Klounados vesterne „Odisėja“ pagrindinį vaidmenį kuriantis Aurelijus Pocius: „Būti juokingu scenoje yra labai sunku“

Tarp teatro žiūrovų dažnai išgirstame klausimą, kokį spektaklį rekomenduoti artimam žmogui, kuris būtų juokingas, bet nebūtų banalus? Kaip Lietuvoje išsikerojo banalių komedijų bumas ir kokios tam alternatyvos? Kodėl vienas sudėtingiausių dalykų scenoje yra prajuokinti ir kuo skiriasi klounada nuo komedijos? Apie tai kalbamės su klounados vesterne „Odisėja“ pagrindinį vaidmenį kuriančiu aktoriumi Aurelijumi Pociumi.

Aurelijau, jūs visai neseniai baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kursą. Jūsų kurso vadovas buvo Oskaras Koršunovas. Jau ne viename spektaklyje profesionalaus teatro scenoje kuriate pagrindinius vaidmens. Ar daug atsakomybės reikalauja buvimas spektaklio dėmesio centre?

Lipant į sceną atsakomybė visada yra didžiulė. „Odisėja” – ne išimtis. Šis spektaklis paremtas aktoriniu jautrumu. Jeigu scenoje nėra žaidžiančio ir nuolat kuriančio aktoriaus, nebelieka ir spektaklio esmės. Tad visada bandau ne tik remtis kolegomis, bet ir žiūrovu, kuris kiekvieną kartą būna kitoks.

Vaidinate net dviejuose klounados spektakliuose: „Adomas 2.0” atliekate pagrindinį „tobulo vyro” vaidmenį, o vesterne „Odisėja” vaidinate patį Odisėją. Kaip klounada atkeliavo į jūsų repertuarą?

Pažintis su klounada įvyko jau antrame kurse. Nuo pat pradžių užsimezgė labai įdomus ryšys su klounados žanru. Buvo be galo įdomu dirbti su Žilvinu Beniušiu, kuris mūsų kursui dėstė klounadą beveik du metus. Kiekvieno seminaro laukdavau tarsi šventės. Žilvinas visą laiką tobulino mūsų kurso filosofinį bagažą kartu su pačiu aktoriniu vitališkumu. Šis procesas atvėrė labai daug galimybių aktoriniam tobulėjimui. Per seminarus žaidėme ir kūrėme. Iš esmės, visą laiką buvo ekspermentuojama su žaidimo sąvoka. Juk žaidimas turi aiškiai nustatytas taisykles, bet jis būna vis kitoks. Tad ir pats klounas visą laiką siekia būti atviru ir viltingu, kad viskas bus gerai. O tikras klounas gimsta, kai yra viltis.

Ar sudėtinga būti juokingu scenoje?

Būti juokingu scenoje yra labai sunku. O pačioje kloundajoje tai gali būti pražūtinga. Kiekvieną kartą prieš vaidinant klounados spektaklį aš bandau atsikratyt bet kokios mažiausios minties apie juokingumą. Taip jau ne kartą esu nusvilęs pirštus. Klounas nežino, kad yra juokingas ir tik viliasi. Tada gimsta tikras juokas, o su juo ir klounada, kai aktorius turi aiškų santykį į tai ką daro scenoje. Kitu atveju prasideda komedija.

Kaip manote, kodėl žmonės vis dar nežino, kas ta klounada, kuo ji skiriasi nuo komedijos? Gal galite truputi supažindinti mūsų skaitytojus?

Manau, tai labai jaunas žanras Lietuvoje. Komedijos tradicijos mūsų teatro scenoje yra, komiškų spektaklių situacijų komedijų tikrai galima atrasti. O štai pats klounados žanras pažįstamas mažiau. Čia kaip su šiuolaikiniu šokiu – jam užtruko laiko užsitarnauti žiūrovų pripažinimą ir dabar Lietuvoje turime išties aukšto lygio, visame pasaulyje pripažįstamus šokio meistrus. Šiuolaikinės klounada kol kas žengia pirmus žingsnius Lietuvos profesionaliojoje scenoje, nors Europos teatruose, visame pasaulyje tai labai populiarus komedijos žanras. Pagrindiniai šiuolaikinės klounados aspektai yra šie: nuolatinis gyvas ryšys su žiūrovu, aktoriaus-klouno pažeidžiamumas ir santykis su tuo, ką jis daro. Komikas sako juokingus dalykus. Komediantas daro juokingus dalykus. Klounas daro dalykus juokingais. Klounadoje net paprasčiausias veiksmas scenoje, toks kaip išsivalyti dantis ar susikrauti lagaminą gali virsti valandos trukmės etiudu, kur juokiamasi iki ašarų.

Tai kas gi svarbiausia klounados spektaklyje? Ko žiūrovai gali tikėtis?

Klounada ir protas labai retai dera kartu. Klounados spektaklyje juokiamasi širdimi. O tam reikia, kad scenoje žaistų vaikai. Jeigu scenoje atsiranda šitas gyvybingas žaidybiškumas, žiūrovas gali pasijusti spektaklio dalimi ir švęsti gyvenimą ir padėti analizės momentą į šoną. Na, o intelektuali klounada pažada, kad ateiti gali ir išsilavinę žmonės, kurie ne tik pasijuoks iš pilvo, bet tikrai įžvelgs daugiau prasmių.

Ką palinkėtumėte žmonėms švenčių ir artėjančių Naujųjų proga?

Aš tik norėčiau palinkėti, kad žmonės nepamirštų domėjimosi teatru. Teatras yra labai įvairus. Tikiu, kad kiekvienas žiūrovas gali atrasti savo spektaklį, savo teatrinę kalbą. O tai ir būtų viena geriausių dovanų ateinančių metų proga.