Leonidas Donskis: Oskaro Koršunovo teatras visą laiką buvo skirtas drąsiam žiūrovui

Leonidas Donskis įdėmiai stebėjo visą režisieriaus Oskaro Koršunovo kūrybinį kelią – nuo Daniilo Charmso „Ten būti čia“ iki Antono Čechovo „Žuvėdros“. Statant „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos“ istoriją filosofas buvo vienu spektaklio kūrybinės grupės narių, kartu su aktoriais ir režisieriumi mėginusiu atrasti Renesanso laikais parašyto kūrinio sąsajas su XXI amžiaus pradžios kasdienybe. Klasika ir šiandiena – turbūt taip būtų galima charakterizuoti pokalbį su pačiu Leonidu Donskiu.

Leonidai, kada pirmą kartą pastebėjote režisierių Oskarą Koršunovą ir jo teatrą? Kas privertė atkreipti dėmesį į šį augantį reiškinį?

Pirmą kartą Oskaro režisuotą spektaklį pamačiau Stokholme – tuo metu berods dirbau Švedijoje. Tai buvo pirmasis režisieriaus pastatymas „Ten būti čia“ pagal Daniilo Charmso kūrinius. Man jis labai patiko. Apskritai, visi ankstyvieji Oskaro spektakliai buvo unikalus laikotarpis.

Po to sekė susitikimas jau su kitu Oskaru Koršunovu. Ko gero, dar labiau subrendusiu režisieriumi, kuris ėmėsi klasikos. Manau, jog mano autentiškas susitikimas su Oskaro Koršunovo teatru įvyko atrandant jo klasikos pastatymus. Iš karto supratau, jog Oskaras yra režisierius, klasiką skaitantis savaip. Jo spektakliuose niekada nesulauksi konservatyvios ar ortodoksalios interpretacijos. Oskaras, pasirinkdamas tam tikrą formą, priverčia nubusti teatro dvasią. Jeigu reikia – netgi Williamo Shakespeare`o teatro dvasią. Tai jam pavyko „Vasarvidžio nakties sapne“. Čia mes matome renesansinį Elžbietos laikų teatrą: žaidžiantį, spontanišką, nenusakomai gyvybingą.

Oskarui visada buvo svarbu prakalbinti patį teatrą, o ne perskaityti literatūros kūrinį. Dažnai teatralai tiesiog gerai perskaito literatūros kūrinį ir veiksminės analizės dėka jį paverčia aktoriniu stebuklu. Bet Oskaras to niekada nedarė. Jam literatūra yra dialogo partneris, su kuriuo sąveikaujant gimsta trečiasis – tai teatro kalba, kurią jis kuria. Manau, jog Oskaras, atsispirdamas nuo klasikos pastatymų, kūrė visus kitus savo spektaklius.

Oskaras pristato klasiką moderniam gyvenimui. Žmonės, gyvenantys čia ir dabar, atpažįsta Sofoklį, Williamą Shakespeare`ą, Michailą Bulgakovą, Antoną Čechovą. Vien surinkti nuostabius autorius, nupūsti dulkes nuo klasikos kūrinių ir pamėginti prakalbinti juos taip, kaip mėgino kalbinti ankstesni režisieriai – įdomus užsiėmimas, bet ne Koršunovui. Jis yra kitokio plano menininkas. Jis nori, kad tuos didžiuosius pasakojimus atpažintų, priimtų kaip amžinai gyvus bei modernius. Tai yra labai teisinga strategija.

„Išvarymas“ – lietuviui aktualus ir jautrus spektaklis. Ypač tiems, kurie nors kiek gyveno užsienyje. Tarp jų – ir man, daug metų gyvenusiam ne Lietuvoje. Tai aktualus, širdį dreskiantis bei odą nudiriantis spektaklis, tačiau jame yra kažkas labai monumentalaus. Manau, jog tą monumentalumo pojūtį Oskarui davė klasikos pastatymai.

Kiekvienas talentingas literatūros, tapybos arba teatro kūrinys buvo iššūkis todėl, jog tai buvo neišvengiamas iššūkio metimas nusistovėjusiems kanonams ir normoms. O režisierius Koršunovas ir kanonas yra sunkiai suderinami dalykai. Jis yra modernus iššūkio menininkas, tačiau turintis pusiausvyros pojūtį. Oskaras nesileidžia į visišką avangardą. Jeigu kalbėtume apie balansą tarp klasikos ir modernios kalbos, tai jis tą balansą pasiekė. Galbūt vienintelis iš mūsų režisierių.

