Nacionalinis herojus yra pavargęs

Rugpjūčio 25 d. Oskaro Koršunovo „Peras Giuntas“ buvo pristatytas tarptautiniame Henriko  Ibseno festivalyje Osle. Jį lietuvių režisierius pastatė Oslo Torshovo teatre, kuriame jau dirbo ir anksčiau. Reakcija Norvegijos spaudoje nėra nauja: norvegams buvo pasiūlyta ne tik netikėta Ibseno poemos traktuotė, bet ir bandymai suteikti diagnozę norvegų tautai.

Naujas ir intriguojantis „Peras Giuntas“

IdaLou Larsen, Klassekampen, 2012 08 27

Kupina fantazijos, sėkminga ir Ibsenui ištikima „Pero Giunto“ interpretacija, kuri paliks po savęs ženklą.

Oskaras Koršunovas jau anksčiau svečiavosi Nacionaliniame teatre. Tiek jo Jono Fosse „Vinter“ 2002-aisiais, tiek Strindbergo „Kelyje į Damaską“ 2007-aisiais, buvo patyrimai, kurių niekuomet nepamiršiu. Antra vertus, jo Gorkio „Dugne“ variantas pagrindinėje scenoje 2009 m. nuvylė, ir kaip tik dėl to buvo ypač nekantru pamatyti, kaip gi jis interpretuos „Perą Giuntą“. Ypač dėl to, kad anonsas leido suprasti, jog tekstas interpretuojamas itin laisvai, išeities tašku pasirenkant kūrinio pabaigą.

Po šeštadienio premjeros nė akimirkos neabejoju: Oskaro Koršunovo „Peras Giuntas“ yra tikras hitas. Įdomi interpretacija, kuri per 90 turtingų turiniu ir sceniškai žaismingų minučių suteikia išraišką visiškai naujam suvokimui bei unikaliam Ibseno teksto bei minties supratimui.

Torshovo teatro scena nuo grindų iki lubų prabangiai išpuošta. Įėjimas į sceną pavirto didingais vartais, saugomais auksinių figūrų bei padengtais plazdančių renesansinių freskų. Panašiai su vyriškais antraeilių personažų stilizuotais bei ryškiai teatrališkais kostiumais. Vizualinis scenos paveikslas sukelia asociacijas su laikotarpiu, kai Kvailių laivas tapo literatūriniu terminu Vakarų pasaulyje. Valtis užima didžiąją scenos dalį, čia Peras praleidžia savo priešmirtines valandas, ir tai turi aiškių panašumų su garsiuoju Boscho paveikslu.

Scena yra tuščia. Staiga pasigirsta galingas trenksmas, aktorių ansamblis įsiveržia drauge scenon bei atlieka išraiškingą ir atvirą paradinį šokį, kuris staiga nutrūksta, ir mes atsiduriame laivo denyje, kuris Perą Giuntą plukdo atgal į Norvegiją ir tuoj pat suduš. Elegantiškai ir su meistrišku Ibseno teksto niuansų pajautimu – savybe, žyminčia visą pastatymą – Peras ir Keleivis keičiasi savo frazėmis, kol galiausiai Peras brutaliai atsikrato Koku vis dar siaučiant audrai.

Ibseno žinoma frazė „ramiau, herojau, tu neturi žūti penkto veiksmo vidury“ čia įgauna naują, įtikinančią prasmę: tai paskutinė Pero kelionė jūra, jo mirties valanda čia pat. Šis Peras nebevaikščioja Norvegijos žeme, nebesugrįžta į jaunystės klonius, vietoj to jis, vis silpdamas,  apibendrina savo gyvenimą.

Kartu su intelektualiniu pertekliumi bei įspūdingomis egzistencialistinėmis „Pero Giunto“ įžvalgomis Koršunovas supina reikšmingiausius epizodus iš viso kūrinio su lemiamomis penktojo veiksmo scenomis. Taip jis sukuria neįprastai aiškų bei įtikinamą pagyrūniško, pasitikinčio savimi egoisto paveikslą. Susitikimai su mistiškais personažais – Dovrės seniu, Džiūsna, Sagų Liejiku ir Kreiviu tampa įtikinančiu mirštančio Pero bandymu suprasti save.

