N. Savičenko: „Pasiilgstu gerosios bohemos“

Daugiau nei tris dešimtmečius aktorystės keliu einanti Nelė Savičenko pasakoja apie pojūčius nuskambėjus trims skambučiams, scenoje laukiant žiūrovų ar pačiai sėdint tarp jų. Apie teatrą gyvenime ir gyvenimą teatre aktorė kalbėjosi su IQ.

– Kiek žinau, nemėgstate kalbėti apie premjeras ir jų pasisekimą. Todėl ir neklausiu, nors rūpėtų, apie „Katedrą“. Manote, kad vertinti patį pirmąjį spektaklį yra neadekvatu?

– Tikrai nemėgstu kalbėti apie premjeras, nors aišku, būna žiūrovų, kurie neskiria, čia pirmas, antras ar penktas spektaklis. Ir ačiū Dievui, kad taip yra. Yra tipas aktorių, kuriems tas premjerinis jaudulys padeda, o kitus kaip tik slopina. Dar kitas niuansas – generalinė repeticija. Jei ji buvo labai gera ir stipri, žinok, kad per premjerą viskas silps, nes jau neturėsi tokių pat jėgų viskam pakartoti. „Katedros“ atveju generalinė repeticija, mano požiūriu, buvo „įveržta“, tai buvo pirmas susitikimas su publika. O premjera – labai kūrybiška. Tačiau jau iškart po premjeros vertinti, kaip pavyko spektaklis, nėra teisinga. Premjera tik padeda pamatyti sprendimą. „Katedros“ atveju, kaip susitvarkyta su eiliuotais tekstais, ar išlaikyta to laikotarpio dvasia ir panašiai. Jei kritikai recenzijose palygina, kaip spektaklis ir aktoriai „paaugo“, kaip vystosi po premjeros – tai labai sveikintina.

– Šio pokalbio laiką derinome ilgai – sukotės tarp repeticijų, gastrolių, paskaitų ir t. t. Kaip nusakytumėte šį savo laiką?

– Dirbu tarp trijų teatrų. Tebevažinėju į Klaipėdą, į teatrą, kuriame išmokau labai daug aktorinių dalykų. Ten brangūs mano kolegos, negaliu su jais tiesiog nutraukti ryšių, vos pasibaigus sutarčiai. Be to, ten yra mėgstamų, lankomų spektaklių, tad man malonu į juos važiuoti. Kitas teatras – Nacionalinis, kuriame vis daugiau ir daugiau turiu darbo ir kurį labai myliu už kūrybines paieškas, už vykstantį sujudimą. Ir su dideliu džiaugsmu vaidinu Oskaro Koršunovo teatro spektakliuose: „Dugne“ ir „Hamletas“. Tai net ne trupė, o ansamblis, nuostabiai gerai girdintis vienas kitą. Daug jaunų, bet jau brandžių žmonių, kuriems kūryba nėra tušti žodžiai.

Ir be viso to – turiu 25 pirmakursius studentus, kuriems dėstau scenos kalbą. Didžiausias sunkumas dirbant su jais – tai atsakomybė. Žinau, ką jie turi daryti ir kaip toli jie dar yra nuo šito. Tas žinojimas man kelia daug nerimo – matau, kai jie ieško ir kartais tiesiog neįtaiko, o padaryti už juos irgi negaliu, nes tada jie praras atradimo džiaugsmą. Tai nuostabus, bet labai sudėtingas darbas. Dirbi su jaunu žmogumi, kuriam viskas labai svarbu – kaip tu pažiūri, kaip pastabą pasakai. Jie dar turi nemažai to mokyklinio požiūrio, mano, kad jei nepastebės, galėsiu nepadaryti. O būti bambekle irgi nesinori, nes juk atsimenu iš savo studijų metų – kuo daugiau moralų, tuo mažiau jų klausomasi.

– Kiek jums gyvenimiškos patirtys praverčia teatre, o kiek teatrinės – gyvenime?

– Gyvenimiškos patirtys teatre yra būtinos. Negali sukurti visko iš teorijų. Nors, be abejo, netapsi alkoholiku, prostitute ar mokslininku vien tik gavęs tokį vaidmenį. Tačiau stebėti, analizuoti tuos žmones, kuriuos ruošiesi suvaidinti, žinoma, reikia. Baisiausias dalykas, kai aktorius užkerta save nuo stebėjimo, bendravimo, gyvenimiškų situacijų matymo. Žmogus yra pats įdomiausias tyrimų objektas. Bet, žinoma, ir pats turi gyventi visavertiškai.

O teatrinės patirtys užgrūdina. Jeigu žmogus yra labai drovus iš prigimties, tai aktorystė jį išmoko būti drąsesniu, bauginančiose, išmušančiose iš vėžių situacijose pabūti truputėlį ne savimi. Iš tiesų teatras tiek pat padeda gyvenime, kiek ir nepadeda: tampi viešu asmeniu – tad negali elgtis visiškai laisvai.

