O. Koršunovas: iš viršaus nuleistos gairės menininkus riboja labiau nei tarybinė cenzūra

Dabar cenzūros tarsi nebėra, bet iš viršaus nuleistos gairės ir festivalių temos riboja menininkus, sako teatro režisierius Oskaras Koršunovas. „Nesakoma, kad negalima to daryti, bet pasiūloma daryti tai, ką galima arba ko jiems norėtųsi […]. Vienu žodžiu, gali daryti, ką nori, bet finansavimą gausi tik tam, ko reikia kuriant šiuolaikinės visuomenės vertybes“, – pastebi jis.

O. Koršunovo nuomone, kovoti su tarybine cenzūra buvo lengviau, nes dabartinė verčia kitaip ne kurti, o mąstyti. „Kartais tai, ką aš matau, kas mane jaudina, kas man ar žiūrovams aktualu, gali būti neįdomu tiems, kas finansuoja projektus, daro įtaką teatro struktūrai, organizacijai, repertuarui ir kitiems dalykams. Kaip tu gali su tuo kovoti? Tiesiog liksi autsaideriu, ir tiek“, – įsitikinęs režisierius.

– Kuo skiriasi iki ir po premjeros rodomas spektaklis?

– Spektaklis bręsta kaip ir vynas. Ankstyvas spektaklis – kaip jauno vyno ragavimas. Vynas turi pastovėti – kuo jis ilgiau pastovi, tuo yra geresnis. Nors jaunas vynas turi irgi savo skonį ir girtumą. Apie vyną kalbu ne veltui. Vienas gražiausių palyginimų, kas yra teatras ir kuo jis skiriasi nuo gyvenimo, buvo V. Merholdo, – skiriasi kaip vynuogė nuo vyno. Gyvenimas yra vynuogė, o teatras – vynas. Tuo, matyt, pirmieji spektakliai ir skiriasi nuo premjeros. Prieš 15 metų įkūrėme OKT teatrą, kad galėtume leisti sau laisvai kurti tiek „Hamletą“, tiek „Dugne“, tiek „Žuvėdrą“. „Hamletą“ pradėjome repetuoti nė nenumatydami premjeros datos, negalvodami, ar premjera įvyks, ar tai bus tik procesas, kurio reikia mums, kad mes labiau pažintume savo profesiją, patys save, žiūrovus. Tai įmanoma tik tokiuose teatruose, kaip OKT, t. y. nepriklausomuose. Valstybiniuose ar komerciniuose teatruose neišvengiamai patenki į rutiną. Mėnesį ar du statai (priklausomai nuo spektaklio sudėtingumo), ir nesvarbu, ar tau pasisekė, ar ne, ar spektaklis geras, ar pravalas, turi jį išleisti. Tai konvejeris, kuris atima kūrybinę laisvę. O kūrybinė laisvė yra pats svarbiausias dalykas. Taigi „Hamletą“ repetavome nenumatę premjeros datos. O kai jautėme, kad galime rodyti, skelbėme premjerą.

Taip pat buvo ir su „Dugne“. „Dugnas“, „Hamletas“ ir „Žuvėdra“ – savotiška trilogija. Juos sieja tiek Hamleto, tiek apskritai teatro, tiek aktoriaus tema, tiek teatriniai ieškojimai. „Dugne“ repetavome gastroliuodami po Prancūziją su „Hamletu“. Repetuodavome rytais viešbučiuose, kartais – važiuodami iš miesto į miestą autobuse. Per pusantro mėnesio Prancūzijoje iš esmės viską ir padarėme, bet net nežinojome, ar tai bus spektaklis. Grįžome prieš Kalėdas, pasikvietėme pažįstamus, draugus, šalia stovėjo eglutė, ant stalo buvo padėti Kūčių patiekalai ir įvyko spektaklis. Tada supratau, kad galima skelbti premjerą. Dabar tradiciškai per Kalėdas ir Kūčias su kūčiukais ir eglute rodome „Dugne“.