OKT teatrui pavyko greitai atrasti ištikimą ir klausantį žiūrovą, nepaliekantį jau 15 metų. Kuo šis teatras jį sudomino? Ir koks Jūsų nuomone yra OKT žiūrovas?

Gali būti, jog netrukus kalbėsime apie Koršunovą kaip apie režisierių, pritraukusį į teatrą žiūrovus, kurie kitu atveju nebūtų į jį ėję. Juk teatras savaime yra sudėtingas ir reiklus menas. Skirtingai negu kinas, teatras yra nefiksuotas. Jis yra tragiškai dramatiškai vienkartinis, išnykstantis po kiekvieno pasirodymo. Suvokiant tą teatro trapumą, reikia ugdyti žiūrovus, kurie mokėtų tuo gyventi. Publika turi būti taip įtraukta į teatro misteriją, jog nesakytų: „Žinote, pažiūrėjau pirmą dalį, po mėnesio ateisiu pažiūrėti antros“. Privesti žmogų prie būsenos, kuomet jis gali virpėdamas žiūrėti penkių valandų trukmės spektaklį – manau, tai yra gebėjimas suintriguoti.

Teatrą lyginčiau su savo amatu – knygų rašymu. Be galo svarbu rašyti gilias knygas, sugrįžtant prie amžinų temų bei klasikos, tačiau nereikia rašyti medine kalba. Ji turi būti gyva ir kabinanti. Teatro atveju šis momentas dar aštresnis. Režisieriui svarbu sugebėti derinti gelmę, metaforų kalbą bei atrasti prieinamumą prie žiūrovo. Kitaip tariant, jo neatstumti.

Oskaro Koršunovo teatro publika – tai įvairūs žiūrovai. Dalis jų tikrai neitų į labiau chrestomatinio, kostiuminio teatro spektaklius. Čia jie atpažįsta patį gyvenimą bei atranda savo laikotarpį. Žinoma, į Koršunovo teatrą eina ir intelektualai. Jie supranta, jog tai yra be galo novatoriškas ir kūrybingas režisierius, kurio teatro kalba yra unikali.

Teatro auditorija natūraliai plečiasi, nes Oskarui būdingas gebėjimas pritraukti žmones ir meistriškai valdyti dideles erdves. Šio režisieriaus teatre viskas yra čia ir dabar: gelmė, metaforų kalba, gebėjimas atverti aktorius bei sukurti tą tragišką vienkartiškumą. Tai reikalauja beprotiško intensyvumo. Žiūrovas, pakeliantis šį junginį, turi būti tam tikrų savybių derinys. Nepakanka būti vien tik intelektualiu – reikia būti pašėlusiai smalsiam ir drąsiam. Negalima bijoti drastiško apsinuoginimo, naujos formos ar iššūkio, kuris yra metamas kanonui.

Jeigu reikėtų įvardinti menininką, kuris tampa tobulu savo laikotarpio nusakytoju, manau, tai būtų Oskaras. Jam yra tekusi didelė privilegija tapti savo šalies simboliu teatro mene.

Pakalbėkime apie OKT užsidarymo savotiškoje laboratorijoje periodą, prasidėjusį dar nuo „Hamleto“ pastatymo. Ar tokioje formoje teatras gali išvengti hermetiškumo ir išlikti socialiai aktualus?

Man, profesoriui, kartais pavyksta nutrinti ribą tarp paskaitos ir seminaro. Čia pat prasideda gyvas dialogas, kurio metu nusitrina monologinis kalbėjimas ir kartas nuo karto peršokama į gyvą diskusiją. Taip ir Koršunovo teatro atveju nutrinama riba tarp repeticijos ir spektaklio. Aktoriai dalyvauja žiūrovo paruošiamojoje fazėje – jie pasitinka žiūrovą „Žuvėdroje“. Prieš susirenkant publikai aktoriai jau sėdi scenoje – taip yra ir „Hamlete“, ir „Žuvėdroje“. Aktoriai niekur nebesislepia. Jie nebenori kurti to beveik cirko efekto „stebuklas, pabaiga ir po to jau nieko nebėra“. Stebuklas turi gimti čia pat, kartu su žiūrovu.

