Kur yra kūrybinė tėvynė?

Rugpjūčio pabaigoje Henriko Ibseno festivalyje Norvegijoje įvyko režisieriaus Oskaro Koršunovo statyto „Pero Giunto“ premjera. Kritikai vadina spektaklį „tikru hitu“, apibūdina kaip „ištobulintą, barokiškumu neįprastą teatrą“ ir mano, kad jis „paliks po savęs ženklą“. Su režisieriumi kalbamės apie šį pastatymą, norvegų kultūrą ir naujausius jo atradimus. 

Kurti „Perą Giuntą“ mane pakvietė Norvegijos nacionalinis teatras. Tai man tapo milžinišku iššūkiu. „Peras Giuntas“ bene pats svarbiausias norvegams kūrinys, kurį jie žino beveik mintinai. Viena vertus, šią pjesę statyti Norvegijoje yra tikrai didžiulė atsakomybė, antra vertus, ir didelė laisvė, nes dirbi su medžiaga, kurią žino visi. Aš buvau laisvas nuo naratyvo, pačios istorijos pasakojimo, todėl atsivėrė galimybė spektakliu diskutuoti su publika.

Norvegai suprato kai kuriuos dalykus, kurie turbūt niekur kitur ir nebūtų suvokti. Pavyzdžiui, kai Perui Giuntui mirštant nuskambėjo pirmoji pjesės eilutė – jo motinos Osės frazė „Perai, melas!“ – žiūrovai pradėjo ploti. Taip gali atsitikti tik ten, kur publika gerai žino kūrinį. Šią Ibseno pjesę norėjau statyti ir Vilniuje – ji mums taip pat aktuali. Peras Giuntas yra pabėgėlis, neradęs vietos savo šalyje. Šiuolaikine kalba jį vadiname emigrantu. Ibseno kūrinyje yra gerai žinoma scena, vadinama svogūno monologu. Joje Peras lupa svogūną, sluoksnį po sluoksnio, ir kiekvieną lukštą įvardija kaip savo kaukę: jis buvo ir pranašas, ir verslininkas, ir persekiojamas žmogžudys… Jis turėjo daug vaidmenų gyvenime ir tuo metu prisimena kiekvieną savo būvį. Galiausiai prisikasa prie svogūno esmės, o ten – tuštuma. Peras Giuntas savęs neranda. Egzistencine prasme jis yra išdavęs ne tik savo šalį, bet ir save patį. Jis nori išlikti savimi, tačiau vis mėgindamas tai padaryti pats save išduoda. Tokios būsenos šiuo metu yra ir Lietuva.

Pasakose ir sakmėse šis herojus buvo apdainuotas dar prieš Ibseną. Dramaturgas jas panaudojo rašydamas pjesę. Tai pats mylimiausias nacionalinis personažas, bet Peras Giuntas – tikrai ne norvegas (juokiasi). Jis – išsišokėlis: nesantūrus, melagis, be galo egocentriškas, mylintis save ir gyvenimą. Patys norvegai yra labai visuomeniški, turi stiprią pilietiškumo pajautą. Ko gero, tai – viena tobuliausių visuomenių, kuri paiso susitarimų ir bendro buvimo taisyklių. Peras Giuntas nieko nepaisė. Santūrūs ir taktiški jo tautiečiai labai myli tą savo išsišokėlį.

Teatras suorganizavo kelionę į kalnus jo keliais. Iš tiesų, tik pakilęs į dviejų kilometrų aukštį ir patekęs į rūką, kuriame žengi nematydamas toliau nei per metrą nuo savęs ir nežinodamas, ar išvengsi bedugnės, pradedi suvokti, ką Peras reiškia greta atšiaurios gamtos augantiems šalies gyventojams. Jie šį personažą mato kaip nuotykių ieškotoją, stiprų žmogų. Savo vitališkumu jis primena rusų lėlę „Vanka vstanka“ – juk parversta ji vėl atsistoja.