„Žuvėdrai“ prireikė bene ilgiausio kūrybinio proceso, jis tęsėsi visą vasarą. Paskui aš išvažiavau statyti į užsienį, aktoriai parodė pirmus spektaklius, toliau repetavo patys ir rodė žiūrovams. Žiūrovai ir net kritikai buvo tam tikra proceso dalis, nes aktoriai galėjo pasitikrinti, kaip tai veikia ar neveikia. Mes dėkingi ir žiūrovams, ir kritikams, kurie rašė, kalbėjo, sakė pastabas, kurie palaikė ar nepalaikė. Taigi spektaklis jau gyveno. Jį pakvietė į į Lenkiją, Vokietiją, Rusiją. Bet iš esmės mes patys jautėme, kad tai dar nėra subrendęs vynas, nėra tai, kas galėtų ar turėtų būti, ko mes tikėjomės. Visai neseniai, įvykus paskutiniams dviem spektakliams, supratau, kad jau galime skelbti premjerą.

– Oskarai, kokią įtaką žiūrovai daro spektakliui? „Žuvėdra“ rodoma nedidelėje patalpoje, nėra tradiciniam teatrui būdingų dalykų: scenos, didelių prožektorių, didelių dekoracijų, sukurtas artimas santykis tarp aktoriaus ir žiūrovo.

– Žiūrovai lemia ir keičia labai daug. Iš esmės jie „bendrakūrėjai“, savotiškai irgi kuria spektaklį, dalyvauja jame. Teatras – kolektyvinis menas. Tik normaliuose spektakliuose jie dalyvauja ne taip akivaizdžiai, o čia – maksimaliai. To ir siekėme. Iš esmės spektaklis vyksta tarp žiūrovų ir su žiūrovais. Ypač pradžia labai interaktyvi: aktoriai kalbasi su žiūrovais, rodo, kur atsisėti ir t. t. Žiūrovai iš pradžių netgi sėdi sutrikę, nesupranta, ar aktoriai kalba Antono Čechovo tekstą, ar kalba šiaip. Vaidindami „Hamletą“, normalią sceną pavertėme aktoriaus grimerine. Scenoje stovi grimo staliukai, prie jų sėdintys aktoriai veidrodyje mato ir save, ir žiūrovus. Ir kai jie klausia „kas tu esi?“, iš dalies jie klausia savęs, iš dalies – žiūrovo, kurį mato veidrodyje.

„Dugne“ jie tiesiog sėdi prie stalo, žiūrovus ir aktorius skiria visai nedidelis atstumas. Čia panaikintas psichologinis Rubikonas – nėra nei rampos, nei ko kito. Tiesiog siekiama savotiško įspūdžio, kad ši istorija prasideda ir įvyksta su vienu iš žiūrovų ar tiesiog su žiūrovais. Tai yra taip arti ir taip intymu, kad žiūrovai savotiškai labai susiję su tuo, kas vyksta. Vienas įdomiausių „Žuvėdroje“ dalykų – kad aktoriai sėdi kaip ir su žiūrovais, bet ilgainiui žiūrovai juos identifikuoja.

– Vienas iš „Žuvėdros“ personažų, kurį vaidina Dainius Gavenonis, šiaip sėdi gana ilgai. Jo debiutas spektaklyje įvyksta praėjus 10–20 min.

