Po pertraukos sugrįžtančio spektaklio „Pamišėlis“ aktorius Eimantas Pakalka: „Pamišėlius sieja tai, kad iš pažiūros jie normalūs“

„Tai, kas dabar vyksta, yra paskatinta didžiulio valdžios troškulio, noro kažką atstatyti, grįžti į carų laikus, didybės manijos. Tai taip panašu į Gogolio siužetą“, – paraleles tarp dabarties aktualijų ir spektaklio pagal Nikolajaus Gogolio kūrinį „Pamišėlis“ pastebi jame vaidinantis aktorius Eimantas Pakalka. Šis režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis sugrįžta į sceną po keleto metų pertraukos ir panašu, jog sugrįžta tada, kai yra aktualus kaip niekad, kai visiškai netoliese turime visam pasauliui pavojingą pamišėlį. Spektaklis „Pamišėlis“ žiūrovų laukia lapkričio 6, 7 d. Apie sugrįžimą kalbamės su E. Pakalka.

Eimantai, kodėl kartu su režisieriumi O. Koršunovu pasirinkote statyti šį spektaklį?

Ši istorija prasidėjo dar studijų metais. Atėjus baigiamųjų darbų laikui visi pasirinko, kokius spektaklius norės kurti. Neprisijungęs nei prie „Vestuvių“, nei prie „Šokio Delhi“ komandos, nusprendžiau kurti atskirą spektaklį. Susiradau bibliotekoje Gogolio „Pamišėlio užrašų“ tekstą. Vertimas senas, skaityti labai sudėtinga. Darbas buvo ilgas – jaukinausi tekstą, jis privalėjo gerai skambėti tariamas mano lūpų. Kūrinį reikėjo perleisti per save, kad jis taptų savas. Parodęs spektaklio eskizą susiradau dailininkus „random heroes“. Atėjęs įvertinti galutinio varianto, režisierius Oskaras Koršunovas buvo patenkintas ir dekoracijomis, ir Dominyko Digimo sukurta muzika, bet vaidybą sukritikavo.

Tą patį vakarą išėjus su Oskaru pasivaikščioti į naktinį Vilnių jis manęs paprašė papasakoti apie Gogolio tekstą ir pasakė, kad pasakojant tekstą viskas atrodo kitaip. Po to buvo vienintelė repeticija, per kurią Oskaras sukūrė visą spektaklį. Parodžius šį diplominį darbą jis sutiko kartu dirbti toliau ir perkelti šį spektaklį į OKT/Vilniaus miesto teatro repertuarą.

Pradėjus dirbti teatre smarkiai keitėsi spektaklio koncepcija, kito ir dekoracijos – liko tik kopėtėlės ir ragai. Atsisakyti ankstesnių koncepcijų vardan naujų buvo lengva – to mokė ir O. Koršunovas. Taip atsirado ir politiniai posūkiai spektaklyje… Kaip manote, ar Gogolio aprašomas Peterburgo valdininkų pasaulis nėra artimas dabartiniam korporacijų ir aukštųjų technologijų pasauliui? Ar mūsų nesibaigiantys darbai negali paversti mūsų pamišėliais? Kaip manote, ar žmogaus pamišimą ir beprotybę gali lemti sistema, kurioje jis gyvena?

Taip, tarp Gogolio laikų ir šiuolaikybės esama labai artimų paralelių. Laikas bėga, bet tarnystė išlieka. Kažkur mačiau labai gerą paveikslėlį: kadaise vergai statė piramides, dabar jie dirba kontorose. Mūsų laiką nuo to skiria tik tai, kad pavaldumas išlieka, tačiau viskas pasirenkama laisvai. Gavęs laisvę pasirinkti tik dar labiau įkliūni į vergijos spąstus: jei vergausi ne čia, vergausi kitur. Žmogaus grynuolio, laisvo žmogaus, dabar nesurasi su žiburiu, o tą, kuris gyvena asketišką gyvenimą, vadina pamišėliu, nes jis nesilaiko normų, nedirba ir panašiai.

Visur žaidžiama laisvės sąvoka – tariamai egzistuoja „laisvas pasirinkimas“, bet kyla mintis, kad tos laisvės ateityje bus tik mažiau… Kuo toliau, tuo daugiau suvaržymų. Valdžia, norėdama parodyti, kad gerai dirba, nuolat siekia kažką uždrausti, apriboti. Atsiranda influenseriai, sėkmės istorijos… Labai įdomus šioje pjesėje gyvūno, šuns, vaidmuo. Kaip manote, kodėl pamišėlis „renka informaciją“ iš šunų? 

Juokai juokais, bet kylant aukštyn karjeros laiptais žmogui tampa „įdomu“ stebėti, kada jo direktorius šypsosi, o kada būna piktas. Toks įtarumas gimsta iš sveiko proto. Pamišėlis viskam ieško pateisinimo. Tikima tuo, ką „anglų mokslininkai nustatė“. Visur ieškoma pateisinimo.

