Politikai siekia privatizuoti ne pastatus, o menininkų tribūną

Praėjusią savaitę Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatro trupė parskrido iš gastrolių Pekine ir rengėsi vaidinimams Europos teatro festivaliuose. Per keturias dienas, praleistas namuose, patekome į patį nerimo ūžesį, kilusį dėl to, kad mūsų biuras sostinės Ašmenos gatvėje yra name, kuris Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimu įtrauktas į privatizuotinų pastatų sąrašą, o privatizavimo tvarka supaprastinta. Šiuo metu ruošiamės gastrolėms Prancūzijoje. Kai grįšime iš gastrolių, ar dar turėsime kur dirbti, ar jau būsime iškraustyti?

Valdininkų panieką kultūros žmonėms girdžiu nuolat. Tai pataikavimas plebėjiškam skoniui. O juk Lietuvos valstybė prasidėjo nuo kultūros: nuo knygnešių, nuo kalbos suvokimo ir saugojimo. Ir dabartinės Lietuvos nepriklausomybė prasidėjo nuo kultūros žmonių aktyvumo. Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, kiti menininkai padėjo žmonėms susivokti.

Bet į menininkus žiūrima įtariai. O ką jie veikia? Kuo naudingi? Man tai primena gūdžius viduramžius, kai meistrai darydavo gražiausius kryžius, tapydavo ikonas, o atlygio už tai negaudavo. Nes tai nerimta – ne medžioklė, ne karyba. Ir kas išliko iš anų laikų? Tik tos ikonos, tos bažnyčios.

Nepelnytas kultūros kūrėjų niekinimas suaktyvėjo nuo požiūrio į Vilnių – Europos kultūros sostinę. Iš kur tai kilo? Kultūros žmonės labiausiai nepatogūs valdininkams. Nes jie yra mąstantys žmonės ir jie turi tribūnas.

Tribūnas turi ir politikai, daugiau niekas. Tik menininkai ir politikai. Ir tik iš tribūnos gali formuoti viešąją nuomonę. Vadinasi, kuriančiuosius kultūrą reikia pavadinti niekšais, vagimis, tinginiais ir tokiu būdu išmušinėti jų tribūnas.

Juk tų parduodamų pastatų Vilniuje sąrašas didžiulis. O kas kalba apie tai? Tik menininkai. Vėl menininkai drumsčia vandenį.

Dirbame ir net neįtarėme, kad pastatas Ašmenos g. 8 yra tame privatizuotinųjų sąraše. Esame apstulbę, kad mūsų niekas neinformavo, neperspėjo. Lyg mūsų nėra. Lyg niekas čia nevyksta.

Peržiūrėjome savivaldybės tarybos posėdžio vaizdo įrašą, matėme, kaip buvo tvirtinamas tas sąrašas. Ir štai vienas tarybos narių pareiškė, kad iš sąrašo reikia išbraukti pastatą, kuriame yra jo atstovaujamos „Tvarkos ir teisingumo“ partijos būstinė.

Negalima, girdi, parduoti to namo, nes „mes“ ten esame. Ir kai „mes“ – „Tvarka ir teisingumas“ – ateisime į valdžią, žiūrėk, dar parduosime pastatą, kuriame „jūsų“ partija dirba. Ir viskas. Tos pastabos užteko, kad pastatas būtų išbrauktas iš privatizuotinų sąrašo.

Pastatai atspindi, kas tam miestui svarbiausia. Jeigu savivaldybės pastatas aukščiausias – tai to miesto savivaldybė labiausiai susireikšminusi?

Europos didžiųjų miestų veidus formuoja katedra, teatras, rotušė. Vienuose miestuose išlikę seni gražūs miesto teatrų pastatai. Kituose, kaip Stokholme, miesto teatras – didžiulis naujas devynių salių pastatas pačiame centre.

Tuo tarpu Vilniaus miesto teatras – tą vardą OKT laimi konkurse ketvirtą kartą – glaudžiasi senamiesčio namo kieme, trečiame aukšte, o vaidina faktiškai kambaryje. Išvažiavę į gastroles užsienyje vaidiname svarbiausiose scenose. Ir visur keliaujame su Vilniaus miesto teatro vardu.

Vilniuje turime didžiulę auditoriją, kurios nepajėgiame sutalpinti salytėje, mūsų įsirengtoje Ašmenos g. 8 namo trečiame aukšte. Žiūrovai susirenka ir jau ima trūkti oro, nes salė ir neskirta vaidinimams.

Didesniems vaidinimams Vilniaus miesto teatras nuomojasi kitų teatrų sales. Nuomojasi sandėlius dekoracijoms laikyti. Nuomojasi transportą dekoracijoms vežti į teatrą ir atgal. Būtume verslininkai, Lietuvoje nevaidintume. Bet mes ne verslininkai ir nuostolių nesureikšminame. Mes reikalingi Lietuvos publikai ir Lietuvos publika reikalinga mums.

Mūsų teatras yra pelnęs nemažai tarptautinių apdovanojimų. Ir Lietuvoje spektakliai, aktoriai įvertinti visais įmanomais prizais, premijomis. Bet Vilniaus miesto teatro sąlygos nuo to nesikeičia. Nes neiname su valdininkais į jokius aljansus, nevažiuojame į medžiokles, nesame jų kartos ir svarbiausia – niekuo nesidalijame.

Pastebėjau, kad valdžia išgirsta, kai teatrui reikia keliasdešimties milijonų. Tada atsižvelgia. O mums nereikia milijonų. Mums reikia erdvės ir mes joje padarysime teatrą, traukos centrą. Bus ir repertuaras, ir žiūrovai – kaip ir visus tuos 15 metų, kuriuos dirbame.

Mums nereikia nei marmuro grindų, nei liftų, nei aukso rėmų ar milžiniškų fojė. Nereikia ir milijonus kainuojančios scenos įrangos. Teatro mašinerija – praėję amžiai. Šiuolaikiniam teatrui užtenka to, kas vadinama „black box“, juoda dėže, vietos žiūrovams susodinti, ir šildymo, kad jie nešaltų.

Tinkamų pastatų Vilniaus centre yra. Veiklos juose jokios, o šiukšlių prikrauta. Ir stovi jie tokie dar nuo sovietmečio. Ir nesimato jokio valdininkų judesio, kad tai pasikeistų.

****

Oskaras Koršunovas, Lietuvos rytas, 2014 m. lapkričio 25 d.