– Netgi kai į jį kreipiamasi, žiūrovai nesupranta, į ką ten kreipiamasi. Ten yra vieta, kur Polina, kurią vaidina Airida Gintautaitė, sako „apsiauk batus“. Ir žiūrovas sako „kad aš su batais sėdžiu“. O už jo sėdi D. Gavenonis, kuris iš tikrųjų be batų, ir čia prasideda jo vaidmuo. Bet ilgainiui žiūrovai ima stebėti už jų sėdinčius aktorius. Čia labai įdomi vieta. Tarkim, Kostios Trepliovo mylimoji Nina susitinka su Trigorinu. Vyksta kažkas nedviprasmiška, jie tarsi įsimyli, o visa tai čia pat stebi Kostia Trepliovas. Tai toks tarsi užparaštinis veiksmas, ir kartais net nesupranti, kas gi žiūri į veiksmą: ar Martynas Nedzinskas žiūri, kaip vaidina jo kolegos, ar čia Kostia Trepliovas, apimtas kažkokio nerimo ir nuojautos, mato, kas vyksta jam už nugaros. Tai, man atrodo, yra pats įdomiausias spektaklio dalykas: kažkas tarp realybės ir sapno, tarp buvimo čia ir dabar ir pasakojamos istorijas. Žiūrovai gali stebėti, kaip aktorius nusimeta vaidmenį arba po truputį užsivelka, kaip gimsta atvirumas. Tai suteikia daug daugiau prasmių.

Kuo teatras vertingas, nepakartojamas ir nepaprastas? Savo gyvybe ir tuo, kad yra nepakartojamas, vyksta čia ir dabar, o tai gali įvykti tik vieną kartą. Juk niekur kitur mes to beveik nematome. Galima sakyti, kad tokia yra gyva muzika, bet muzika yra muzika, o teatras yra ir muzika. Teatras vienintelis toks, kur raiškos priemonė yra pats žmogus, jo siela, jo kūnas, jo nervai: jis pats yra ir kūrėjas, ir instrumentas. Tai nepakartojama ir nei kinas, nei kas kita to neatstos. Dėl esamojo laiko teatras ir išliks gyvas. Kita vertus, tragiškiausia tai, kad teatras neišlieka – nenufilmuosi spektaklio, neįmanoma.

– Tas stebuklas, kuris įvyksta čia ir dabar ir išlieka atmintyje?

– Taip, čia ir dabar. Tik kartais ir atmintyje nelabai išlieka. Lieka kažkoks įspūdis, momentas. Kiną gali peržiūrėti, muziką perklausyti, paveikslą vėl pažiūrėti – tai išlieka laike. Teatras gali išlikti tik įspūdžiuose, aprašymuose, o kritikos straipsniai dažnai būna labai subjektyvūs, nes teatras, jei pralenkia laiką, didžiosios konservatyvios dalies kritikų nepriimamas. Taigi nėra net tikrai objektyvių instrumentų ir būdų, kaip jį išsaugoti laike. Jis vyksta čia, čia pat gimsta, čia pat miršta. Tai vienas įdomiausių ir kartu tragiškiausių dalykų. Tai labai gerai jaučiu, nes turiu nemažą patirtį – labai intensyviai teatre dirbu jau 25 metus. Galbūt dėl to mes ir paleidome „Žuvėdrą“ dar nesubrandintą, bet turinčią savo žavesio. Gal netgi daugiau gyvybės negu, tarkim, per premjerą, kai žiūrovus įsileidome į kūrybinį procesą.

– Kažkas yra pasakęs, kad Čechovo „Žuvėdra“ režisieriui turi būti arba pirmas, arba paskutinis spektaklis. Ar šis pasakymas teisingas ir kodėl?