– Teatre esate 32 metus. Kokių dilemų, sunkumų patirtis nenubraukė ir tenka su jais susidurti kaskart imantis vaidmens?

– Visada sudėtinga pereiti iš teksto į vaidmenį. Baimė pradėti būti „tuo kitu“, kai dar juo nesi. Tiek metų pradirbus teatre daugiausia nerimo kyla dėl nesikartojimo. Pagal savo kūno sandarą, temperamentą, kitus bruožus tu vis tiek negauni visiškai skirtingų vaidmenų. Per ilgą laiką supratau, kad svarbiausia nesikartojimo sąlyga yra medžiaga: kuo giliau į ją įneri, tuo daugiau gali pasiimti ir įgyti imunitetą kartojimuisi. O kuo daugiau pasitiki savimi, tuo pavojingiau, nes pasikliauji savo išbandytu trafaretu.

– Kaip per jūsų laiką teatre pasikeitė aktoriaus statusas, visuomenės požiūris į jį?

– Galbūt kažkada ir buvo didesnė pagarba aktoriaus profesijai nei dabar, bet su tokia adoracija, kurią pastebėjau Rusijoje, kai važiuodavau filmuotis, čia nė iš tolo nesusidursi. Lietuviai, žinoma, santūresni, gerbia, bet neįkyriai. Tačiau jokiais laikais nebūdavo garbinamas prastas aktorius. Pagarbą ir santykį jis užsitarnauja savo darbu, taigi pats tą statusą ir kuria. Kai aktorius nueina į visiškai beverčius, prasto lygio vienadienius uždarbius ir nuolat eina į kompromisus su savo aktorine sąžine, tai kokios didžiulės pagarbos jis gali tikėtis, kai prie jo prilimpa pigaus klouniuko štampas? Žinoma, išgyventi sunku, bet kalbant apie statusą, tai aktorius pats už jį atsakingas ir jį formuoja.

– Kokia esate žiūrovė? Ar sugebate pažvelgti į spektaklį ne profesionalios aktorės žvilgsniu? Jūsų kolega Darius Meškauskas teigė, kad tada, kai pradedi mokytis aktorystės, paaukoji save kaip žiūrovą.

– Aš sugebu pamiršti save kaip aktorę, jei spektaklis iš tiesų būna netikėtas, nenuspėjamas, tuomet iš karto grįžta mano žiūroviškas žvilgsnis ir gana lengva mane įtraukti. Netikėti aktoriniai prisitaikymai visada mane labai veikia. Įdomiai reaguoju į pačią spektaklio pradžią, o tiksliau, vos tik atėjus į salę, išgirdus tris skambučius, prigęstant šviesoms – matyt, persiduoda tas jaudulys, kurį pati jaučiu, kai vaidinu, net rankos ima drebėti. Bet užtenka pamatyti kokių nors netikėtų dalykų ir aktorė manyje išnyksta.

– „Dugne“ ir „Hamlete“ aktoriai žiūrovų laukia scenoje ir stebi juos ateinančius, užimančius savo vietas. Kas vyksta tą akimirką? Ar jau tada prasideda jūsų vaidmuo? Ar apskritai matote žiūrovus?

– Viską matome, net labai aukštus žiūrovės batų kulniukus (juokiasi). Bet tai mato jau ne tik Nelė Savičenko, bet ir mano personažas. „Hamleto“ pradžioje mes stebime, kas patenka į akistatą su pačiu savimi. Mes tada dar esame aktoriai, kurie žiūrėdami į savo atspindį veidrodyje klausia: „Kas tu esi?“ Kas esi kaip aktorius, kaip personažas. Tos akimirkos yra labai įdomios: buvimas kartu su žiūrovais, spektaklio laukimas kartu su jais, ta startinė pozicija.

– Teatre matėte daug įvykių, virsmų, pasikeitimų. Mes teatralus ir dabar tebeįsivaizduojame kaip bohemos atstovus, tačiau kaip yra iš tiesų: kiek bohemos buvo, kai atėjote į teatrą, ir kiek jos yra dabar?

– Prisimenu labai gražių akimirkų: Klaipėdoje vykdavo Teatro dienos, teatras kviesdavo labai daug menininkų – dailininkų, skulptorių, choreografų… Paskui jie pristatydami savo darbus, parodas kviesdavo mus ir atsirasdavo kažkokie spontaniški vakarėliai, kurie baigdavosi paryčiais. Jų svarbiausias tikslas buvo ne baliavoti, o bendrauti. Menininkai įsileisdavo į savo dirbtuves, žiūrėdavome jų darbus, kildavo diskusijos. Dabar niekas niekam nebeturi laiko. Ir tai yra labai liūdna. Pasigendu ir pasiilgstu šitų pasibuvimų: įdomių pasakojimų, patirčių, šitos gerosios – bendraujančios bohemos.

***

Ieva Rekštytė, IQ, 2012 m. gruodžio 21 d.