Premjerą „Portalas“ su broliu Marium Repšiu pristatantis Mantas Jančiauskas: „Suprantame vienas kitą iš pusės žodžio“

Paklaustas, ar sunku režisuoti spektaklį, kuriame vaidina brolis, režisierius M. Jančiauskas atsakė, jog tai daryti lengviau negu gali pasirodyti. „Su Mariumi jaučiame stiprų ryšį, nereikia daug kalbėti ir aiškinti. Kai nereikia žodžių, tada būna lengva“, – teigia M. Jančiauskas. Spalio 21 d. jie kartu su aktoriais Egle Gabrėnaite, Adele Šuminskaite ir Matu Dirginčiumi OKT/Vilniaus miesto teatre pristatė premjerą „Portalas“ pagal Birutės Kapustiskaitės pjesę – spektaklį, bandantį atrasti atsakymą į klausimą, iš kur kyla blogis ir kodėl mes kartais elgiamės blogai? Apie tai kalbamės su spektaklio režisieriumi M. Jančiausku.

Kaip kilo mintis kurti šį spektaklį? Girdėjome, kad procesas buvo įdomus ir banguotas.

Mintis kilo labai seniai, kai kartu su kitais kolegomis kūrėme kitą kūrinį „Glaistas“. Kūrinyje „Glaistas“ analizavome atmintį, susijusią su Holokaustu. Mąstant apie Holokaustą visada kirbėjo klausimas: o kaip yra su žmonėmis, kurie šaudė žydus? Kodėl jie taip darė ? Kas juos skatino pasirinkti tokius veiksmus? Ar jie buvo žiaurūs ar tiesiog prisitaikę prie aplinkybių ir sistemos?

Būtent šis klausimas apie blogį, jo apraiškas tapo pagrindiniu atspirties tašku naujajam kūriniui. Viskas po truputį pradėjo kristalizuotis, kai prisijungė dramaturgė Birutė Kapustinskaitė. Galų gale supratome, kad viskas slypi „radikalėjime“.

Savo spektakliuose kalbate apie aktualias socialines problemas. Jei „Dreamland“ buvo apie emigraciją, „Portalas“ tarsi byloja apie karantino metu gresiantį susvetimėjimą, kraštutinio individualizmo išsikerojimą ir jo pasekmes. Ar šiomis temomis šiandien dar galima kalbėti be klišių? Ar perspėjimas apie galimas grėsmes nėra savotiška teatro misija?

Spektaklis „Dreamland“ visų pirma buvo apie „kito“ baimę ir susitikimą su „kitu“. Portalo atveju, kaip teisingai pastebėjai, susvetimėjimas, išjudinta tapatybė tampa tarsi dirva kraštutinumui. Kažkodėl būtent po karantino galima pajusti kraštutinių pažiūrų išsikerojimą. Galbūt radikalumas teikia aiškius ir apibrėžtus atsakymus į labai sudėtingus klausimus. Gal žmonėms tiesiog norisi žinoti, gal jie pavargo nežinoti. Kai sėdi namie ir nebežinai ar rytoj turėsi darbą ar ne, pasidaro sunku.

Į savo spektaklį „instaliavote“ videožaidimą. Ar medijų naudojimas palengvina kūrybinį procesą? O gal kai kuriais atžvilgiais kaip tik apsunkina?

Iš dalies palengvina, iš dalies apsunkina. Apsunkina todėl, kad yra daug nuo mūsų nepriklausančių dėmenų: kartais norime nufilmuoti, bet žaidimas stringa, nėra garso arba kitas žaidėjas iš kitos šalies įeina į „kadrą“. Palengvina tuo atžvilgiu, kad įdomu dirbti, ieškoti dialogo skambesio naudojant tam tikrą mediją, šiuo atveju – žaidimą.

Pagrindinis spektaklio veikėjas Audrius – šiuolaikinis vyras, bandantis balansuoti tarp savosios aplinkos, šeimos, kurioje, sociologiškai kalbant, atsiranda ryški lyčių vaidmenų ir su tuo susijusių reiškinių kaita, ir stereotipinio vyriškumo scenarijaus, kurį virtualiais pavidalais mums perša visuomenė. Ar tai nėra esminis jauno vyro išgyvenamas konfliktas, ir ar manote atradę atsakymą, kaip jį spręsti? Kokius iššūkius vyriškumui šiandien matote Jūs, ir ar vyriškumui šiandieninis mačistinis fundamentalizmas nekelia didesnės grėsmės nei tariamas jo praradimas dalinantis pareigomis ir atsakomybe su partnere?