– Galima sakyti, kad „Žuvėdra“ buvo revoliucinė pjesė, XX a. pradžioje iš esmės pakeitusi teatrą. Tada „Mchate“ Trigoriną vaidino pats Stanislavskis, Merholdas vaidino Trepliovą. Tai buvo pirma A. Čechovo pjesė ir šiaip „Žuvėdra“ tam tikras šiuolaikinio teatro sinonimas buvo nuo tų laikų ir, ko gero, išliko iki dabar. Kostios Trepliovo pasakymas „reikia naujų formų arba išvis nieko nereikia“, matyt, yra tai, ką pasakė A. Efrosas: arba teatras turi prasidėti (kaip „Mchatas“ prasidėjo nuo „Žuvėdros“) nuo Kostios įniršio, nes reikia naujų formų, arba turi baigtis tuo spektakliu, kuris deklaruotų atrastas naujas formas ir atsisveikintų. Mūsų atveju galbūt tai iš tikrųjų spektaklis, nužymintis tam tikrą etapą. Tikrai neatsitiktinai pasirinkta „Žuvėdra“. Viena, ji labai nuosekliai tęsia „Hamletą“ ir „Dugne“. Antra, tai mūsų 15-as sezonas. Galima sakyti, apsukome tam tikrą ratą. Labai prasminga dabar mums statyti „Žuvėdrą“. Be to, buvo kelios pjesės, apie kurias svajojau nuo pat pradžių, nuo pat to momento, kai sugalvojau užsiimti šia profesija. Viena buvo „Hamletas“, kita – „Žuvėdra“. Man ji –vienas stipriausių dramaturgijos veikalų.

– Ar galite nuraminti, kad tai nėra Jūsų paskutinis spektaklis?

– Tiesą pasakius, galėtų būti. Jei reikėtų atsisveikinti su teatru, galėčiau tai ramiai padaryti su „Žuvėdra“. Bet tai nebus paskutinis spektaklis. Jau dabar pradedame kurti naują.

– Galite užsiminti?

– Jis jau kuriamas. Beje, jis kuriamas Italijoje. Su aktoriais kalbuosi telefonu, susirašinėjame. Tai „Winter“. Galvoju „Winter“ kurti ir Lietuvoje.

– Aktoriai – lietuviai?

– Italijoje – italai, Lietuvoje – lietuviai.

– Norisi pasikalbėti ir apie aktorius. Pavyzdžiui, apie Martyną Nedzinską Žuvėdroje“. Kaip Jūs žiūrite į aktorius? Už kokias savybes gerbiate? Kada pajuntate, kad vienas ar kitas aktorius galėtų būti pagrindinis?

– Sunku atsakyti, nes aš pats nelabai dar perpratau mechanizmą. Įvyksta kažkas labai intuityvaus. Negaliu psichologiškai apskaičiuoti, kad aktorius tinka konkrečiam vaidmeniui. Yra gilus, intuityvus pajautimas. Ko gero, M. Nedzinskui vienam pirmųjų pasakiau, kad statysiu „Žuvėdrą“ ir jį kviesiu. Tik vėliau pradėjau po truputį lipdyti visą komandą. Taigi kartais būna, kad aktorių pasirenku gana racionaliai. Pavyzdžiui, kai stačiau „Hamletą“, pats norėjau jį vaidinti, bet supratau, kad nei fiziškai nepakelsiu, nei tokia išklibinta nervų sistema neišlaikys. Čia reikėjo labai protingo, techniško, profesionalaus, talentingo aktoriaus. Tokio galingo aparato, mašinos, kuri galėtų išvežti hamletiškąją dvasią. Ir ieškojau tokio aktoriaus, nes žinojau, kad turiniu aš jį pripildysiu. Toks buvo Darius Meškauskas. Jis – tikrai sąmoningiausias, profesionaliausias Lietuvoje aktorius.

Buvo momentas, kai buvau labai nusivylęs, nes vėliau sužinojau, kad jis pas Rimą Tuminą studentiškame spektaklyje yra vaidinęs Trepliovą. Jam tas vaidmuo labai trukdė, ir man trukdė. Vienu metu jis buvo labai sutrikęs, ir net man buvo minčių kažką keisti ar daryti, net nebežinojau, kaip bus, bet nuojauta neapvylė. Ilgainiui kažkas pradėjo vykti ir dabar manau, kad jis sukūrė fantastišką vaidmenį – labai sudėtingą ir labai jautrų. Kaip ir Kostia, jis negali iki galo suvokti savęs, savo impulsų, savo veržlumo, irzlumo. Ne veltui M. Nedzinskas pasiūlė, kad skambėtų mano mylimos grupės „Joy Division“ „gabalas“. Tai labai tikslu. Pats solistas labai panašus į Kostią Trepliovą. Jis irgi nusižudė kaip Kostia Trepliovas. Atrodo labai keista – A. Čechovas ir „Joy Division“, bet tai labai atitinka spektaklio dvasią ir charakterį.

