Klasika padeda skrosti šiandieną

Artūras Areima žaidžia jau ne pirmą sezoną. Ir vis su klasika. Šis režisierius linkęs į savarankišką ir drastišką interpretaciją. Tai verta žinoti, nes šįkart jis pasirinko Williamo Shakespeare’o „Julijų Cezarį”.

Jei kas eis žiūrėti W.Shakespeare’o… Ne, eikite į OKT žiūrėti A.Areimos ir jo bendrakursių „Julijaus Cezario”. Pamatysite spektaklį, galintį tapti sezono hitu.

Ankstesniuose A.Areimos darbuose matydavai režisieriaus diktatą kiekvienam vaidmens judesiui. „Julijus Cezaris” – it laisva improvizacija, bendraminčių džiazas.

A.Areima su aktoriais kuria savus tekstus, savą siužetą ir savas prasmes. Iš W.Shakespeare’o užteko valdžios viršūnių sąmokslo prieš patį viršiausiąjį, jo nužudymo ir šio poelgio pateisinimo.

Spektaklis – šių dienų absurdo kaleidoskopas. Jo ritmas tolydžio auga, komizmas tirštėja. O absurdo ir apsimetimo „Julijaus Cezario” autoriai randa ne tiktai valdžios valdymo procese, bet ir visur, kur pasisuka, – asmeniniuose sąmokslininkų santykiuose, laikraščiuose ir televizoriuose, net teatre su jo dirbtiniu krauju.

Ne, krauju čia niekas nesitaško. Bet tyška tiek daug aktualijų, kad tik spėk atpažinti. Kaip kabarete. „Julijaus Cezario” ryšys su šia diena, net su valanda, kai vaidinama, – principinis.

***

Rūta Oginskaitė, Lietuvos rytas („Mūzų malūnas“), 2012 m. rugsėjo 17 d.