Puikiai psichologiškai pagrįstai jo kelias baigiasi pas dvi moteris, pažymėjusias jo gyvenimą. Tai pirmasis susitikimas su Solveiga Hegstado sodyboje bei motinos Osės mirtis. Mirties akimirką jis įsivaizduoja, kad motina ir Solveiga jį nuveda į gyvenimo ištakas, ir tai paaiškina jo paskutiniai žodžiai: „Mano motina, žmona, mergele tyra! Paslėpki, paslėpki mane viduje!“

Spektaklyje nėra duobių, nuolat sėkmingai keičiasi rimtis ir juokai. Retai kada Ibseno tekstas man pasirodo toks aiškus ir tuo pačiu reikalaujantis asmeninių pastangų jį suvokti. Žaismingas ir džiaugsmingas aktorių ansamblis pabrėžia Viduramžių tradiciją, išryškinančią ritualinį karnavališkumą pastatyme, kai tuo tarpu Øysteino Røgerio Peras, Frøydis Armands Motina Osė, ir kai kada Kjersti Botn Sandals Solveiga yra realistiški, aštriai kontrastuojantys su likusiais personažais.  Øysteinas Røgeris yra vienas iš mūsų įvairiapusiškiausių bei įdomiausių aktorių, ir tai jis puikiai įrodo šiame vaizdingoje, ištikimoje Ibsenui ir labai sėkmingoje „Pero Giunto“ interpretacijoje, kuri paliks po savęs ženklą.

***

Gyvenimas kaip iliuzija

Therese Bjørneboe, Aftenposten  2012 08 27

Ibsenas pasižymi ypatingu talentu suteikti savo personažams daugiau gyvybės nei jis pats jos turi, rašo Nina Witozsek „Pero Giunto“ programėlėje.

Peras Giuntas kaip fenomenas gyvena savo gyvenimą, negalvodamas apie Meistro jam numatytą kelią – tiek kaip Pero Giunto prizas, tiek įvairių interpretacijų kontekste.

2005-ais metais Robertas Wilsonas sulaužė interpretacijos tradiciją savo neoromantiniu „Pero Giunto“ pastatymu „Det Norske Teatret“ teatre. Dar prieš  metus „Berliner Ensemble“ teatre vokietis Peteris Zadekas pastatė „Perą Giuntą“ kaip išgyvenimo mūsų epochoje dramą, kuomet neturime laiko nei sustoti, nei suvokti tikrojo tragiškumo.

Oskaro Koršunovo pastatyme Torshovo teatre juntame palankumą Perui, nors aktorius Øysteinas Røgeris parodo jį kaip atsakomybės vengiantį šarlataną ir melagį. Røgeris kuria Pero Giunto personažą kaip norvegą iš pašaknų, tačiau stokojantį asmenybės. Ši interpretacija tik dar kartą parodo, jog Røgeris yra geriausias savo kartos charakterinis aktorius. Spektaklis įkurdintas apvaliame cirko manieže Torshovo teatre. Dramos siužetinė linija apversta – spektaklis prasideda laivo dužimu bei Pero ir Keleivio (Kjersti Elvikas) susitikimu.

Nėra nieko neįprasto suteikti kūriniui retrospektyvinę struktūrą, pagrindinį dėmesį sutelkiant į akistatą su savimi pačiu pabaigoje. Bet herojus nemiršta penkto veiksmo vidury, kaip sakoma pjesėje, o tai jau suteikia tvirtą pagrindą interpretacijai.

Scenos viduryje stovi medinė valtis. Stiebo vietoje auga medis, o ant jo šakų kabo įvairus šlamštas. Tai derėtų vadinti relikvijomis, nes Koršunovo pastatyme simboliai ir ženklai turi ypatingą reikšmę: Pero gyvenimo laivo sudužimas vyksta „kvailių laive“.

Sagų Liejikas pasirodo kaip cirko klouno ir kandaus dėdulės derinys, puikiai suvaidintas Lasses Lindtnerio. Likusieji charakteringi alegoriniai personažai liudija Pero aplaidų ir iššvaistytą gyvenimą. Tą patį galima pasakyti ir apie jo gyvenimo moteris – motiną Osę (Frøydis Armand) ir Solveigą (Kjersti Botn Sandal). Pastaroji vaidino Solveigą ir Wilsono režisuotame „Pere Giunte“. Čia ji figūruoja kaip baleto šokėja – plastikinė figūra ant marcipaninio torto.

Vaikystės susižavėjimo objektas

Koršunovo „Pero Giunto“ muzika – toli nuo Griego. Pabaigoje Kjersti Botn Sandal, žvelgdama į dangų, traukia pirmuosius Solveigos dainos posmus. Tai kelia asociacijas su ekstatiškais Madonos paveikslais dailėje.

