Nė žodžio pro šalį

Šian­dien ir ry­toj, ge­gu­žės 31 die­ną, OKT ro­dys prem­je­rą – spek­tak­lį „Pa­sku­ti­nė Kre­po juo­sta“ pa­gal pa­sau­lio kla­si­ko Sa­mue­lio Bec­ket­to (1906-1989) to pa­ties pa­va­di­ni­mo pje­sę. Šiuo su­ma­ny­mu tea­tro re­ži­sie­rius Os­ka­ras Kor­šu­no­vas ir ak­to­rius Juo­zas Bud­rai­tis de­gė be­ne du de­šimt­me­čius.

„Pa­sku­ti­nę Kre­po juo­stą“ („Krapp’s Last Ta­pe“) ab­sur­do li­te­ra­tū­ros kla­si­kas S.Bec­ket­tas par­ašė 1958-ai­siais, kai jam bu­vo 52 me­tai. Tai mi­nė­ti­na de­ta­lė, mat pa­grin­di­nis pje­sės (ir vie­nin­te­lis spek­tak­lio) per­so­na­žas yra 69-erių. Au­to­rius tar­si ku­ria bū­si­mą, iro­ni­ja pers­melk­tą sa­vo por­tre­tą ir ne vel­tui kū­ri­nį pra­de­da sa­ki­niui „Vė­lus va­ka­ras at­ei­ty­je.“ Pje­sė itin as­me­niš­ka, ku­pi­na au­to­biog­ra­fi­nių užuo­mi­nų, de­ta­lių.

Pra­ėju­sią sa­vai­tę grį­žęs iš Ita­li­jos, ku­rio­je lan­kė­si ir ro­dė „Mi­ran­dą“, O.Kor­šu­no­vas ir nau­jo­jo spek­tak­lio ko­man­da iš­kart už­si­da­rė pa­sku­ti­nių re­pe­ti­ci­jų, ne­ma­žai lai­ko lei­do gar­so įra­šų stu­di­jo­je. Jo­je kur­ti gar­si­niai pa­sta­ty­mo „kom­po­nen­tai“. Tru­pė už­si­da­rė ak­li­nai – at­si­sa­kė bend­rau­ti su ži­niask­lai­da, vi­są dė­me­sį su­tel­kė į nau­ją sce­nos kū­ri­nį.

Var­do klausimu

Pje­sės sta­ty­to­jas spek­tak­liui pa­si­rin­ko tra­di­ci­nį, pla­čiau var­to­ja­mą pa­va­di­ni­mą – „Pa­sku­ti­nė Kre­po juo­sta“. Nors kū­ri­nį į lie­tu­vių kal­bą iš­ver­tu­sio dr. Do­vy­do Ju­de­le­vi­čiaus an­traš­tė skam­ba kiek ki­taip: „Pa­sku­ti­nė Kra­po juo­sta“. Re­gis, šis va­rian­tas tiks­les­nis, nes vė­les­nė­se pje­sės re­dak­ci­jo­se S.Bec­ket­tas sa­vo per­so­na­žui su­tei­kė vo­kiš­kos „kil­mės“ pa­var­dę „Krapp“. Kū­ri­nys ne kar­tą bu­vo ins­ce­ni­zuo­ja­mas, jį re­ži­sa­vo ir pats au­to­rius – Va­ka­rų Ber­ly­ne, Lon­do­ne, Par­yžiu­je. Pje­sė vai­din­ta skir­tin­go­mis kal­bo­mis, tad, su­pran­ta­ma, jos teks­tas su­lau­kė ko­rek­ci­jų. Net pats per­so­na­žo var­das, ang­lų kal­bo­je tu­rin­tis aki­vaiz­džių eks­kre­men­ti­nių ko­no­ta­ci­jų, ki­to: nuo „A“ iki „Crapp“ ir ga­liau­siai – „Krapp“… „Pa­sku­ti­nė Kre­po juo­sta“ ne kar­tą sta­ty­ta ir Lie­tu­vo­je: re­ži­sie­riaus Po­vi­lo Gai­džio – Klai­pė­do­je (1988), Ro­lan­do At­ko­čiū­no ir Va­len­ti­no Ma­sals­kio – Kau­ne (skir­tin­gi pa­sta­ty­mai, 2003) ir Ro­ko Ra­ma­naus­ko – Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me dra­mos tea­tre (2003).