Taigi kartais tai vyksta daugmaž racionaliai, kartais – iš vidaus. Vienu žodžiu, taip įvyko, ir aš tikrai nesigailiu, nes matau, kad tas vaidmuo dar augs, stiprės. Matau, kad jis pats supranta, jog tai jo gyvenimo vaidmuo. Yra tokių vaidmenų (kaip Hamletas, kaip Kostia Trepliovas). Jei pavyksta, jie tampa esminiais gyvenimo vaidmenimis.

– „Žuvėdroje“ pagrindinio vaidmens atlikėjui tenka išgyventi visus įmanomus jausmus. Iš kur aktoriai turi tiek stiprybės? Ar jiems tenka perlipti per save?

– Manau, kad vyksta šiek tiek baisesnis procesas. Mes nesistengėme siekti, kad aktorius perliptų per save. Kur kas baisiau, kai aktorius savy randa suicidiškumą, neapykantą, visus kitus dalykus. Labai įdomiai per spaudos konferenciją kalbėjo Nelė Savičenko. Ji sakė, kad jos personažas iš pažiūros kažkas baisaus, kažkoks monstras.

– Kuris dėl karjeros išsižada šeimos?

– Išsižada sūnaus. Dėl karjeros, dėl nenoro taikstytis su prarasta jaunyste, dėl meilės. Ten toks nepaaiškinamas egoizmas, kurio turi kiekvienas žmogus, juo labiau aktorius. Teisingai Nelė pasakė – mes visi tai turime, bet sugebame paslėpti. Tik turi tai atrasti ir pripažinti, kad turi, – tik tuo atveju gali pavykti geras vaidmuo. Perlipęs per save, aktorius niekada nesukurs vaidmens. O suradęs tas savybes, nebijodamas jų viešinti, jis gali sukurti tikrą ir įtaigų vaidmenį, kokį Nelė Savičenko ir sukuria.

– Ką tai duoda aktoriams? Apvalo?

– Labai įdomu, aš pats nustebau. Per spaudos konferenciją beveik visi aktoriai kalbėjo apie apsivalymą. Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, Martynas Nedzinskas, Giedrius Savickas. Visi kalbėjo apie apsivalymą, nes kai tu taip drąsiai eini į save, pažiūri į save, tai yra kaip savotiška išpažintis – tu apie save pasakai blogiausius dalykus. Jei darai nuoširdžiai, tai išvalo ir neapkrauna žiūrovų. Jei tai tikra, tai ir tam tikra terapija, nes ir žiūrovas, matydamas, jausdamas aktoriaus tikrumą ir nuoširdumą ir save identifikuodamas, išgyvena tą patį procesą: pripažįsta tuos dalykus arba suvokia, kad to neturi. Tai savotiškai išlaisvina ir jį.

– Nelės Savičenko personažei „Žuvėdroje“ dėl karjeros tenka atsisakyti sūnaus. Ko Jums, Oskarai, dėl kūrybos teko atsisakyti?

– Tiesą pasakius, labai daug. Sūnaus neatsisakiau, bet šeimos taip ir nesukūriau. Savo laiku to nepadariau dėl atsidavimo teatrui, dėl kūrybos. Tai užėmė labai daug laiko ir daugiau galvojau apie sceninį gyvenimą.

– Sakėte, kad A. Čechovas aptrauktas daugybe netikrų intonacijų, stereotipų. Kokie jie? Ką Jūs norėjote sulaužyti?

