OKT/Vilniaus miesto teatro gastrolių dienoraštis: kontrastų šalis Armėnija

Dabar režisieriaus Oskaro Koršunovo bei jo teatro vardas žinomas ir Armėnijoje. Spektaklį „Miranda“ išvydo Jerevane vykstančio tarptautinio teatro festivalio „Highfest“ publika. Ryšys tarp teatro ir festivalio Jerevane užmegztas jau anksčiau, ir džiugu, jog šiemet pavyko atvykti į Armėniją, pažymint dar vieną šalį teatro užsienio gastrolių žemėlapyje, visai šalia jau keletą kartų aplankytos Gruzijos.

Festivalio organizatoriams pavyko ženkliai praplėsti dalyvaujančių šalių geografiją. Greta Lietuvos bei šeimininkės Armėnijos festivalio programoje buvo galima išvysti trupes iš Jungtinės Karalystės, Argentinos, Latvijos, Irano, Rusijos, Italijos, Prancūzijos, Gruzijos bei Japonijos.

Miesto modernizavimas, chaosas gatvėse, Žiguliai ir Mercedes Benz

Vos tik atvykus į Jerevaną pasitiko daugiau nei akivaizdūs kultūriniai skirtumai. Pradėti juos vardinti galima nuo požiūrio į architektūrinį paveldą: pačiame miesto senamiestyje negailestingai griaunami paskutiniai istoriniais paminklais laikytini seni namai ir jų vietoje dygsta šiuolaikiniai modernūs daugiaaukščiai. „Viskas yra verslas. Čia tiesiog brangiausia žemė mieste“, – tiesiai šviesiai paaiškino tokių poelgių jau nebestebinamas vietinis taksi vairuotojas.

Prie baltiškos ramybės įpratusioms ausims visą laiką ramybės nedavė didelis triukšmas, dažniausiai keliamas chaotiško eismo: automobiliai nuolatos skuba, dvi eismo juostos tampa keturiomis, raudonas šviesoforo signalas toli gražu ne visada ką nors reiškia, o pagrindinė priemonė skintis kelią pirmyn – beatodairiškas garso signalo naudojimas, reikia to ar ne.

Automobiliai Jerevano gatvėse – atskiras kontrastų pasaulis. Kyla mintis, jog viduriniosios klasės čia beveik nėra. Gatvėmis rieda arba vos bejudantys seni Žiguliukai ir Volgos, arba apynaujai prabangūs Lexus ar Mercedes Benz. Tiesa, vienas dalykas juos sieja – absoliučiai visi užtamsinti langai, įskaitant ir priekinį. Ką jau ką, tačiau privatumą armėnai mėgsta. Automobilyje nuo prašaliečių akių slepiasi už tamsintų langų, namuose – už keleto metrų aukščio mūrinių tvorų.

Begalinis svetingumas ir temperamento skirtumai

Kitoks ir žmonių temperamentas. Vietos gyventojai dažnai netgi nepadoriai svetingi, tačiau tuo pačiu ir kiek uždari, atsargūs žmonės. Pašalinius į savo ratą įsileidžia tik gerai juos pažinę, kuomet atsiranda bent šioks toks pasitikėjimas.

Mažo miestelio kultūros namų direktoriui daug laiko prisijaukinti lietuvius nereikėjo – pastarasis praleido pora metų Vilniuje, atlikdamas karinę tarnybą, ir Lietuva bei lietuviai jam kelia tik malonius prisiminimus.

Visuomet skubantis miestas ir daugiau nei nuostabūs gamtos stebuklai

Dėka Lietuvos ambasados Armėnijoje konsulo Marijaus Nemanio, gastrolių metu tapusio tiek puikiu gidu, tiek įdomiu pašnekovu, per viešbučio langą matomas Ararato kalnas nebuvo vienintelis matytas armėniškos gamtos fenomenas. Tereikėjo išvažiuoti vos keliolika kilometrų už Jerevano ir chaotišką skubantį miestą pakeitė nuostabi gamta. Prasideda Garni regionas, kuriame – įstabūs kalnai ir uolos, šimtmečius skaičiuojantis Geghard vienuolynas, pagoniška šventykla.

Vėlgi, visa tai aplankyti pavyko tik dėka konsulo Marijaus ir vietos gyventojų svetingumo. Gražiausi gamtos kampeliai Armėnijoje tyko sunkiai pravažiuojamose vietose, tačiau tai netapo problema. Vos per dešimt minučių buvo surasti du neatsiejama armėnų gyvenimo dalimi tapę „Niva“ visureigiai ir kelionė tęsėsi. Pavyko privažiuoti ten, kur kartais netgi vaikščioti buvo kiek nejauku.

Kitas armėniškas fenomenas – tradicinių patiekalų restoranas ir zoologijos sodas po vienu stogu. Sėdint lauko pavėsinėje bei valgant nuostabų vietinį šašlyką prieš akis šmėžuoja beždžionės, lūšys, papūgos bei kiti egzotiniai gyvūnai.

Ši vieta yra puikus pavyzdys, jog armėnai ne tik drastiškai ieško kelių emigruoti, tačiau ir sugrįžta į savo šalį. Restorano savininkas bei jo šeima daugybę metų gyveno Olandijoje, kol staiga vieną dieną pardavė didelį verslą, sugrįžo į gimtą Armėniją ir Jerevano priemiestyje įsteigė tokį kompleksą. Kodėl būtent tokį? Tiesiog šeimininkas vaikystėje labai mylėjo gyvūnėlius ir tos simpatijos išliko iki šiol.

Įtampa žiūrovų eilėse ir daugybė bravo finale

Armėnai savito požiūrio nepameta ir teatro salėje, sėdėdami žiūrovų kėdėse. Aktoriams Airidai Gintautaitei ir Dariui Meškauskui vaidinant „Mirandą“ publikos tarpe buvo juntama nuolatinė įtampa. Tai priminė šešerių metų senumo situaciją, kuomet kitas Oskaro Koršunovo spektaklis „Ugnies veidas“ buvo rodomas Kosove.

Dalis žiūrovų visą laiką liko įsitempę, nutaikę aštrų žvilgsnį į sceną. Kita dalis nejaukiai dairėsi vieni į kitus. Trečia dalis pakildavo iš savo vietų, išeidavo iš salės, tačiau po keleto minučių vėl sugrįždavo. Finale – lūžis. Viso spektaklio metu įtampos sukaustyta publika pratrūko vis garsėjančiais plojimais ir bravo šūksniais. „Tokių aplodismentų ši salė dar nematė“, – po spektaklio sakė vietinio teatro darbuotojas, čia dirbantis nebe pirmą dešimtmetį.

Šiuo metu OKT/Vilniaus miesto teatras jau Rusijoje. Čia laukia gastrolės Sankt Peterburge, „Baltiskij Dom“ festivalyje, bei Nižnij Novgorode vyskiantis Gorkio vardo teatrų festivalis. Rusų publika turės progą tris kartus pabūti dugne.

***

Delfi.lt, 2013 m. spalio 15 d.