Giedrius Savickas: didžiuojuosi lietuvišku teatru

Giedrius Savickas nelaiko savęs televizijos aktoriumi, ir tuo labiau – žvaigžde. Aktorius visada troško vaidinti teatro scenoje ir didžiuojasi vaidinąs žymiausių Lietuvos režisierių – Andželikos Cholinos, Igno Jonyno, Oskaro Koršunovo – spektakliuose. Balandžio 15 d. O. Koršunovo režisuotame spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ aktorius G. Savickas atliks vieną iš pagrindinių – Romeo vaidmenį. Šia proga nusprendėme pakalbinti aktorių apie jo teatrinę veiklą ir vieną romantiškiausių vaidmenų teatro, kino istorijoje.

Aišku gali, tai priklauso tik nuo žmogaus. Ypač jauni žmonės, norintys būti aktoriais, dažnai nesupranta šios profesijos esmės.  Aktorius jiems, visų pirma, asocijuojasi su televizija ir jaunuoliai tikisi dirbti ne teatro scenoje, o puikuotis televizorių ekranuose. Jauniems atlikėjams iš karto norisi šlovės, o šlovė  ir pinigai jiems atrodo greičiausiai pasiekiami būtent televizijoje, kine. Klausiu: kokia šlovė, kokie pinigai? Aš teatre uždirbu daugiau nei televizijoje, duonos kąsniui užsidirbu būtent iš savo vaidmenų teatre. Tuo tarpu televizijos laidą mes kuriame daugiau dėl malonumo, nes gera dirbti drauge, smagu kartu interpretuoti, įdomu kurti būtent tokio pobūdžio projektą.

Aš manau, kad aktorius, visų pirma, turi būti sąžiningas sau ir nuoširdžiai atlikti kiekvieną savo vaidmenį, nesvarbu, ar tai būtų teatras, ar televizija. Aš sąžiningai užsidirbu pinigus, nes darau tai, ką mėgstu, ir darau tai nuoširdžiai. Repetuodami  Koršunovo „Hamletą“ vadovaujamės šia tiesa: daryk ką nori, bet būk sąžiningas sau. Žinoma, aktoriams visada norisi filmuotis kine. Tai savotiškas įsiamžinimo būdas. Deja, tiek nekokybiško kino yra „pagaminama“, kad kyla klausimas, ar vaidindamas tokiuose filmuose tikrai būsi sąžiningas sau? Kita vertus, Lietuvoje dar nėra sąlygų iš karto „įšokti“ į profesionalųjį kiną, todėl dažnai reikia tiesiog nuo kažko pradėti…

Svarbiausia aktoriui suprasti, dėl ko jis dirba, dėl ko imasi vieno ar kito projekto, ir savo darbą atlikti nuoširdžiai, kad liktų sąžiningas ne tik prieš kitus, bet ir prieš save patį. Pavyzdžiui, Rolandas Kazlas, anksčiau daug vaidinęs televizijoje, dabar į teatro sales pritraukia daugybę žmonių! Puiku!  Visas teatras tuo labai džiaugiasi.

Koks teatro vaidmuo tavo gyvenime?

Aš studijavau teatro meną, apie darbą teatre  svajojau, visada savo gyvenimą siejau su teatro scena. Ir  labai greitai pasiilgstu vaidybos teatre, nes tai yra gyvas ir labai įdomus procesas. Negaliu teigti, kad vaidyba teikia tik kūrybinius malonumus.  Mano kūrybiškumas pasireiškia tik pačioje personažo formavimo pradžioje. O toliau – sunkus darbas. Tai  kūno plastikos, sportinio pasirengimo, psichologijos, įtaigios oratorijos ir daug daug kitų gebėjimų reikalaujantis darbas. Žinoma, ir šių gebėjimų lavinimas bei panaudojimas vaidinant priklauso tik nuo paties aktoriaus noro, sąžiningumo sau. Niekam neįdomus tekstą „iškalęs“ aktorius, todėl norėdamas žiūrovą pasiekti, aktorius nenuilstamai turi lavinti savo įgūdžius ir tobulėti.

O kaip aktorius įvertina savo vaidybą?

Man atrodo, kad kuo daugiau vaidinu, kuo daugiau išgyvenu, tuo mažiau žinau, kaip reikia gerai vaidinti. Kita vertus, jei vieną rytą pabudęs  stebuklingai suprasčiau, kaip reikia gerai vaidinti, turbūt nebeturėčiau dėl ko gyventi, nematyčiau prasmės toliau dirbti. Teatre nėra jokių taisyklių, kaip išmokti gerai vaidinti. Nebent sutinki tinkamą žmogų, dažniausiai – režisierių, kuris gali padėti rasti  teisingą kelią. O toliau pats stebi savo klaidas ir taisai  jas.

