Politika ir absurdas – tarsi Siamo dvyniai

Jaunasis teatro chuliganas Artūras Areima uždaro Williamą Shakespeare´ą į OKT / Vilniaus miesto teatro biurą. Išbandęs klasikinę, modernią ir šiuolaikinę dramaturgiją, trisdešimtmetis režisierius pirmąkart stato šio dramaturgo kūrinį. Rugsėjo 14 dieną jis kviečia į Shakespeare´o pjesės „Julijus Cezaris“ premjerą.

1599 m. parašytoje ir Lietuvoje dar niekad nestatytoje tragedijoje kalbama apie I a.pr.Kr. įvykusį sąmokslą prieš Romos diktatorių Julijų Cezarį, o veiksmo centre – absurdo valdoma politikų karta. Apie būsimąjį spektaklį kalbamės su jo režisieriumi Artūru Areima.

– Kokius iššūkius turi įveikti jaunas režisierius, statydamas populiariausio pasaulyje dramaturgo kūrinį?

– Daugelis sako, kad iki Shakespeare´o reikia pribręsti. Nemanau, kad į šį dramaturgą reikia taip rimtai žiūrėti – tuomet užsikrauni didelį svorį, bijai neteisingai pasielgti ir klysti. Man labiau patinka žaisti. Gal kas sakys, kad negalima su šiuo klasiku elgtis taip įžūliai kaip mes, bet kodėl gi ne? Turbūt ir pats Shakespeare´as nebuvo dorybingas žmogelis, greičiau – tikras chuliganas.

­– Jūs pirmasis Lietuvoje statote „Julijų Cezarį“. Kuo ši pjesė patraukė jūsų dėmesį?

– Kai pirmąkart perskaičiau šią tragediją, ji man sukėlė juoką. Veiksmas netikras, tariamas, apsimestinis. Veikėjai mėgina sukurti slaptą sąmokslą, tačiau visi – ir Cezaris, ir kiti – apie jį žino. Žaidimas lyg slaptai, bet atviromis kortomis – visai kaip naujieji rusai Vladimiro Sorokino knygoje „Opričniko diena“. Tai mane sudomino. Supratau, kad ir aš galiu žaisti.

– Galbūt su vėlyvesne Shakespeare´o pjese būtų sudėtingiau taip chuliganiškai elgtis?

– Taip, su „Hamletu“ to daryti neverta. Vėlyvesnės pjesės yra gilesnės, tad į jas ir žiūrima rimčiau. Šiame kūrinyje kalbos daug, o veiksmo – tik imitacija, tariamybė. Kai kuriuos dalykus paryškinu ir veiksmas virsta visiška nesąmone. Kartais panašų absurdą rodo per televiziją, kai transliuoja Seimo posėdžius.

– Išduokite paslaptį, kaip penkių veiksmų tragedija virto vieno veiksmo spektakliu, grįstu „pokštu, nesąmone, logikos žaismu“?

– Kai pirmąkart sukviečiau aktorius, mes pasiėmėme pieštukus ir braukėmė: vieno puslapio nėra, kito – irgi, dar kitų palikome tik dalį… Nemanau, kad taip sunyksta autorius. Jis yra inspiracija. Shakespeare´as iškelia temas, kurios man yra įdomios. Spektaklyje kalbu apie tai, ką atradau jį skaitydamas.

Shakespeare´o išryškintas imitacijas, tariamybę ir apsimetinėjimą stengiausi išretinti bei išilginti. „Julijaus Cezario“ dialoguose iš dviejų sakinių tampa aišku, apie ką žmonės kalba, tačiau teksto – kone penki puslapiai! Atmetęs kai kurias teksto dalis, gavau visiškai kitokias logikos struktūras. Vienas veikėjas pasako sakinį, o atsakymas – po pauzės. Tekstas informuoja apie siužetą, o pauzių metu žiūrovui kyla klausimai. Taip mėginu ir jį įtraukti į žaidimą. Aišku, tai sudėtinga, sunku repetuoti. Aktoriai turi būti laisvi ir atsipalaidavę, tačiau tuo pačiu metu išlikti atidūs, jausti kiekvieną loginę slinktį. Negaliu spektaklio „suveržti“ – norėdami išlaikyti laisvumą šiek tiek improvizuojame, todėl visi spektaklio dalyviai turi būti pasiruošę netikėtai frazei ir gebėti iš jos pratęsti veiksmą.

– Šį pavasarį sakėte, kad politines visuomenės aktualijas nagrinėjantis teatras Jums neįdomus. O  artėjant Seimo rinkimams pristatote kūrinį, kuriame politiniai žaidimai lyg ir svarbiausi? 

