Iš Prancūzijos grįžęs O.Koršunovo „Hamletas“ – pakeliui į „dugną“

2012 9 vasario

OKT/Vilniaus miesto teatras ką tik grįžo iš jau savotiška teatro tradicija tapusio turnė po Prancūziją ir jau rengiasi metų pabaigos švenčių proga spektakliais nudžiuginti Lietuvos publiką: gruodžio 23 d. Sostinės teatro mėgėjai galės išvysti Gruzijos, Italijos, Lenkijos žiūrovus sužavėjusį spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, o gruodžio 29-30 d. – daugiau nei dešimtį teatro festivalių šį rudenį apkeliavusį ir ką tik namo grįžusį „Hamletą“.

Beje, „Hamletas“ Lietuvą pasiekė smarkiai pasikeitęs. Kaip teigia spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas, gastrolių metu buvo ypač įtemptai dirbama su pagrindinio vaidmens atlikėju Dariumi Meškausku. „Stengėmės nuo Hamleto nuimti visą spektaklio krūvį. Supratome, kad tik neutralizavę Hamleto aktorinę jėgą atrandame tikrąją danų princo esybę. Atnaujintame, nesibaigiančių repeticijų procese pakitusiame spektaklyje Hamletas pagaliau iš aktoriaus tampa režisieriumi, tikru situacijos valdovu.“

Per beveik mėnesį trukusią išvyką prancūzų publikai bus parodyta net 12 Oskaro Koršunovo režisuoto „Hamleto“ spektaklių, tačiau laisvu nuo spektaklių metu teatro trupė nesiilsėjo, o intensyviai ruošėsi dar vienam teatriniam įvykiui – netrukus, jau gruodžio 22 d., O. Koršunovas savo teatre pristatys naujo spektaklio, statomo pagal Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“, eskizą.

Anot režisieriaus O. Koršunovo, toks precedentų neturintis repeticijų kelias pasirinktas dėl kelių priežasčių. „Laiko trūkumas nėra svarbiausia dingstis dėl kurios ėmiausi tokio, sakyčiau, ekstremalaus darbo. Mano kūrybinė biografija pasiekė tokį etapą, kuriame spektaklio nebegaliu kurti kaip paprasto produkto. „Dugno“, kaip, beje, ir „Hamleto“, repeticijų procesą kiek įmanydamas siekiu paversti nesibaigiančiu savianalizės, savo žmogiškųjų, kūrybinių savybių ir scenos partnerių pažinimo vyksmu, estetinis šiandienos visuomenės ir žmogaus tyrimas.“

Kaip teigia OKT meno vadovas, tai yra pirminė spektaklio repeticijų fazė, o „Dugno“ pastatymą planuojama paversti tam tikra laboratorija, tęstiniu kūrybiniu ir analitiniu vyksmu, kurio metu ne tik dirbama, tačiau ir gyvenama bei kenčiama kartu. „Kažkuria prasme ši kraštutinė situacija sukuria kūrybinio, idėjinio ir žmogiškojo bendrumo atmosferą. O repeticijų sąlygos buvo iš ties ekstremalios: visą mėnesį važinėjome po Prancūzijos teatrus ir festivalius, vakarais rodydavome „Hamletą“, o nuo pat ryto viešbučių konferencijų salėse, fojė ir net autobuse – keliaudami iš vienos vietos į kitą – repetavome M. Gorkio „Dugną“. Toks radikalus spektaklio rengimo būdas – tikras profesinis iššūkis aktoriams ir man pačiam. O gal net, sakyčiau, tam tikras kūrybinis fanatizmas.“ – sako O. Koršunovas.

Ši 1902 m. rusų autoriaus M. Gorkio parašyta pjesė, pasak režisieriaus O. Koršunovo, per visą šį laiką nė kiek neprarado aktualumo. Netgi atvirkščiai: naujojo tūkstantmečio pradžioje vis dar savęs suvokti nesugebančioje Lietuvoje ji įgauna dar ir visiškai naują koloritą. „Pjesę M. Gorkis parašė to meto Europai visų didžiųjų neramumų, krizių ir karų išvakarėse, tad permainų ir netikrumo krečiamoje šiandienos Lietuvoje ji – lyg veidrodis, visuomeninės ir, svarbiausia, žmogiškosios brandos pa(si)tikrinimas. Pjesėje keliamas klausimas „kas yra žmogus“ – tai tarsi organiška „Hamlete“ keltų klausimų tąsa, tad visiškai natūralus atrodo ir šios medžiagos pasirinkimas. Skaitydami pjesę „Dugne“, visuomet ieškome takoskyros tarp tiesos ir melo, tad tai savotiška moralinių kiekvieno žmogaus vertybių revizija.“