„Fedros meilėje“ vaidinantis aktorius Domantas Starkauskas: „Visiems reikia rasti būdų, kaip „neužstrigti” užsidarius kambaryje“

„Dabar, kai visko būna per daug ir reikia atsitraukti, aš išvažiuoju į kaimą, užsidarau sodyboje ir ten kuriu muziką, mąstau, garsiai šneku. Manau, visiems reikia rasti būdų kaip „neužstrigti” lovoje, užsidarius kambaryje“ – apie savo būdą pabėgti nuo kasdienybės pasakoja aktorius, grupės „Abudu“ gitaristas ir vokalistas Domantas Starkauskas. Režisierės Lauros Kutkaitės spektaklyje „Fedros meilė“ pagal Sarah Kane pjesę Domanto kuriamas Hipolitas pasirinko tiesiog visą laiką gulėti lovoje.

Domantai, groji, dainuoji grupėje „Abudu“, tai darei ir prieš aktorystę. Kaip pats įvardintum, šiandien esi labiau aktorius ar atlikėjas?

Turbūt nei vienas interviu neapsieina be šito klausimo (šypsosi) Bet ir atsakymas dažnai vis kitoks. Stengiuosi dalinti savo laiką abiem veiklom, nors abi jos užima tikrai daug. „Abudu“ veiklą pradėjome ir auginome kartu su draugais, toliau dėliojame planus ateičiai, turime daugybę idėjų ir viską kontroliuojame mes patys. Manau, kad ten manęs įdėta daugiausia.

Teatro aplinkoje kartais jaučiuos nepritampantis, o galbūt kartais net ir nenoriu pritapti. Dar aiškinuosi savo vietą teatre kaip socialinėje ir filosofinėje erdvėje. Kuriu vaidmenis, džiaugiuosi, kad režisieriai ir kolegos, su kuriais dirbau ir dirbu, pasitiki manimi. Nesiverčiu per galvą vaidinti bet ko tik tam, kad vaidinti, kad atsistoti ant scenos. Atsakingai renkuosi vaidmens, kad mane stebintys žmonės išeitų iš salės prisipildę to, ką norėjau jiems išsiųsti.

Apibendrinant, manau, kad esu kūrėjas, scenos žmogus. Noriu tikėti, kad būdamas ant scenos teikiu džiaugsmą ir žmonėms.

Du kūrybiniai procesai – „Otelas“ su mokytoju Koršunovu ir „Fedros meilė“ su bendramoksle Kutkaite. Kuo jie panašūs ir kuo skirtingi?

Panašūs tuo, kad abu truko gana ilgai. Abu prasidėjo nuo ekspermentų, trumpų eskizų, kuriais bandėme prisiliesti prie pjesės, susipažinti su ja. Taip po truputį, kažką iš to pasiimant, kažko atsisakant, kūrėme spektaklis. Galiausiai gavosi labai skirtingi darbai, ypač man kaip aktoriui – viename esu išprotėjęs, nežinantis kur padėti savo energiją ir pyktį karininkas – „treneris“ (taip mes jį praminėme), kitame – nuo depresijos ir įvairių kitų „ligų“ kenčiantis princas. „Otele“, be visų aktorinių užduočių, taip pat reikia būti fiziškai pasirengusiam, o „Fedros meilėje“ – visiškai kitaip: jei tą dieną rodome spektaklį, dažnai ryte net kavos negeriu, nes reikia kuo mažiau „trigerių“, kad pavyktų patekti į reikiamą kūno sunkumo būseną.

Koršunovas yra sakęs, jog ilgą laiką nedrįso statyti Saros Kane Lietuvoje. Jūsų karta imasi jos kaip vieno pirmų savo pastatymų. Kas pasikeitė? Kitoks laikas ar jūsų karta drąsesnė?

Manau, kad statyti Saros Kane pjeses tikrai reikia drąsos – drąsos „nenugrybauti“, ilgai ieškoti ir atrasti gėrį ir meilę, besislepiančius už visos tamsybės ir blogio. Šis atradimo procesas yra sunkus, besimaišantis su blogomis emocijomis. Manau, spektaklio metu tai vyksta ir žiūrovų galvose. Tai tampa misija vesti žiūrovą per šį spektaklį. Visgi, jei pats esi tai atradęs ir vaidinant žinai, ko ieškoti, žiūrovai iš salęs išeis tam tikra prasme išsilaisvinę.

Manau, kad visais laikais statant jos pjeses reikės drąsos. Blogiau yra imtis statyti ir nebijoti to, kas ten vyksta. Gyvensim labai blogai, kai jos pjesės nebešokiruos ir nebekels baimės.

Kas yra tavo kuriamas Hipolitas? Koks jis?

Hipolitas yra princas, gyventis rūmuose su savo karališkąja „šeima“. Jis užsidaręs savo kambaryje, niekur iš jo neišeina, žiūri TV, valgo greitą maistą. Jis laukia, kol kas nors įvyks.

Kaip manai, kodėl Hipolitas pasirinko gyventi tokį gyvenimą, amžinai gulėdamas lovoje, tarp pagalvių, su pižama? Galiausiai, ar jis pats jį pasirinko?

Manau, kad visi renkamės ką daryti ir kaip elgtis, tačiau kartais tas pasirinkimas toks sunkus, kad regis net neįmanomas – belieka tik užsidaryt kambaryje ir niekur iš jo neiti. Nesinori daug pasakoti apie personažą – manau, jog visi „kodėl“ turi būti klausiami ir atsakinėjami vykstant spektakliui.

Ar nebūna momentų, jog pačiam norisi taip užsidaryti ir pasislėpti nuo visko – nuo muzikos, nuo teatro, nuo žmonių?

Būna, ir kartais tas pasislėpimas atrodo panašiai, kaip Hipolito. Norėdamas atitraukti mintis įlendu į ekraną, žiūriu bet ką. Man atrodo, daug kas išgyvena šiuos liūdnus „gyvenimo lovoje“ etapus, kartais ilgesnius, kartais trumpesnius. Tad Hipolitas – gulintis, valgantis lovoje, nesikeliantis iš jos, nėra kažkas neatpažįstamo.

Dabar, kai visko būna per daug ir reikia atsitraukti, aš išvažiuoju į kaimą, užsidarau sodyboje ir ten kuriu muziką, mąstau, garsiai šneku. Manau, visiems reikia rasti būdų kaip „neužstrigti” lovoje, užsidarius kambaryje.

Kodėl žiūrovai turėtų neišsigąsti Saros Kane lydinčio radikalumo šešėlio ir ateiti į „Fedros meilę“?

Manau, jau atsakiau į šį klausimą. Tai nėra lengvas spektaklis, tačiau aš viliuosi, kad nors vienam sėdinčiam salėje jis kažką išjudins. Ypač tam, kuris galbūt turi tam tikrų sunkumų jausti emocijas, tampa vis labiau apatiškas aplinkai. Tai pasaulis, kurį verta pamatyti iš šalies ir taip apmąstyti savąjį. Ir galų gale, tai yra idomus, įtraukiantis spektaklis.