Tačiau mūsų spektaklis buvo ne apie pašėlusį nuotykių ieškotoją, o apie seną žmogų. Po gyvenimo kelionės jis grįžta namo ir staiga suvokia, kad neturi kur pareiti. Savo šalyje jis užmirštas. Neturi nei namų, nei savęs. Pastatėme egzistencialistinį kūrinį, kuriame Peras Giuntas klausia: ką reiškia būti savimi? Apie tai kalbama penktajame Ibseno pjesės veiksme, tačiau niekas iki šiol šiai temai neskyrė tokio dėmesio. Yra ir romantiškoji pjesės dalis – per visą kelionę jo laukia mylinti Solveiga. Ją vaidina geniali aktorė Kjersti Botn Sandal, kuri, panašiai kaip Eglė Mikulionytė ir Rasa Samuolytė, pasižymi muzikine dvasia ir puikiu scenos pajautimu. Pati aktorė pasiūlė netikėtą šios linijos sprendimą – ji visą laiką būna scenoje šalia Perą Giuntą vaidinančio Øysteino Røgero.

Røgeras yra, ko gero, geriausias norvegų aktorius, kurį būtų galima lyginti su Dainiumi Gavenoniu Lietuvoje. Kartu dirbome jau penkiuose spektakliuose. Kai prieš septynerius metus Osle stačiau Augusto Strindbergo „Kelią į Damaską“, jis kūrė sudėtingą pagrindinį vaidmenį. Tai buvo labai sunkus darbas, Røgeras buvo ant beprotybės ribos. Man pirmąkart buvo baisu dėl aktoriaus. Vaidindamas Perą Giuntą jis sugebėjo išlikti labai energetinis ir gyvas, vietomis netgi parodijavo tas norvegų tradicijas, kurios šį personažą vaizduoja kaip tvirtą, sveiką vaikiną. Teatro meno vadovė Hanne Tømta mane kvietė į Oslą sakydama, kad Røgeras manęs laukia kaip Solveiga. Jis tikrai pagaliau turėjo suvaidinti nacionalinį šalies herojų.

Šalyje tik keturi su puse milijono gyventojų – vos truputį daugiau nei Lietuvoje. Savo identitetą jie kūrė per kultūrą, taip pat ir per teatrą, todėl ir tradicijos labai tvirtos. Jie turi tokius kūrėjus kaip Ibseną, Edvardą Griegą, Knutą Hamsuną, yra ir gerų šiuolaikinių dramaturgų, pavyzdžiui, Jonas Fosse. Tačiau iš esmės tai protestantiškos dvasios šalis. Galima sakyti, kad ten niekas netiki Dievu, bet žmonės gyvena neužmiršę Dekalogo. Ta protestantiška dvasia jaučiama ir teatre, kuris yra minimalistinis, nes žodis jų kultūroje – esminis ir lemiamas. Vizualumo, misterijos jie kadaise sąmoningai atsisakė ir to teatre beveik nepamatysime. Šis spektaklis juos pritrenkė gerąja prasme. Jis sodrus – scenoje daug teatrališkumo ir metaforų. Norvegai pamatė tikrą lietuvišką teatrą visa savo esybe. Jiems, pripratusiems prie saikingos scenografijos, muzikos ir vaidybos, tai buvo visiškai netikėta.

Vytautas Narbutas sukūrė išties įspūdingą scenografiją: veiksmo vieta išoriškai atrodo kaip cirkas, tačiau tai yra makabriška skaistykla. Sagų liejikas, Keleivis, kiti mistiniai personažai atrodė kaip cirko klounai, bet kalbėjo pačius svarbiausius, rimčiausius tekstus. Kompozitorius Antanas Jasenka sukūrė stiprią atmosferinę muziką, didžiulis yra ir choreografės Vestos Grabštaitės indėlis.