Galbūt prie mūsų pamišimo prisideda ir šiuolaikinis požiūris į sėkmę kaip į žmogaus vertingumo įrodymą? Galbūt šiuolaikinis sėkmei tarnaujantis pasaulis, požiūris į žmogų kaip į sėkmę orientuotą būtybę labiau nei kada nors anksčiau palankus beprotybei?

Įsijungęs bet kokią Lietuvoje rodomą televiziją galėsi stebėti nuolat akcentuojamos sėkmės istorijas. Ir apskritai čia esama tam tikros Pandoros skrynios. Vis dažniau man kyla mintis, kad mes, visi šio pasaulio žmonės, praradome Dievą ir atradome Dievą savyje. Visi remiasi savo išmintimi, savais išgyvenimais. Yra influenserių sėkmės istorijos, ir to paties ima ieškoti visi. Visi ieško savyje Dievo, galios…

Anksčiau buvome linkę savo socialinę padėtį sieti su ją formavusiomis aplinkybėmis, o dabar siejame su sėkme. Vadinasi, jei žmogus nieko neturi, jam tiesiog nesiseka?

„Pamišėlio“ personažas irgi samprotauja, kiek nedaug jam trūksta iki tapimo skyriaus viršininku. „Duok man madingą fraką, kaklaraištį, tuomet nebūsi nė mano puspadžio vertas.“ Tarsi pareigos būtų materialus dalykas, kurias galėtum apsivilkti, pasimatuoti…

Vienas šiuolaikinis psichoanalitikas yra pasakęs, kad beprotis, laikąs save karaliumi, yra mažiau pavojingas nei save karaliumi laikantis karalius. O. Koršunovas jau pastebėjo, kad šiandieninėje Rusijoje matome dėl savo galios pamišusį valdovą. Kaip manote, koks Didysis inkvizitorius galėtų šį pamišimą sustabdyti? 

Labiausiai artimu savo personažui – Ispanijos karaliumi tapusiam pamišėliui – laikyčiau buvusį Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą. Nežinau, gal tai kyla iš desperacijos, bet jo pasisakymai ir pareiškimai kartais yra daug garsesni nei paties Vladimiro Putino. Jis įsivaizduoja esąs Rusijos karaliumi ir svaidosi branduoliniais grasinimais – to, beje, Putinas nedaro. Pastarasis tik užsimena, kad tokia galimybė yra, o Medvedevas jau susprogdino visus… Kita vertus, gerai matyti, kad daugiausiai šūkauja žemesniojo rango tarnautojai – nėra tos valstybės pasaulyje, kurios jie nebūtų pasirengę subombarduoti…

Visa Gogolio pjesė leidžia suvokti, kaip karjeros laiptais lipo pats Putinas. Bet artėja tas momentas, kai jis pats pradės abejoti, ar tik nepakliuvo į inkvizicijos rankas.

Tai, kas dabar vyksta, yra paskatinta didžiulio valdžios troškulio, noro kažką atstatyti, grįžti į carų laikus, didybės manijos. Tai nurodo į didelį dabartinės situacijos panašumą į Gogolio pjesės siužetą.

Įdomu, kas bus tas Didysis inkvizitorius.

Taip, įdomu. Spektaklyje tai – ligoninė. Atsibudęs pamišėlis tai supranta. Dar įdomu, kiek tauta visa tai kentės.

Dar vienas įdomus dalykas – daugybę pamišėlių sieja tai, kad iš pažiūros visi jie normalūs. Jų pagrindinis bruožas – normalumas, sveikas protas. Viskas tarsi gerai, nieko negali įtarti, kol ilgainiui tampa aišku, kad kažkas yra ne taip. Normalumas pasirodo kaip nenormalumas.

Naujojo OKT/Vilniaus miesto teatro sezono tema – „Žmogus griūvančiame pasaulyje“. Kaip manote, ar turime pasiduoti pamišėlio baimei? O gal geriau bandyti plėsti žmogiškumo, propagandai ir gąsdinimams nepavaldaus mąstymo ribas, stiprinti vertybes ir daryti viską, kad sveikas protas nugalėtų?

Taip, visiškai tam pritariu. Tik ta vertybių politika nyksta, nes nelieka vidinės vertybių sistemos. Kiekvienas žmogus turi savo vertybes, ir tai, kas vienam žmogui atrodo normalu, kitam yra nenormalu. Kur prasideda vieno laisvė, baigiasi kito laisvė. Todėl pritarčiau, kad tokiais sudėtingais laikais reikia ieškoti nekintančių vertybių ir jų laikytis. Lietuvoje mes per dažnai gesiname gaisrus, o reiktų ieškoti priežastinių ryšių ir galimybių užkirsti blogiui kelią.

Kalbino Kasparas Pocius