Klausimai be atsakymų
Pasak Elio Pagliarani, „suteikti netvarkai formą, kitaip tariant, suvienodinti chaosą, visada buvo didžiausia intelekto paskirtis“ (Umberto Eco, Atviras kūrinys, Vilnius: „Tyto alba“, 2004, p. 13). Ar kilęs chaosas visur sukuria harmoniją ir tampa prasmingas? Chaosas scenografijoje, chaosas žiūrovų salėje, išsakomo teksto ir aktorių judesių chaosas. Žinoma, žiūrovai gali pasijusti scenografijos dalimi, bet kai chaosas tampa pačia forma, o ne jos medžiaga, jisai netenka prasmės. Harmonijos nebėra. Nebėra jokių pagrindinių taškų, kurie visa tai sujungtų, nebėra jokio „kodėl“.
Tokios mintys kyla po jaunos režisierės Olgos Generalovos spektaklio nespektaklio „Publika“. Spektaklis pastatytas pagal austrų dramaturgo Peterio Handke´s pjesę „Publikos išplūdimas“, tiksliau, šios pjesės fragmentus. Pasitelkusi penkis jaunus aktorius (Elžbieta Latėnaitė, Jonas Verseckas, Indrė Lencevičiūtė, Eugenijus Sergejevas, Rita Mačiliūnaitė), režisierė sukūrė visai kitą pjesės variantą, pradedant vertimu ir baigiant kone priešingomis autoriui intencijomis.
Handke kūriniu „griovė“ savo laikų teatrą, o Generalova pabandė sulaužyti tarp aktorių bei publikos nusistovėjusį objekto ir žiūrėtojo santykį. Mėginta paversti publiką ne ramiu stebėtoju, o spektaklio dalyviu. Dramaturgui publika irgi svarbi, tačiau šiek tiek kitaip, jis ją plūsta, į ją reaguoja, paverčia ją aktoriumi, bet palieka stebėtoja. Be to, Handke pjesėje kelis kartus pabrėžia, jog čia nėra jokių daiktų, o žiūrovai sėdi lygiais tarpais vienas nuo kito. Generalovos spektaklyje daiktų gausybė, bet tai nėra scenografija – tie daiktai tiesiog yra, jie ten ir anksčiau buvo.
Spektaklio premjera kartu yra ir OKT/Vilniaus miesto teatro repeticijų salės atidarymas. Salė ir spektaklis dera vienas prie kito, nes tai ne visai salė ir ne visai spektaklis. Tad aplinka kuria iliuziją, kad čia labiau gyvenama, nei vaidinama, tarytum aktoriai čia visą laiką buvo, o dabar mes pas juos atėjome ir stebime.
Spaudoje pabrėžta, kad šiuo projektu bandoma pabėgti nuo tradicinio teatro, bet atmetus sceninę erdvę bei Handke´s tekstą pabėgti nepavyko. Buvo gausu tradicinio teatrališkumo ir nuvalkiotų sceninių efektų – to, ko apstu prastame teatre. Iš niekur atsirandančios ir apie nieką suvaidintos intermedijos tapo svarbiausiu spektaklio sumanymu. Bežiūrint kilo klausimas, ar tai parodija? Jei taip, tai kas parodijuojama? Autorius, tradicinė aktorių vaidyba, teatras, publika? Ir vis kirbėjo mintis, kad galbūt jauni aktoriai ir režisierė viską priima rimtai, nori sukurti „kietą“ spektaklį, kuriame visiškai nesvarbu, kas rodoma, o svarbiau pačios publikos jausena? Ir viskas čia grindžiama ypatingu aktorių ir publikos ryšiu, kuriam neužsimezgus pats spektaklis praranda prasmę. Žiūrint chaotišką „Publiką“ ir mintys darosi chaotiškos. Matyt, to ir siekta…
Pirmiausia į akis krinta teksto iliustravimas. Kažin ar verta buvo sakant „mūsų judesiai nieko nereiškia“ tuo pačiu metu atlikti begalę perdėtai nereikšmingų judesių, o žodžius „mes ir jūs esame viena“ iliustruoti aktorių atsidūrimu tarp publikos. Spektaklio programėlėje pabrėžiama, kad aktoriai „nevaidina“. Bet juk iš tikrųjų jie akivaizdžiai vaidina: ir kad vaidina, ir kad nevaidina. Tad kažin ar aktoriams pavyko ištrinti ribą tarp vaidybos ir nevaidybos, kuri čia, tiesiogiai bendraujant su žiūrovais ar net juos provokuojant, darėsi vis slidesnė ir labiau pažeidžiama. Mums, publikai, aktoriai tarsi sakė: „Reaguokit, mes taip to laukiame“, neatsitiktinai vienas žiūrovų paklausė: „O ko jūs dabar iš mūsų tikitės?“ Bandytas megzti lygiavertis dialogas nepavyko – aktoriai juto pranašumą. Aktoriams lengviau – jie pažįstami, yra kartu, eina išvien, tad galbūt tokios pozicijos reikėjo ir publikai? Pastaroji netapo „aktoriais“, ji taip ir liko, tiesa, gal kiek „paryškinta“ publika – priversta žiūrėti į tai, kas vyksta, nes bet kurią akimirką galėjo būti užkalbinta ir „įtraukta“ į spektaklį. Tad jei žiūrovai nebūtų pasijutę kaip bejėgės skruzdėlės, nebūtų bandę tik bejėgiškai gintis, o susivieniję ir pradėję savaip atakuoti aktorius, galbūt viskas būtų įgavę kitą prasmę, apskritai „Publika“ būtų turėjusi prasmę. Šiuo atveju galima kaltinti ir žiūrovus – jie padėjo gimti tokiam spektakliui. Kadangi premjeroje stigo aktorių ir publikos bendravimo taisyklių, negalėjai suprasti, ko aktoriai nori iš publikos ar ko ji turėtų reikalauti iš aktorių, – publikai liko kantriai laukti pabaigos ir kiek įmanoma išlikti „nematoma“. Tad turint omenyje, kokią reikšmę kūrėjai suteikė publikai sakydami, kad ji yra vienas pagrindinių šio spektaklio personažų, ar nenutiks taip, kad publikos pasyvumas apskritai spektaklį sunaikins…
„Sceninis“ laikas bėgo, bet niekas nesikeitė. Beprasmybė netapo prasminga. Nepaaiškėjo, kas tai yra ir kodėl tai vyksta, kodėl žiūrovams būtina visa tai matyti ir tame dalyvauti. Bet ar galima pykti, jei pačioje pradžioje kūrėjai pažadėjo, kad žiūrovai čia nieko nepamatys? Ką gi, pažadą ištesėjo.