– Kiekvienas laikas siūlo savo intonaciją. Galbūt įspūdingi pastatymai padarydavo ir ne visai gerą paslaugą, nes įsitvirtindavo jų intonacija. Bet įdomu, kad kiekvienas naujas pastatymas, kuris įvykdydavo revoliuciją, nuskambėdavo su visiškai nauja savo laiko intonacija. Pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus „Dėdė Vania“, kur staiga A. Čechovas suskamba visai kitaip. A. Efroso pastatymuose A. Čechovas suskamba šiuolaikiškai. Bet pats pirmas „Žuvėdros“ pastatymas buvo visiškas fiasko. Pats A. Čechovas sėdėjo už kulisų ant sofutės, klausė, kaip publika švilpia ir juokiasi. Beje, manoma, kad tai buvo suorganizuota. Tada A. Čechovas dingo, porą parų jo niekas negalėjo rasti ir iki šiol nežinoma, ką jis darė tas kelias paras. […] Bet antras pastatymas buvo perversmas. Beje, statydami „Žuvėdrą“, analizavome labai daug medžiagos ir radome savotišką Stanislavskio partitūrą visam spektakliui: su paveikslėliais, aprašymais, kur turi stovėti aktorius, ką jis turi galvoti ir t. t. Pats Stanislavskis tuo metu kalbėjo, kad turi būti daug veiksmo, kad tai veiksmo komedija. A. Čechovas sakė, kad greičiau tai veiksme besivystanti tragedija. Taigi pats pirmas spektaklis buvo labai dinamiškas.

Vėliau (čia galbūt susiję su V. Nemirovičiumi-Dančenka ir atėjusia cenzūra), atėjus Stalinui, tarybiniais laikais, A. Čechovas tapo viena esminių tarybinio teatro figūrų, buvo pabrėžiamas jo pjesių humaniškumas. Tada pradėta slėpti jo tikrą biografiją. O jo gyvenimas nebuvo kaip šventojo. Jis turėjo daug moterų, buvo sunkus šeimyninis gyvenimas, buvo daug sudėtingų meilių, kas labai atsispindi „Žuvėdroje“. Mes mėgstame kalbėti apie laimingą meilę, nors visi esame išgyvenę nelaimingą ir galbūt ją labiau prisimename, tik mažiau kalbame. O „Žuvėdroje“ kaip tik apie tai labai daug kalbama, parodoma išvirkščioji meilės pusė, baisusis pragaras, kaip pats A. Čechovas sako, meilės, aistrų ežeras. Taigi buvo sudievintas ne tik pats A. Čechovas, bet ir vyko savotiškas drenažas – buvo nusausintas aistrų ežeras. Viskas pavirto pokalbiais, gražiais inteligentiškais pasisėdėjimais prie arbatos. Virto tokia elegija, buvo rodoma per savotišką šydą, kai tarsi gyvenimas eina pro šalį. Vis dėlto ypač „Žuvėdroje“ niekas neina pro šalį. Ten gyvenimas atsiverčia su visu savo egzistenciniu siaubu, yra baisingos aistros, viskas vyksta akivaizdžiai, prieinama iki kažkokių muštynių ir šauksmų. Ne viskas taip jau elegiška. […]

– Kas yra šiuolaikinė cenzūra?

– Tai labai įdomus dalykas. Cenzūros, kaip tokios, nėra. Nesakoma, kad negalima to daryti, bet pasiūloma daryti tai, ką galima arba ko norėtųsi, nes ir festivaliams formuojamos tam tikros temos. Vienu žodžiu, gali daryti, ką nori, bet finansavimą gausi tik tam, ko reikia kuriant šiuolaikinės visuomenės vertybes. Aš už atvirą visuomenę ir man tos vertybės priimtinos, bet labai daug kalbama apie socialinį teatrą. Jo pozicija turi atitikti dabartinę ideologiją, jis turi būti aštriai socialinis, bet ir šiuolaikiškai socialiai korektiškas. Tu tarsi gali daryti, ką nori, bet finansavimas, festivaliai, turintys savo temas ir t. t., yra savotiška nauja cenzūra, nes turi vienaip ar kitaip mąstyti.