Koršunovo spektakliai „Hamletas“ ir „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“  pritraukia pilnas sales žiūrovų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nors daugelis originaliąsias istorijas ne kartą yra skaitę ir net matę jų ekranizacijas.  Tačiau spektakliuose, visų pirma, yra gyvas žmogus, čia pat interpretuojantis, šokantis gyvai, dainuojantis gyvai…  Būtent gyvo meno, perduodančio vertingą informaciją, ir yra išsiilgęs šiuolaikinis žmogus.

Esu įsitikinęs, kad spektaklio, kaip ir kino filmo, kokybę atspindi tai, kiek žmonių jį supranta.  O tam neužtenka vien tik geros ar žinomos istorijos. Žinoma, istorija turi būti įdomi, originaliai papasakota. Tačiau, visų pirma, spektaklyje matai aktorius. Sudominti ir tris valandas žiūrovų dėmesį išlaikyti gali tik pačią istoriją ir savo vaidmenį joje jaučiantys aktoriai, nes ,,techninė“ vaidyba yra elementarus darbas, neįspūdingas ir nevertas žiūrovo laisvalaikio. Svarbiausia aktoriui yra įsijausti, tai „kausto“ žiūrovą.

Giedriau, kuo išsiskiria arba kas yra būdinga lietuviškajam teatrui?

Lietuviškas teatras yra labai subtilus, įdomus, gyvas. Mūsų režisieriams įdomus žmogus, jo problemos. Mes nesvarstome globalinių problemų, mes atsigręžiame į žmogų. Mūsų teatras išsaugojo šį išskirtinumą ir todėl yra ypač įdomus vakarų šalims. Pavyzdžiui, Prancūzijoje „Hamleto“ fanai važiavo paskui spektaklį net per kelis miestus, jiems neužteko spektaklį pamatyti kartą. Įdomus man lietuviškas teatras. Ir aš labai didžiuojuosi, kad gimiau Lietuvoje jau vien dėl teatro.

Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, kur tu atlieki Romeo vaidmenį, taip pat daugiau žmogiškų problemų, nei romantikos?

Apskritai, ar gali Romeo ir Džuljetos istorija būti romantiška… Juk joje tiek daug pykčio, neapykantos, ir galiausiai – įsimylėjėlių mirtis. Kažkada spaudoje perskaičiau žinutę, jog porelė nusižudė automobilyje, nes jų meilei prieštaravo tėvai. Ir, žinoma, daugybė smerkiančių komentarų, kad jie savanaudžiai, sukėlė tokią širdgėlą tėvams ir pan. O štai, Romeo ir Džuljetos mirtis– nesavanaudiška, romantiška… O kiek tokių Romeo ir Džuljetų  gyvena šalia mūsų?

Romeo ir Džuljetos istorija jau daug metų išlieka viena populiariausių spektaklių, kino filmų temų visame pasaulyje. Kuo, tavo manymu, išsiskiria režisieriaus Oskaro Koršunovo interpretacija?

Koršunovui būdinga klasikines pjeses interpretuoti moderniai, o modernias, atvirkščiai, – klasikine maniera. Moderni yra ir Koršunovo „Romeo ir Džuljeta“ . Tai – socialinė drama, labai vaizdingai perteikianti žmonių skubėjimo ritmą ir to skubėjimo kainą. Mūsų visuomenė skuba gyventi pagal savo pačių susikurtas normas. Jaunimas skuba tuoktis, įsigyti būstus, mašinas, skuba įsisukti į verslą ir t.t. Žmonės neranda laiko tiesiog prisėsti, pagalvoti savo galva, ar jiems tikrai to reikia. Todėl tiek daug klaidų padarome, tiek daug nepastebime aplinkui, tiek mažai dėmesio skiriame savo vidiniam pasauliui, artimiesiems. Būtent per šių socialinių problemų prizmę Koršunovas ir pažvelgė į Romeo ir Džuljetos istoriją.

Kita vertus, spektaklyje išsaugoti ir romantiškieji Šekspyro pjesės epizodai, kuriuos Koršunovas interpretuoja labai žaismingai, originaliai. Iš tiesų, žiūrovui pačiam reikia pamatyti spektaklį, nes istorija visiems puikiai žinoma, tačiau būtent režisieriaus interpretacija ir aktorių pojūtis šią meilės legendą  padaro išskirtinę, kitokią, ir kiekvienas žmogus pastebi skirtingus dalykus. O pasibaigus  spektakliui, mes, aktoriai, nuoširdžiai  džiaugiamės, kad trims valandoms pristabdėm įtemptą žiūrovų gyvenimo ritmą, per tas tris valandas mūsų žiūrovai su niekuo nesipyko, nepadarė nieko bloga kitiems ir galbūt net liko labai patenkinti ir įkvėpti kūrybai, geresniam gyvenimui.

Aktorių kalbino Jurgita Vabinskaitė, 2010 balandžio 12 d.