Kaip popsas daro įtaką meilės suvokimui

LIUČĖ. Tu neklausai. Niekad manęs neklausai, idiote. Tau turi skaudėti. Kodėl tau neskauda?

FELIKSAS. Aš ne idiotas.

LIUČĖ. Tu nemyli manęs, jeigu tau neskauda [1]

Kontekstas kaip dekoracija

Buvo laukiniai 2000-ieji. Žmonės staiga pradėjo turėti pinigų, įkvėpimo buvo semiamasi iš MTV vaizdo klipų, klestėjo televizija ir reklama, ėmė dygti prekybos centrai – kiekvienas miestas turėjo savo „Minimas“, „Medijas“ ir „Maximas“. Per televiziją rodė „Akvariumą“, Starkus ir Mikutavičius dar buvo jauni ir vedė „Tangomaniją“, visi ėjo į teatrą žiūrėti Koršunovo „Shopping and Fucking“, iš nepritekliaus pereita į perteklių, imta vartoti, vartoti ir dar kartą vartoti. Bent jau su tokiais teiginiais naujausio Oskaro Koršunovo spektaklio „Liučė čiuožia“ įžangoje supažindina Kamilė Petruškevičiūtė bei Aidas Jurgaitis, vėliau tampantys vaidinimo technikais ir operatoriais. Įveda į to laiko kontekstą, pasinaudodami nostalgijos faktoriumi sužadina jusles, prisiminimus, maloniai nuteikia žiūrovus – gi praeityje slepiasi gražiausi prisiminimai, praėjęs laikas visada kažkoks širdžiai mielesnis, net ir su įvairiausiomis jį lydėjusiomis negandomis. Ir dar, patikina jie, istorija, kurią išvysime, gali būti įvykusi ir šiandien – melodramos nesikeičia, santykių modeliai išlieka tie patys, meilė laikui nepavaldi. Meilės naratyvai – universalūs ir visgi čia svarbiausi, net ir įmesti į besaikio vartojimo foną. Štai ir šypsomės visi, gavę dozę malonumo ir aktualumo. Manipuliuoja. Pasiduodam. Bet toks jau tas teatras.

Į OKT studiją įžengusį žiūrovą iš karto pasitinka ano laiko atributika: fone skamba popdievaitės Britney Spears hito „Toxic“ alternatyvi versija (autoriai Timid Kooky), ant sienos kabo „Shopping and Fucking“ plakatas (o jis ne pirmą kartą šios Koršunovo aktorių laidos spektakliuose – prisiminkime „Pasikėsinimus į jos gyvenimą“) – lyg monumentas tada įsikūrusiam teatrui, iš visų pusių supančiuose ekranuose matome įvairiausius vaizdus: ištraukas iš Beyonce ir tos pačios Britney Spears vaizdo klipų, TV laidų, filmų. Scena/vaidinimo aikštelė padalinta į keletą skirtingų zonų – čiuožyklą, kurioje sėdi Vyras (Karolis Vilkas) bei jo mergina Tania (Gailė Butvilaitė), neskoningais tapetais padabintus namus, kuriuose veikia Tėvas (Artiom Rybakov) ir Mama (Žygimantė Elena Jakštaitė), veiksmo centrą, kuriame ant prekybos centro vežimėlio įsitaisiusi laukia Liučė (Taura Kvietinskaitė) bei pasisakymų zoną, kurioje su gitara rankose sėdi Feliksas (Lukas Malinauskas). Gausybėje ekranų ir skirtingų vaidybos erdvių kiekvienas žiūrovas gali susikurti savo istorijos versiją – galima stebėti gyvą veiksmą, galima stebėti kameros perkonstruotą vaizdą arba tiesiog stebėti projekcijas, kuriose nebūtinai veikia pjesės veikėjai. Kaip kam įdomiau.