Tai daug subtiliau ir paveikiau, nes su tarybine cenzūra buvo galima kovoti: kova vyko, teatras buvo kaip rezistencijos vieta (beje, pati stipriausia, nes kino juostą buvo galima iškarpyti, knygos puslapius – irgi). O su teatru nieko nepadarysi. Atėjo komisija pažiūrėti – vienaip suvaidino. O kitą dieną jis visai kitoks: užtenka pakeisti intonaciją, porą sakinių, ir viskas kitaip apsisuka. Todėl teatras buvo nesutvarkomas, necenzūruojamas, plėtojosi garsioji metaforų kalba, kai pjesės turinys apie viena, o iš tikrųjų kalbama apie ką kita ir visi tai supranta. Vyko tylus suokalbis tarp žiūrovų ir aktorių. Su ta cenzūra buvo galima kovoti.

Su šiuolaikine net ne cenzūra, o su tomis gairėmis, kurios švelniai nuleidžiamos iš viršaus, gal net ir kovoti nereikia. Bet kartais tai, ką aš matau, kas mane jaudina, kas man ar žiūrovams aktualu, gali būti neįdomu tiems, kas finansuoja projektus, daro įtaką teatro struktūrai, organizacijai, repertuarui ir kitiems dalykams. Kaip tu gali su tuo kovoti? Tiesiog liksi autsaideriu, ir tiek. Tai iš esmės net ne cenzūra, o tam tikras pasiūlytos temos ar korektiškumas, bet tai egzistuoja ir su tuo nėra reikalo kovoti. Tik galbūt siūlomas kelias nėra kūrėjo norimas.

– Minėjote, kad A. Čechovas buvo nušvilptas, todėl dingo dviem parom. Ką, Jūsų manymu, jis veikė?

– Manau, kad gėrė.

– Alkoholis Jūsų gyvenime.

– Nemažai to alkoholio. Gal, viena vertus, tai padeda įveikti stresą, kurio teatre labai daug. Kita vertus, teatras reikalauja labai didelės disciplinos. Kalbos apie alkoholį ir bohemą teatre dažnai būna perdėtos. Aktoriai beveik visiškai negali gerti, nes kitą dieną spektaklis arba repeticija, todėl reikia būti pasitempusiam. Vis dėlto teatre kaip niekur kitur labai daug įtampos. Nes beveik kiekvieną dieną turi vaidinti. Režisieriui streso ne mažiau – aš žiūriu savo spektaklius ir išgyvenu už aktorius. Lengviausias būdas po spektaklio kažkiek išgerti, tai labiausiai atpalaiduoja, bet pasekmės dažnai tragiškos. Pažįstu daug aktorių, kurie būtų fantastiški aktoriai, bet būtent tai jiems ir pakenkė.

– Ką atima alkoholis?

– Galimybę dirbti, kurti. Būna, kad jis tave labai inspiruoja, bet yra momentas, kai nebeleidžia galvoti, kurti, dirbti.

– Sunku pajusti ribą?

– Labai sudėtinga. Kartais beveik neįmanoma. Aš pats dažnai peržengdavau tą ribą ir grįžti sudėtinga. Tai labai baisus dalykas, nes pačiam pajusti tą ribą beveik neįmanoma. Ypač jei tau sekasi, jei viskas vyksta – tada visuomet turi pasiteisinimą. Juolab kad mano laikais, 1990–1994 m., negerti teatre buvo beveik neįmanoma. Dabar taip tikrai nėra. Lietuvoje teatruose net bufetuose neparduodamas alkoholis, nes jam visiškai nepakeliui su aktoriaus profesija.

****

Richardas Jonaitis, LRT Opus laida „Švelnūs tardymai“, LRT.lt, 2014 m. kovo 22 d.