Muzikoje yra fiksuotos kompozicijos ir jam session improvizacijos. Pastarųjų metu muzika gimsta tiesiog žiūrovo akyse. Oskaras leidžia teatrui gimti žiūrovo akyse. Manau, jog intymūs formatai, prasidėję nuo „Hamleto“, stimuliuoja patį Oskarą kaip režisierių. Taip, jis žaidžia didelėmis erdvėmis, kuria socialiai angažuotą teatrą, tačiau pasilieka ir laboratorinį formatą, stimuliuojantį jį patį. Vėlgi, sugrįžkime prie muzikos: yra grojimas klausytojams ir disciplinuojantis grojimas, be galo svarbus pačiam atlikėjui. Jeigu pavyksta į disciplinuojantį grojimą įtraukti ir žiūrovą, tai yra be galo įdomu.

Turiu nuojautą, jog Oskaras įtrauks žiūrovus į repeticijas. Taip jos taptų tam tikra teatro forma. „Žuvėdros“ procesas jau buvo žingsnis link to. Manau, jog ateityje režisierius gali įtraukti žiūrovus į ankstyvąjį repeticijų periodą, kuomet spektaklis tik gimsta. Žinau, jog daugelis režisierių to kratosi, teigdami, jog tai yra per intymu. Oskaras gali nutrinti tą ribą ir leisti žiūrovui prisiimti dalį atsakomybės. Nori suvokti kas yra teatras? Prašau, ateik ir dalyvauk tame.

Paprastai režisieriai laimingiausi būna repeticijų metu. Apie tai kalbėjo visi – tiek Ingmaras Bergmanas, tiek Jerzy Grotowskis, tiek Peteris Brookas. Aš net neabejoju, jog Oskaras taip pat būna laimingas repeticijų metu.

Turėjote galimybę prisijungti prie „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džiuljetos istorijos“ kūrybinės komandos, tad visą procesą stebėjote iš labai arti. Kaip gimė ši Shakespeare`o interpretacija?

Pjesės skaitymų ir analizės metu jau po truputį gimė spektaklis. Mes visi buvome įtraukti į kūrybinį procesą, todėl ir atsakomybę turėjome prisiimti visi. Repeticijų metu Oskaras iš aktorių ištraukė viską. Jis leido jiems atsiverti. Repetuodamas jis niekuomet neskubėjo.

Statant „Romeo ir Džuljetą“ supratau, jog Oskaras nėra autokratas. Jis nepriklauso talentingų autokratų kategorijai, kurie aktorių traktuoja tiesiog kaip medžiagą ir nieko daugiau. Jis nėra Gastonas Baty, Gordanas Craigas ar Juozas Miltinis. Oskaras daug jautresnis – jis kalba su aktoriais. Galbūt jis nėra toks pedagogiškas, jog pradėtų gyventi aktorių gyvenimus, tačiau sugeba iš jų ištraukti labai daug. Jis stebi kiekvieno aktoriaus galimybes ir žiūri, kur jų pačių logika nuves. Tai klaidos ir jos taisymo metodas, kurį, mano nuomone, Oskaras naudoja sąmoningai. Gimsta forma, kuri disciplinuoja aktorių darbus. Taip sukuriama tam tikra bendruomenė.

Man atrodo, jog „Romeo ir Džuljeta“ mus visus daug kartų nustebino. Mes tiesiog nežinojome, kas iš viso to gausis. Kartais viskas klimpo, o kartais davė labai puikių rezultatų. Kai kurie aktoriai staiga buvo paskirti kitiems vaidmenims. Galiausiai pasikeitė esminiai akcentai. Spektaklis nuolatos keitėsi – Oskaras niekada neduoda pažado, jog viskas bus taip, kaip buvo pradžioje.

Jeigu dar kartą turėčiau galimybę dirbti su režisieriumi Oskaru Koršunovu ir jo aktoriais, šį kartą būčiau dar atidesnis ir stebėčiau viską nuo pačios pirmos sekundės.

Kuris iš Oskaaro Koršunovo režisuotų spektaklių Jus labiausiai palietė bei sukrėtė?

Visuose spektakliuose mėgavausi Oskaro talentu, tačiau tikrai labai sujaudino „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ bei „Išvarymas“. Supratau, jog teatras šiandien gali būti didingesnis ir intymesnis už bet kokį kitą meną.

Tobulėjant technologijoms keičiasi ir menai, susiję su technika. Kino kalba keičiasi tiesiog akyse. Režisūrinis kinas traukiasi į paraštes. Šiandien į Ingmaro Bergmano, Frederico Fellini ar Andrejaus Tarkovskio filmus žiūrime kaip į stebuklą. Teatras ne toks priklausomas nuo technologijų, tačiau šiandien jis kiek pasidavęs kitai bacilai. Kalbu apie truputėlį brodvėjinę bacilą.

