O. Koršunovas: Valstybė naikina savo imunitetą

Lietuva 2010-aisiais pateks į kultūrinį vakuumą. Kultūros ministerija savo biudžete paliko tik tiek lėšų, kad pakaktų išlaikyti valstybinėms įstaigoms ir jų darbuotojams. Programiniams finansavimui pinigų nėra. Vadinasi, nebus naujų spektaklių, nevyks festivaliai, sumenks leidyba. Kitaip tariant, vos kvėpsės tai, ką per ilgus metus kūrėme, ką ir kalbėti apie šviežieną. Pagrindinės ir vitališkiausios kūrybinės pajėgos bus eliminuotos iš kultūrinio vyksmo, nes finansavimas joms nukirstas.

Prognozės liūdnos ir kultūros vartotojams, mat po itin prisotintų Europos kultūros sostinės metų juos pasitiks štilis.

Tai mane iš esmės baimina. Toriu minty valstybininkų požiūrį į kultūrą. Deja, kultūra pas mus palikta likimo valiai. Ji – nesprendžiamas dalykas, paliktas egzistuoti savaime, niekam neprižiūrint ir nepuoselėjant. O jei ir neegzistuos, tai ir nereikia!

Sako, atsigaus ekonomika, prisikels ir kultūra. Taip nebus. Kultūra reikalinga socialinei terpei, kurioje viskas kuriasi, formuotis. Tai – tarsi imunitetas. Visa ko akstinas.

Lietuvių emigracijos banga ekonominio pakilimo metais yra kultūrinio vyksmo nebuvimo atspindys. Juk prieš kelerius metus šalyje buvo ir laisvų darbo vietų, ir palyginti neprasti atlyginimai. Tačiau žmonės masiškai vykdavo laimės ieškoti svetur. Esu įsitikinęs, kad dauguma patraukė būtent dėl to, kad čia nerado kultūrinės erdvės, kuri suteiktų psichologinį komfortą ir dvasinį pasitenkinimą.

Todėl nesant elementaraus supratimo apie kultūros, mokslo ir švietimo svarbą, postringauti apie šalies ateitį ir gerovę, ateisiančią išsprendus ūkio problemas, mažų mažiausiai kvaila.

Kalbant metaforiškai, kultūra yra kaip medžio žydėjimas. Tačiau pas mus visi nori matyti tik vaisius ir nesupranta, kad vaisių be žiedų nebūtų. Tai, kas vyksta su kultūra, prilyginčiau tyčia paskleistai šalnai per patį žydėjimą. Ta šalna tikrai pakąs vaisius, kuriuos ateityje patys norėtume skinti.

Į Lietuvos kultūros aruodą byra tik skiedros iš kitų gausiai dotuojamų sričių. Toks požiūris tokiai valstybei kaip Lietuva yra katastrofiškas. Istoriškai žvelgiant į valstybės nepriklausomybės atkūrimą, viskas juk prasidėjo būtent nuo kultūrinio bruzdesio. Netgi drįsčiau sakyti, kad ryškiausiai jis reiškėsi teatre, kol peraugo į sąmoningą politinį Sąjūdį ir galiausiai virto ekonominiu dariniu. Todėl kalbas, kad kultūra atgims pasitraukus ekonominei krizei, vertinu kaip mitą. Jei taip manysime, vadinasi, iš krizės išbristi neįmanoma. Žuvus kultūrinei bakterijai, žus ir visas organizmas…

Apie kultūros perspektyvas kalbėti tik 2010 m. kontekste sunku. Nesinori vien pesimistinės gaidos, tačiau stebint, kas vyksta, šviečiasi niūrios kultūrinio gyvenimo prognozės ne tik metams į priekį, bet gerokai ilgesniam laikui.

Kaip galime viltis gerovės, jei Nacionalinio dramos teatro meno vadovas viešai kalba, kad elitinis menas turi pats save finansuoti? Dar kraupiau tai, jog tas pats teatras savo veiklos kokybę vertina pagal parduodamų bilietų skaičių. Iš esmės tai – kultūrinė katastrofa. Ateities tendencijos kelia siaubą. Bulvarinis skaitalas keičia kokybišką žodį. Visuomenės skonis bukinamas primityviomis komedijomis. Apie televizijos brukamą produkciją net neverta aušinti burnos.

Apgailėtiną padėtį dažnai mėginama teisinti ekonominiu sunkmečiu. Tikimasi, kad po kultūrinės stagnacijos pamažėle atmosfera ims šilti, ir kultūrinė veikla įsisiūbuos. O kodėl turėtų? Labai abejotina, ar judės kas nors pirmyn po tokio vakuumo, pertrubacijų ir ilgalaikio negatyvaus požiūrio į kultūrą.

Daugiausiai kurio emigracijoje. Mano pastatymai numatyti penkeriems metams į priekį, deja, nebe Lietuvoje. Spektaklius statysiu Stokholme, Atėnuose, Sankt Peterburge, Osle ir net Reikjavike – Islandijoje. Įsivaizduojate, šalis bankrutavo, o kultūra vis tiek remiama, menininkai skatinami kurti!

Eimuntas Nekrošius irgi kūrybinėje emigracijoje, Rimas Tuminas – Maskvoje, Jonas Vaitkus „ištremtas“ į Rusų dramos teatrą.

Kultūros ministerija veikia prieš menininkus.

Iš esmės viskas priklauso nuo politinės valios. Kad žinotumėte, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje, – šalis išgyvena kultūrinį renesansą. Tai atsispindi teatre, muzikoje – visur. Lenkiškasis identitetas nesuvokiamas be kultūrinės ambicijos.

Krizė prasidėjo Amerikoje, tačiau jai įsisiūbavus naujojo prezidento Baracko Obamos administracija skyrė neregėtą finansavimą moksliniams tyrimams.

Pas mus atvirkščiai. Kultūros ministerija, kuri turėtų kovoti už kultūros gerovę ir menininkus, kovoja su jais.

Iš privataus kapitalo menas paramos tegu nesitiki, nors 2009 m. ir buvo tokių apraiškų. Iš esmės neturime mecenatystės tradicijos, be to, pats verslas vos kruta.

***

The World in 2010 („Pasaulis 2010 metais“)
2010 01 01