Šioje erdvėje matomos trijų viena su kita susijusių porų istorijos: Liučės ir Felikso, nusprendusių pasukti skirtingais keliais dėl to, kad jis pernelyg taisyklingas, o ji nori kažko nepatirto; sergančio Felikso tėvo ir kažkur vis išeinančios mamos; vyruko, nuomojančio pačiūžas ir juo apsėstos Tanios, kuri bandys daryti viską, kad tik galėtų kiekvieną gyvenimo akimirką praleisti kartu. Skirtingos situacijos, bendros problemos – prasilenkia tikslai, prasilenkia santykių ir meilės, kaip tokios, suvokimo būdai, kuriuos vienos matė filmuose, girdėjo dainose, o jiems tos pasakos neįdomios ir jie kliaujasi savimi. Bus erotikos, bus moralinių dilemų, pasvarstymų, emocinių rollercoasterių, žodžiu, visko, ko galima norėti iš geros melodramos.

Muzikinis naratyvas

Šiame „Liučė čiuožia“ pastatyme naudojama nemažai grynųjų nuorodų į populiariąją kultūrą t.y. pasirinktos nuorodos puikiai veikia ir už spektaklio ribų. Taip pat jos ir savotiškas sufleris, padedantis suprasti fragmentuotą pasakojimą.

Viso spektaklio metu lydi trys dainos: jau minėta „Toxic“, tos pačios Britney Spears „Hit me baby one more time“ bei „Nirvanos“ „Where did you sleep last night?“. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, šitoks pasirinkimas turėtų veikti kaip iliustracinis, tačiau, įsiklausius į dainų tekstus, galima suprasti – tai savotiški personažus lydintys soundtrack’ai, kurie padeda susivokti, ką jie išgyvena, kas jiems svarbu ir kodėl jie daro atitinkamus pasirinkimus. Ir taip pat, sufleruoja muzika, pagrindinė ir svarbiausia istorija – Liučės ir Felikso.

Luko Malinausko Feliksas, besijaudinantis dėl to, kad jo mama yra neištikima jo tėvui ir miega neaišku kur, o dar jis pats paliktas savo ilgametės draugės, nes šiai pasidarė nuobodu, vis užtraukia „Where did you sleep last night?“ motyvą: „My girl, my girl, don’t lie to me/
Tell me where did you sleep last night“. Mama jam nuolatos meluoja ir jis tai žino. Liučė irgi pasidarius it nesava, vadinasi, turbūt irgi jam meluoja. Ir tai kankins jį visą laiką. Vis uždainuos ir mums, žiūrovams, bus vis aiškiau.

Štai Liučei kliūva abu Britney hitai – iš pradžių ją lydi „Toxic“ apdainuojamos aplinkybės – lyrinis subjektas pameta galvą dėl pavojingo vyro, kuris svaigina ir veikia lyg nuodai. Ir štai sužinome, kad ji eina ant ledo, kad susitiktų su pačiūžų nuomotoju, kurį įsivaizduoja esanti įsimylėjusi. Va ir nuodai esamiems santykiams, va ir priklausomybė, va ir pretekstas pamesti protą, neva nekaltai svajoti apie vyšnias, įstrigus per lijundrą telefono būdelėje. Viskas gražu, bet tuo pat metu ir labai destruktyvu.

Vėliau, jau kulminacijoje, lyg Liučės apsisprendimo, jog nieko gero iš tų klajonių nebus, manifestacija Petruškevičiūtės balsu jausmingai nuskamba „Hit me baby one more time“, kuriame kičiškai apdainuojama žudanti vienatvė ir tikėjimas, jog galima bandyti iš naujo ir sulaukti antro šanso.

Sužinome, kad Liučė suprato, jog pasielgė kvailai, jog ji vieniša, jog ji nori, kad ir nuobodžiai, bet būti su Feliksu. Štai ir popso hitai, iliustruojantys ir faktiškai atitinkantys tai, kas vyksta scenoje. Įdomus sprendimas, jis suteikia peno apmąstyti spektaklio įvykius per tai, kaip popsas gali diktuoti sprendimus ir gyvenime. Tame, kur tikras, ne scenoje.

