Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ Rygoje tapo „Izraiditie“

Ir latviai dabar turi „Išvarymą“ – Oskaras Koršunovas su lietuvių bendrakūrėjų komanda perkėlė spektaklį pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę į Rygos Dailės teatrą. Premjera, nudžiuginusi ir teatro trupę, ir žiūrovus, įvyko penktadienį.

Erdviame Dailės teatre Rygos Brivibas – Laisvės – gatvėje penktadienį publika rinkosi žiūrėti lietuvių darbo. Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ virto „Izraiditie“ ir sukėlė salėje panašių audringo juoko reakcijų, kaip 2011 metų rudens premjera Vilniuje. Pjesę išvertė Indra Brūvere.

Lietuvos nacionalinio teatro „Išvarymas“ buvo pakartotas Rygoje per šešias savaites.

Pakartojimo ir troško Rygos Dailės teatro meno vadovas Dž.Dž.Džilindžeris. Šis režisierius yra žinomas būtent tokiu slapyvardžiu, o gyvenime vadinamas Džiliu. Per „Izraiditie“ premjerą aktoriai sužaidė savo vadovo vardu.

Juk pagrindiniai herojai Benas ir Valdalas antrame veiksme renka vardą būsimam Vandalo šuniui. Vilniuje Ainis Storpirštis ir Marius Repšys tą vardą kuria iš savo pavardžių. Rygoje aktoriai Dainis Grūbe-Benas ir Lauris Dzelzitis-Vandalas sugalvojo duoti šuniui Džilio vardą. Salė sprogo iš juoko, o meno vadovas juokėsi kartu.

Dž.Dž.Džilindžeris trejais metais vyresnis už 44 metų O.Koršunovą. Latvių režisierius, garsus šokiruojančiais spektakliais, susižavėjęs sekė lietuvių režisieriaus kūrybą. Tapęs Dailės teatro vadovu ėmė kviestis O.Koršunovą „Meistro ir Margaritos“ pastatymui. Bet, pamatęs „Išvarymą“, nutarė, kad Michailo Bulgakovo veikalas palauks – Latvijai reikia „Išvarymo“.

Po premjeros Dž.Dž.Džilindžeris džiaugėsi: „Dailės teatre dar nėra dirbęs tokio aukšto lygio režisierius. Juk O.Koršunovas prieš keletą metų yra pripažintas kaip vienas geriausių Europos režisierių, kuriantis naują teatro realybę. Dabar, kai O.Koršunovas pastatė pas mus „Izraiditie“, Dailės teatras yra įdomiausias ir drąsiausias Latvijoje!“

Rygoje spektaklio pagrindinius vaidmenis kuria kiek vyresni aktoriai, nei Vilniuje – jiems virš trisdešimties. Atpažįstamų keiksmų, kurie čia neišvengiami, pakanka, bet jie nedominuoja.

Pagrindinių vaidmenų atlikėjai yra matę „Išvarymą“ Vilniuje. Per repeticijas visa trupė prisimindavo spektaklį, žiūrėdama vaizdo įrašą. Tačiau O.Koršunovas nekėlė jiems užduoties kopijuoti vaidmenis.

Tie, kurie nekopijavo ir yra įdomūs Rygos scenoje: Dainio Grūbes ir garsiojo Jurio Žagaro Benas, Laurio Dzelzičio Vandalas, Ievos Seglinos skvoterė Olga, mikroskopiniai šoferių vaidmenys, kuriuos atliko Valdis Liepiņš ir Juris Kalniņš.

Eglės vaidmenį – Rygoje virtusį Dana – aktorė Elīna Dzelme padarė, sakyčiau, copy-paste principu: „nusižiūrėjo“ nuo Monikos Vaičiulytės ir stropiai atliko.

Boksininką, nusipirkusį Beno Ivanovo pasą, vaidina tikras jėgos meistras Raivis Vidzis. Puikiai, nors akivaizdu, kad ne aktorius. „Prieš keletą metų aš gyvenau kaip Vandalas. Laiku atsipeikėjau“, sakė R.Vidzis. Gavęs vaidmenį, jis, prisimena, klausinėjęs ir klausinėjęs režisieriaus, niekad gyvenime nėra ištaręs tiek kvailų klausimų. „Man tie klausimai neatrodė kvaili“, nuramino savo artistą O.Koršunovas.

Scenografas Gintaras Makarevičius sukūrė kiek didesnių gabaritų dekoraciją, nes Rygos scena platesnė už Lietuvos nacionalinio teatro. Kompozitorius Saulius Prūsaitis surepetavo su latvių grupe „Ryga“ – jie spektaklyje groja ir S.Prūsaičio, ir savo muziką.

Dizainerė Agnė Jagelavičiūtė aprengė aktorius, suteikusi jų kostiumams ir kiek kitokių akcentų, nei Vilniuje. Tarkime, baro merginos šoka, apsitempusios Didžiosios Britanijos vėliavos spalvų triko. Eugenijus Sabaliauskas rūpinosi įspūdinguoju apšvietimu.

Didžiausią darbą su aktoriais nudirbo choreografė Vesta Grabštaitė, nes judesys šiame spektaklyje itin svarbus. Režisierius Oskaras Koršunovas kukliai sako, kad jis „tiesiog pasikalbėjo su aktoriais“, bet jo uždeganti režisūra nesiliovė ir per sveikinimus po premjeros.

Latvių žiūrovai, pastebėjau, neturi įpročio vos pasibaigus spektakliui, automatiškai atsistoti ir ploti. Jie įvertina, o tada pakyla. Taip ir buvo.

Kol kas tiek po premjeros, trukusios virš penkių valandų.

****

Rūta Oginskaitė, Lietuvos rytas, 2014 m. sausio 11 d.