ji parašyta pieš daugiau nei 100 metų – 1904 m. Nors iš tiesų ji gina ir šlovina šventą kiekvieno žmogaus teisę jaustis vertu ir vertingu – nes esi žmogus, tačiau ji buvo padaryta kertiniu sovietinės ideologijos akmeniu.

„Jautrumas žmogui ir žmogiškumo pajauta buvo nuvertinta iki antžmogio patoso – E.Mieželaičio „Žmogaus“, įsirėmusio kojomis į žemę, o rankomis – į dangų. Įvyko ciniškiausia melagystė – pjesėje, nukreiptoje į mažutėlį žmogelį, atsidūrusį visuomenės dugne, įžvelgiama dieviškoji kibirkštis ir didybė išvirto į sovietinio unifikuoto ir idealizuoto žmogaus idėją, esančią virš paties Dievo.

Pjesė tapo iškreiptos tikrovės įrankiu. Įrankiu sistemos, dedikuojančios odes abstrakčiam žmogui, bet traiškančios konkrečių žmonių likimus. Įrankiu sistemos, kuri žlugdė prisidengdama žmogiškumo idėjomis. Būtent dabar, kai bliūkšta visos ideologijos, sistemos ir tikėjimai, kai imame suprasti, kad nieko nėra amžino, gali ateiti suvokimas, kad amžinas yra tik žmogus ir žmogiškasis gerumas.

Galvoju, kad ir į Lietuvą galiu pažiūrėti per M.Gorkio „Dugną“ ir matau dugną mumyse, – prisipažįsta O.Koršunovas. – Lietuvoje įžvelgiu ne ekonominę, o žmogiškąją krizę, kai visi nepatenkinti visais, viskuo, taip pat ir savimi.

Kyla klausimas – į kokius bokštus mes užsiropštėme, iš kokių savo sugalvotų aukštumų mes dabar žvelgiame į vienas kitą, į Lietuvą, į gyvenimą? Kur yra mūsų atskaitos taškas? Ant kokių viršukalnių tariamės kiekvienas esantis, kad tapome tokie nepatenkinti, nekantrūs, kritiški, nevieningi ir nelaimingi? Kiekvienas taip aukštai, savo įsivaizduojamoje vidinėje aukštumoje, kad nebenorime ir nebegalime susikalbėti“.

O gal šitaip bėgame nuo to dugno? Režisierius sako, kad visi bijo dugno, bet reikia išdrįsti į jį pažiūrėti, ir galbūt tuomet atsiras susitaikymas su savimi ir kitais, ateis supratimas, kad visos vertybės yra ne kažkur kitur ir ne aukštumose, o pačiame žmoguje, tik reikia jas rasti. Būtent šiais laikais pamatyti dugną yra labai aktualu, o ypač Lietuvoje. Statydamas pjesę, O.Koršunovas stengėsi atrasti dabar taip vengiamą jautrumą: „Tik taip galiu išvengti banalumo, sentimentalumo, pamokslavimo. Tik tada, manau, pjesė nuskambės šiuolaikiškai“.

M.Gorkis socrealistine terminologija bandė žmogų pavaizduoti kuo tikroviškiau, ir jam tai pasisekė. O žmogaus tikroviškumas – jo labai konkretus charakteris, mąstymas – yra didelis išbandymas aktoriams. Pjesėje daug rusiškų kontekstų, aktoriai dažnai sako, kad savo „vakarietiškomis smegenimis“ daug ko nesupranta. Statant spektaklį daug laiko skiriama tam, kad būtų ištrinta riba tarp vakarietiško ir rusiško suvokimo, o tai sunku, nes rusiška ir norvegiška visuomenės labai skiriasi.

„Kasuosi iki esmės, kuri pasiekiama atsisakant pirminių, išankstinių įsivaizdavimų, išankstinių susikurtų ar perimtų stereotipų. Nevertinti iš savo taško, o save įsivaizduoti kito žmogaus situacijoje – tai yra sunkiausia.

Prieš kiekvieną premjerą man labai trūksta laiko, o prieš šią – ypač. Spektakliui pastatyti turėjome tris mėnesius: du mėnesius – prieš visuotines Norvegijos liepos mėnesio atostogas ir visą rugpjūtį. Tokiai pjesei tikrai per mažai. Viską norisi padaryti tobulai. Todėl visi sunkiai dirbame ir labai tikimės, kad viskas pavyks taip, kaip sumanėme“, – pasakoja O.Koršunovas.

Su O.Koršunovu dirba jo sena ir patikrinta lietuvių komanda: kompozitorius Gintaras Sodeika, kostiumų dizainerė Agnė Kuzmickaitė, choreografė Edita Stundytė ir nuolatinis režisieriaus vertėjas Norvegijoje Algimantas Kušlys.

Pjesės „Dugne“ premjera – rugpjūčio 27 dieną.

***

2009-08-27, Daina Bogdanienė, Oslas, lrytas.lt