Meilė tai…? Socialinė konstrukcija

Be abejonės, popkultūroje sutinkami siužetai daro didžiulę įtaką santykių suvokimui ar tam, ko iš jų tikimasi. Štai Liučė yra ta, kuri trokšta kažko už nuobodulio ribų, ta, kuri ieško vyšnių, nors jų net nemėgsta, ta, kuri čiuožia, nors jai nepatinka čiuožinėti, kitaip tariant, ta, kuri iš kažkur pasigavo idėją, jog reikia kentėti, kad būtų įdomiau, o paprastumui bei aiškumui santykiuose ne vieta. Feliksas – taisyklingas, analizuojantis, be fantazijos, tiesmukas, be literatūrinio pajautimo, negebantis skaityti tarp eilučių. Kaip atsitiktinio sekso ieškanti moteris, sutikta prekybos centre jam pasakė: „su jumis nesaugu, jūs per daug analizuojate“. Jam viskas turi būti aišku, jis viską turi suprasti ir negeba sau leisti atsiduoti dainose apie meilę ar romantiniuose filmuose pateikiamoms versijoms: jam meilė nesmogia netikėtai, jis negali miegoti su ta, kurios nemyli, jo nevaldo nepaaiškinama aistra. Todėl jam ir nesuvokiama Liučės pasaka apie mergaitę, godžiai valgančią vyšnias, neįdomus ir jiems besusipykstant fone rodomas filmas „Graži moteris“.

Liučė žiūri į Julią Roberts ir Richardą Gere’ą filme „Graži moteris“ ir nori to, ką mato ekrane, nors pašonėj turi puikų variantą – jai truputį pačiuožia. Ir Feliksas, vedinas susiklosčiusių aplinkybių, bando ieškoti to kažko – nepaaiškinamos aistros ar dar ko, tačiau moralė jam tiesiog neleidžia. Tai prieštarauja jo santykių suvokimui.

Visi, iškankinti filmų ir dainų sukurto meilės suvokimo, bandydami įveiksminti diktuojamus svajonių modelius, sumaišydami juos su savo supratimu apie tai, kas yra toji mistinė meilė, eina liūdesio, skausmo ir nusivylimo link. Popso diktuojami modeliai – pagražinti, hiperbolizuoti, dramatizuoti. Idealūs, tikėtina, realybėje tiesiog negalintys egzistuoti. Pati meilė – tai socialinė konstrukcija, uri susideda iš sprendimų ir pasirinkimų, idealiu atveju – beprotiškai nuobodi, nes joje neslypi melodraminis užtaisas. Verta pasiskaityti Rolando Bartheso „Meilės diskurso fragmentus“ – ir pasidarys aišku, kur meilėje literatūriškumas, o kur – tikrumas.

Ir nieko tokio stebuklingo iš tiesų nėra – kaip galima matyti spektaklio pabaigoje, viso labo reikia pasirinkti – būti ar nebūti su kažkuo, štai ir visa konstrukcija, paprasta ir aiški. Neprivaloma kankintis lyg filmo herojams. Neverta.

Ir čia turbūt galima svarstyti apie pasirinkimą šias meilės dramas vaizduoti gausybės popso nuorodų fone – kad būtų galima persvarstyti, kokią įtaką šios daro realybei ir iš viso, kaip visa populiarioji kultūra formuoja lūkesčius, norus ir suvokimą, kaip turi atrodyti gyvenimas. Vartojimo fone ir meilę bandoma paversti preke, ir kai kurie šitai reklamai pasiduoda. Popso siūlomą produkciją derėtų perleisti per kritiško mąstymo filtrą, kad galiausiai nepakęstum iliuzijoje, kad nepačiuožtų. Todėl ir einam į teatrą ar kiną išgyventi netikrų dramų ir melodramų – kad nereikėtų gyvenime, nes tik saugiame fantazijos lygmenyje jos nekenksmingos ir neskausmingos.

[1] Černiauskaitė, Laura Sintija. Liučė čiuožia, 3 scena, 2003 m.

*****

Laura Šimkutė, Menų faktūra, 2019 m. kovo 26 d.