Man atvimpa žandikaulis: ar įmanoma tokia Solveigos-gelbėtojos traktuotė šiandien? Kas be ko, tai visada buvo vienas labiausiai diskutuojamų motyvų Ibseno kūrinyje. Čia žemė susvyruoja po kojomis, nes Solveiga nė karto neparodo gyvenimo kovos ženklų, kurie kitose interpretacijose valdančiąja padaro ją, o ne Perą. Ir tą pačią akimirką, kai susiruošiu „skelbti kalčių registrą“, pasigirsta motinos Osės frazė iš pjesės pradžios. Ir kas gi kita jei ne Frøydis Armand gali jai suteikti tokį įtikinantį frazės „Žaidimas baigtas“ („The game is over“) skambesį?

Performanso grupė „Baktruppen“ yra sukūrusi savą „Pero Giunto“ interpretaciją pavadinimu „Melas, Perai, TAIP!“ Kažkuria prasme Koršunovas sako tą patį, kuomet sugrįžtame į pradžią, kai vaikiškas Peras Giuntas prasimano jojimą elniu.

Melas, prasimanymai ir saviapgaulė tampa išgyvenimo prielaida. Nepaisant desperacijos ir niūrios žemiškojo gyvenimo kaip iliuzijos perspektyvos arba Theatrum Mundi, spektaklyje gausu gudraus humoro. Koršunovas sukuria Perą Giuntą, reprezentuojantį mus visus šiame beveik strindbergiškame  pastatyme.

***

Pero Giunto išgelbėjimas

Andreas Wiese, Dagbladet, 2012 08 26

Esame cirke. Pero Giunto cirkas tamsus, groteskiškas, juslinis. Po cirko kupolu Torshovo teatre stovi valtis. Aplink ją šoka keisti personažai. Velnias tinklinėmis pėdkelnėmis, Sagų Liejikas klouno kostiumu, Keleivis su odiniu piloto šalmu. Spektaklio pradžia tampa pjesės pabaiga: stovėdamas ant laivo denio Keleivis klausia Pero, ar negalėtų gauti pastarojo kūno, kadangi jis vistiek netrukus mirs.

Laivo sudužimas ir po to sekanti Koko skendimo scena lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo  „Pero Giunto“ versijoje, statytoje Ibseno festivaliui Osle, yra tas smūgis, kurį patyrus prieš akis prabėga visas gyvenimas. Būtent šioje vietoje lošimo kauliukus su Pero gyvenimo reviu meta Sagų Liejikas, norintis perlydyti nenusisekusį gaminį Perą bei suteikti materijai naują galimybę. Peras sutinka sužlugdytą Dovrės Senį bei derasi su Velniu. Jis nori išgelbėti savo kailį ar sielą.

Niūrumas drauge su groteskišku humoru sukuria tamsesnį bei vienišesnį Perą nei esame įpratę matyti. Mūsų nacionalinis herojus pavargęs. Aktorius Øysteinas Røgeris Perą vaidina rimtai. Būtent aplink jį Koršunovas sutelkė visą keistų personažų ansamblį: Kjersti Elviko barokinį Keleivį, Lasse Lindtnerio keistą, tačiau tikslų Sagų Liejiką, Håkono Ramstado Džiūsną – velnią su kardinoliškai raudonais kostiumo elementais.

Penktajame veiksme sugrįžta epizodai iš ankstesnių scenų kaip prisiminimai iš praeities: pirmasis susitikimas su Solveiga, susitikimas su Žalia Moterimi ir sūnumi. Aktorė Kjersti Botn Sandal puikiai atskleidžia staigius Solveigos charakterio pokyčius. Motiną vaidinanti Frøydis Armand pasiūlo neįprastą jos portretą.

Tai ištobulintas  ir neįprastas savo barokiškumu teatras. Pabaigoje – nuostabiai netikėtas posūkis, kurio nesinorėtų atskleisti  tiems, kurie dar tik eis žiūrėti spektaklio.

Visi mes galime iš naujo atgimti. Egzistuoja alternatyvios tikrovės bei gyvenimas pasakojimuose. Tai Pero išgelbėjimas arba nuosprendis. Finale – kitokia, stebinanti „Pero Giunto“ medžiagos interpretacija, kurią retai kur išvysime Norvegijoje.

Iš norvegų kalbos vertė Jurgita Mieželytė

Menų faktūra, 2012 m. rugsėjo 10 d.