Man atrodo, kad esminiai su žmogumi susiję konfliktai slypi kur kas giliau nei „Lyties“ apibrėžime. Tačiau lytis be jokios abejonės vaidina labai svarbų vaidmenį. Darant spektaklį kalbėjome su sociologu Artūru Tereškinu. Iš to pokalbio išliko mintis apie šiuolaikinį vyrą kaip tokį vyrą, kurio galvoje įdiegta „didžiojo pažado“ idėja. Kalbama apie socialinį vaidmenį, kurio būtinybę vyrai įsikala į galvą. Kai tokio vaidmens suvaidinti vyrui nepavyksta, įvyksta natūrali psichologinė krizė. Panašią krizę ir išgyvena išgyvena kūrinio herojus.

Dar visai neseniai niekas rimtai nežiūrėjo į „Incels“ (taip vadinami vienos virtualios subkultūros nariai, besiskundžiantys negalėjimu užmegzti trokštamų romantinių ar seksualinių santykių). Visi juos laikė „geek’ais“, „kvaileliais“. Dabar tai tampa sparčiai besiplečiančia lytinių santykių neturėjusių vyrų bendruomene, kuri savo radikalias idėjas įgyvendina pasitelkdami žiaurius veiksmus, kartais nenusileidžiančius Islamo grupuočių teroristiniams išpuoliams… Ir tai daro žmonės, kuriems būdingas vakarietiškas mentalitetas.

Kodėl mes taip pasiduodame virtualios realybės poveikiui, kad leidžiame jai modifikuoti mūsų tapatybes? Ar galime virtualybės poveikį sieti su grėsmėmis? O gal ji kaip tik priverčia mus atversti tas kortas, kurias visuomet laikėme savo delne, pripažinti tai, ko anksčiau nedrįsome?

Nesinori apie virtualumą daryti vienareikšmių pareiškimų. Žinoma, virtualybė gali teikti ir naudos, ir pakenkti. Zygmuntas Baumanas kalba apie tai, kad žmogus virtualybėje ne bendrauja, o kuria bendravimo iliuziją. Ta bendravimo iliuzija arba įgytas bendravimo įgūdis virtualioje erdvėje nepadeda ir nepasitarnauja sprendžiant konkrečias gyvenimiškas situacijas. Žinoma, galime pastebėti ir tai, kad virtualybė veikia tam tikro algoritmo pagalba, o algoritmas veikia pagal tam tikrą schemą. Banalu, bet Youtube siekia kuo ilgiau išlaikyti tavo dėmesį, tai yra, rodo turinį, kurį tu nori matyti – kitokį turinį atrasti sunku. Taip pat šiame kūrinyje virtualybę mes laikome galimybe veikti ir išlikti anonimu. Anoniminiai komentarai, anoniminiai žaidimai, anoniminis Dark arba Deep Web’as – tokios platformos gali išlaisvinti žmogaus slapčiausias fantazijas, tačiau lygiai taip pat gali ir padėti veikti, pavyzdžiui, disidentams.

Jūsų spektaklyje vaidina Eglė Gabrėnaitė. Ar šią publikos itin mėgstamą aktorę buvo lengva prisikviesti ir ar smagu buvo su ja dirbti?

Pirmas klausimas, kurį Eglė uždavė man pakvietus ją vaidinti, buvo: „ar daug teksto?“ Žinoma, šis klausimas nuskambėjo juokais, tačiau, kai atsakiau, kad vaidmuo visiškai be teksto, Eglė dar labiau susidomėjo. Vėliau, žinoma, reikėjo susitikti ir papasakoti apie ką bus spektaklis, tačiau ilgai įkalbinėti nereikėjo.

Taip pat tai – jau trečiasis spektaklis, kuriame vaidina Marius Repšys, kuris yra Jūsų brolis. Ar sunku režisuoti brolį?

Lengviau negu gali pasirodyti. Su Mariumi jaučiame stiprų ryšį, nereikia daug kalbėti ir aiškinti. Galime suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. Kai nereikia žodžių, tada būna lengva.