Viena tokių specialisčių buvo lenkų kultūros istorikė Nina Witoszek. Ji yra parašiusi knygą „Norvegai. Gamtos mitologijos“, kuri išleista ir lietuviškai. Ją verta paskaityti norintiems šį tą sužinoti ne tik apie trolių šalį, bet ir apie save. Specialistų dėstytose paskaitose dalyvavo ir aktoriai, ir scenos darbininkai, netgi administracija. Iš pradžių mane erzino, kad skandinavų visuomenė viską daro kartu. Pavyzdžiui, du kartus per savaitę vyksta susirinkimai, kuriuose aktoriai, siuvėjai, teatro darbininkai kartu sprendžia kilusias problemas arba mėgina spėti, kur jų gali atsirasti. Vėliau suvokiau: taip visuomenė organizuojama iš vidaus. Ten viskas sprendžiama bendrai, o Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, turime vadovavimo vertikalę – yra režisierius, meno vadovas, ir jokių diskusijų. Galbūt didelėse valstybėse, Amerikoje arba Rusijoje, ta hierarchinė sistema ir tinka. O Lietuvai pavyzdys būtų norvegiška organizacija.

„Peras Giuntas“ yra toks svarbus kūrinys, toks žinomas ir laukiamas, kad man pavyko negalvoti apie norvegų lūkesčius. Teatre retai taip įvyksta. Galėjau daryti tai, ką pats norėjau, ir tai buvo šio spektaklio sėkmės priežastis. Drąsiai kalbu apie sėkmę, nes Norvegijos nacionaliniame teatre turėjau ir nesėkmę – tai 2009 metais statytas Maksimo Gorkio „Dugne“. Tačiau čia sukurtas ir geriausas mano spektaklis „Kelias į Damaską“. Greta jo galėtų stoti ir Stokholme statyti „Apvalytieji“, „Tos akys“ Stavangeryje ir „Užsispyrėlės sutramdymas“ Paryžiuje. Manau, kad dėl esamos teatro organizacijos, finansinių ir kūrybinių pajėgumų savo sumanymus labiausiai pavyko įgyvendinti užsienyje. Esu pasaulio menininkas. Vis dėlto liūdna, kad dalis mano brandžiausių darbų sukurti ne Lietuvoje. Kyla klausimas – kur gi yra ta kūrybinė tėvynė? Bet jei neturėčiau savo teatro ir nuolatinės galimybės kurti, galbūt nebūtų įmanoma sukurti tokių darbų? Jei nebūtų „Vasarvidžio nakties sapno“, turbūt nebūtų ir „Užsispyrėlės sutramdymo“?

Kad ir kur statyčiau spektaklį, tai, ką darau, man pačiam visuomet yra iššūkis. Mūsų teatras dažnai kaltinamas komercija, tačiau ir aš, ir aktoriai visada ieškodavome ko nors nauja, niekada negalvodavome, kaip įtikti žiūrovams. Ir vis dėlto žiūrovas mus priėmė ir priima. Kurdami jautėmės atsakingi už teatrą, o tai, ką darydavome, kildavo iš mūsų sielų. Todėl OKT yra demokratiškas ir elitinis teatras. Toks teatras ir turi būti. Turime žiūrovą Lietuvoje, tačiau nuo mūsų pirmojo spektaklio „Ten būti čia“ jau dvidešimt metų mūsų spektakliai važinėja po pagrindinius Europos festivalius. Tokių spektaklių, kurie keliauja, yra daug, tačiau dažnai jie turi tik festivalinę auditoriją – gali būti įdomūs kritikams, bet nesuprantami miestelėnams. O, pavyzdžiui, „Vasarvidžio nakties sapnas“ per trylika metų yra apvažiavęs įvairiausius teatro festivalius Europoje, Azijoje, Pietų Amerikoje, bet iki šiol surenka pilną 800 vietų Ūkio banko teatro arenos salę.

Išdrįsti prisiimti atsakomybę ir tuo pat metu išlikti laisvam – tai Norvegijoje gauta didelė pamoka, kuri, tikiuosi, padės ir statant „Katedrą“.