– Į Seimo rinkimus nekreipiu dėmesio. Politika – tik sutapimas (juokiasi). Man įdomiausias yra žmogus ir jo sukuriami pseudoveiksmai. Žmogus politikoje, kaip ir visame gyvenime, pirmiausia yra žmogus. Savo darbe nenoriu moralizuoti ir barti – man įdomiau filosofuoti. Siekiu, kad žiūrovas irgi mąstytų. Stengiuosi neduoti atspirties taškų, labai tikslių nuorodų, kad publika pati ieškotų ir interpretuotų.

– Siekiate žiūrovą įvilioti į painų pasaulį, kad jame susipainiotų ir, vėliau, mąstydamas, išsipainiotų?

– Taip. Noriu, kad žiūrovas dirbtų, o ne tinginiautų. Jei scenos kūrinys žmogui tampa visiškai aiškus, tuomet po spektaklio jam nieko nelieka. Juk jei negali interpretuoti, neturi neatsakytų klausimų, tuomet išėjęs iš teatro nebeturi apie ką mąstyti. Nenoriu, kad mano žiūrovas stengtųsi suvokti spektaklį lygiai taip pat kaip jį įsivaizduoju aš. Teatras yra kūryba: ir žiūrovas turi kurti, mėginti atrasti savas sąsajas.

Teatras juk nėra ta institucija, į kurią atėjusiam žmogui gyvenimas automatiškai pagerės. Kaip tai galėtų atrodyti? Jei viskas vyksta blogai, ateinu pažiūrėti spektaklio ir sužinau kaip gyventi? Ne! Kaip tik tai yra vieta, kurioje galima išgyventi ir apmąstyti įvairiausias situacijas. Galbūt po spektaklio žiūrovas pasakys, kad gyvenimas gali būti dar blogesnis. Arba pripažins, kad nieko negalėjo suprasti, bet jam buvo gera ir įdomu. Teatre reikia ieškoti.

– Jūsų „Julijų Cezarį“ pristatančiose nuotraukose aktoriai nedėvi romėniškų drabužių, madingi kostiumai neprimena ir Renesanso laikų. Kodėl veiksmą perkeliate į šiuolaikinę aplinką?

– Manau, kad šiandien gyvename lyg nesąmonių muziejuje. Aplink daug tariamybės ir absurdo. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Per televiziją visai neseniai rodė, kaip kažkurios šalies ministras trenkė moteriai tris stiprius smūgius. Kitur parlamente politikai susipyko ir vienas tėškė kitam per galvą kėde…

Istorija apie Cezario mirtį irgi atrodo absurdiškai. Sako, kad Cezaris žinojo apie sąmokslą, tačiau atsisakė apsaugos. Kaska valdovui kirto pirmas, bet nepataikė: durklas atšoko nuo kaktos, kliuvo jam pačiam. Kiti irgi ne ką geriau pasirodė – dauguma sąmokslo dalyvių patys susipjaustė. Nemanau, kad nuo tų laikų labai atitolome.

– Šiuolaikiškai „Julijaus Cezario“ scenoje atrodo ir Oktavijus (kompozitorius Paulius Ignatavičius) su elektrine gitara. Kodėl spektaklyje prireikė gyvos muzikos? 

– Tai lėmė erdvė, kurioje rodome spektaklį: vaidiname ne teatre, o biure. Ir nieko čia nepakeisi: pastatėme žiūrovų kėdes, bet vis tiek atrodo kaip kontora. Reikėjo prisitaikyti ir scenai įkvėpti daugiau gyvybės. Taip atsirado keistuolis muzikantas – sėdi, brazdina gitara ir nervina visus biuro darbuotojus…

– Visi spektaklyje pasirodantys aktoriai – Tomas Stirna, Tadas Gryn, Tomas Rinkūnas ir kiti – Jūsų kartos žmonės. Galbūt visas kūrinys orientuotas trisdešimtmečių publikai?

– Sakyčiau, kad amžius nesvarbus. Man trisdešimt, bet jaučiuosi šešiolikos. Kai bus penkiasdešimt, kažin ar jausiuos vyresnis. Manau, kad į teatrą eina žiūrovai nuo 18 iki 80 metų, gal net dar vyresni. Aštuoniasdešimtmečiai šiais laikais eina pažiūrėti ir šiuolaikinio meno performansų. Viskas priklauso nuo žmogaus – kokį teatrą jis nori žiūrėti. Ar tai bus visada toks pat, jau šimtąkart matytas, ar gyvas ir paveikus teatras?

***

Monika Jašinskaitė, Lietuvos rytas, Menų faktūra, 2012 m. rugsėjo 13 d.