Oskaro Koršunovo teatras unikalus tuo, jog jis, nors ir yra gilus bei sukrečiantis, jo kalba išlieka atpažįstama ir moderni. Šiais technologijų laikais valandą ar dvi trunkantis egzistencinis stebuklas veidu į veidą, pasibaigiantis sukrėtimu ir etiniais atradimais, ko gero, gali įvykti tik teatre.

Aš puikiai žinau, jog Oskaras yra talentingas režisierius, tačiau po jo spektaklių vis tiek būnu išsižiojęs, pasimetęs, sutrikęs ir ašarų pilnomis akimis. Tada suvoki, jog tai ir yra didelio talento esmė. Oskaras bet kokia kaina padarys taip, kad žiūrovui teks pamiršti taisykles.

Manau, jog Oskaras nori sukrėsti ne tik žiūrovus, bet ir patį save. Jis bus teatre tol, kol sugebės save nustebinti. Oskaras paliks teatrą tik tada, kai pajus, jog nesugeba savęs nustebinti. Taip ir turi būti – didis mąstytojas arba menininkas turi būti su savo mokslu ar menu tik tol, kol sugeba nustebinti pats save.

Neseniai matėte naujausią OKT spektaklį – Antono Čechovo „Žuvėdrą“. Kaip manote, ką šiandienos kontekste turi padaryti aktoriai ir režisierius, kad pasiektų pačią Čechovo pjesės šerdį?

Tai sunkus darbas. Čechovo paslaptis yra lengvumas, komedija ir tragizmas vienoje vietoje. Aš pats galvoju, ką reikia padaryti, jog visa tai prabiltų dabartiniam žiūrovui suprantama kalba. Man atrodo, Oskaro pasitelktas savotiškas žmonių apnuoginimo metodas yra labai vykęs. Jo „Žuvėdroje“ nėra gerų ir blogų žmonių. Tiesiog matome tą baisų žmogaus pažeidžiamumą. Žmogus nėra tas, ką apie jį mano kiti. Tai yra pirmoji fazė.

Antroji fazė – dar liūdnesnė. Žmogus net nėra tas, ką pats apie save mano. Vyksta nuolatinis savęs ieškojimas, pagrįstas baime atrasti. Kartais vyksta sąmoningas bėgimas nuo savęs. „Žuvėdroje“ nuostabiai žaidžiama socialine kauke. Žmonės atrodo patraukliai, jie kažkam patinka, kažkas juos įsimyli, tačiau egzistuoja ir ta baisioji esmė, kurios bijo pats žmogus ir kurios išsigąstų jo artimieji. Pasaulis tampa mėginimu sulaikyti vieni kitų agresiją, beprotybę, pažeidžiamumą. Man atrodo, jog ši atmosfera Oskaro „Žuvėdroje“ buvo sukurta nuostabiai.

Tai labai drastiškas atvirumas. Baimės save atrasti ir apnuoginančio dialogo jėgos junginys yra labai įdomi kombinacija, kurią pavyko pasiekti „Žuvėdroje“.

OKT „Žuvėdrą“ galima traktuoti kaip psichoterapinę grupę. Žmogus sėdi tarp kitų, kalbasi su jais ir galų gale viskas baigiasi tuo, jog jis išprotėja arba prisikelia naujam gyvenimui. Meistriškai sužaista naiviu psichologiniu nūdienos žmogumi, kuriam atrodo, jog jis viską žino, o iš tikrųjų nežino nieko. Viskas baigiasi tuo, jog tam tikros netikėtos detalės pažadina siaubingus sukrėtimus ir traumas, kurios niekur nebuvo dingę – jos visą laiką buvo šalia.

„Žuvėdra“ man iškėlė dar vieną klausimą – kiek apskritai verta žinoti apie žmones ir Pasaulį? Ar iš tiesų verta žinoti viską? Ar nėra taip, jog pasiekę tam tikrą fazę sužinome per daug ir nuliūstame? Juk liūdesys ateina būtent tada, kai netyčia sužinai per daug. „Žuvėdroje“ yra tragiškas balansas tarp to, kiek galima žinoti ir tarp perviršio, kurį pasiekus bus labai liūdna ir dramatiška.

Pokalbis publikuotas OKT/Vilniaus miesto teatro 15 metų jubiliejui skirtame leidinyje.