Juo­sta Nr. 5, dė­žu­tė Nr. 3

69-erių Kre­pas, nu­šiu­ręs ir pra­si­gė­ręs žmo­gus, klau­so­si įra­šo, ku­rį pa­da­rė bū­da­mas 39 me­tų. Tai juo­sta Nr. 5 iš dė­žu­tės Nr. 3. Vi­są gy­ve­ni­mą Kre­pas tu­rė­jo įpro­tį per sa­vo gim­ta­die­nį iš­sa­ky­ti svar­biau­sius tų ar ki­tų me­tų įvy­kius. Di­du­mą pje­sės teks­to su­da­ro 39-erių Kre­po pa­sa­ko­ji­mas. Ja­me pa­ma­žu aiš­kė­ja le­mia­mas per­so­na­žo su­vo­ki­mas, jog tais me­tais jis tu­rė­jęs ir pra­lei­dęs pa­sku­ti­nę pro­gą tap­ti lai­min­gas. Jis pri­si­me­na mo­ti­nos mir­tį, su­tik­tas ir „pers­kai­ty­tas“ mo­te­ris, pa­šie­pia jau­nat­viš­ką en­tu­ziaz­mą, sklin­dan­tį iš anks­ty­vų­jų įra­šų. Su­lau­kęs 69-erių, ka­dai­se li­te­ra­tū­ri­nių as­pi­ra­ci­jų tu­rė­jęs žmo­gus iš­gy­ve­na kū­ry­bi­nę ir dva­si­nę kri­zę. Gir­tuok­lys­tė, svei­ka­tos bė­dos, dau­giau ar ma­žiau sėk­min­gi po­gu­liai su se­na pros­ti­tu­te Fa­ni – tik tiek te­li­kę se­na­jam Kre­pui. Jis im­asi nau­jos juo­stos, su­šne­ka apie „pa­sku­ti­nį mė­gi­ni­mą“, ta­čiau ne­tru­kus nu­plė­šia ją nuo mag­ne­to­fo­no ir grįž­ta prie anks­tes­nio­sios. „Gal jau pra­ėjo ge­riau­si ma­no me­tai. Kai dar bu­vo šio­kia to­kia lai­mės ga­li­my­bė. Bet ne­be­no­rė­čiau jų su­sig­rą­žin­ti. Da­bar jau ne, kai ši ug­nis ma­ny­je de­ga“, – skam­ba pa­sku­ti­niai žo­džiai. Juo­sta su­ka­si, o se­na­sis Kre­pas pa­si­trau­kia į ty­lą ir tam­są…

Ryš­kiau­siai Kre­po gy­ve­ni­mo juo­sto­je įsi­rė­žu­sios mo­te­rys – Mo­ti­na, Juo­dbru­vė auk­lė, Mer­gi­na val­ty­je, Efi – kū­ri­ny­je sie­ja­mos su van­dens sti­chi­ja. O Kre­po per­so­na­žą – kon­tras­to pri­nci­pu – dra­ma­tur­gas apib­rė­žia ug­nies ir švie­sos vaiz­di­niais. Jau­nys­tė­je jis skais­čiai švie­čia vil­ti­mis ir už­mo­jais, kū­ry­bos as­pi­ra­ci­jo­mis, o se­na­sis Kre­pas tie­siog su­pleš­ka kai­ti­na­mas vi­di­nės lieps­nos. Pje­sei svar­bi švie­sos ir tam­sos mo­ty­vų, juo­dos ir bal­tos spal­vų di­na­mi­ka.

Pa­tys ti­kriau­si simboliai

Pje­sė – trum­pu­tė, vos de­šim­ties pus­la­pių, ta­čiau itin glaus­ta. Sa­ky­tum, nė žo­džio pro ša­lį. S.Bec­ket­to ta­len­tas su­ge­bė­jo į ją su­telk­ti vi­są žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Ir vi­są to gy­ve­ni­mo ab­sur­dą, liū­de­sį. „S.Bec­ket­to pje­sės yra pa­tys ti­kriau­si sim­bo­liai, – tei­gė pa­sau­li­nio gar­so tea­tro no­va­to­rius, re­ži­sie­rius Pe­te­ris Broo­kas. – Ap­gau­lin­gi sim­bo­liai bū­na be­for­miai ir mig­lo­ti, o ti­kra­sis sim­bo­lis vi­sa­da aiš­kus ir tiks­lus… Du vy­rai, kaž­ko lau­kian­tys prie su­ny­ku­sio me­džio; se­nis, klau­san­tis sa­vo bal­so iš mag­ne­to­fo­no juo­stos… Mes aiš­kiai jau­čia­me, kad su kiek­vie­nu jų mus sie­ja kaž­koks ry­šys, ta­čiau nie­kad nie­ko ne­sup­ra­si­me, jei­gu lauk­si­me, kad kas nors iš­aiš­kin­tų jų pra­smę.“ Kre­pą įkū­ni­jan­tis J.Bud­rai­tis taip pat at­krei­pęs dė­me­sį į S.Bec­ket­to pa­stan­gas at­nau­jin­ti dra­ma­tur­gi­jos kal­bą. „Jis ar­tė­jo prie tiks­lo su­kur­ti pje­sę vi­sai be žo­džių“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ yra sa­kęs ak­to­rius. Iš­ties spek­tak­ly­je il­giau­siai gir­di­mas 39 me­tų Kre­po bal­so įra­šas, o sce­no­je esan­tis per­so­na­žas jį pa­ly­di ko­men­ta­rais, rep­li­ko­mis, iro­niš­ku juo­ku.

***

Mindaugas Klusas, Lietuvos žinios, 2013 m. gegužės 30 d.