Dugnas – ir nieko daugiau

Oskaro Koršunovo teatras (OKT) rodys premjerą „Dugne“ pagal Maksimo Gorkio pjesę. Spektaklio režisierius ir scenografas – Oskaras Koršunovas.

Šį kūrinį 2009-ųjų rugpjūtį režisierius pastatė Norvegijos nacionaliniame teatre Osle. Ypatingą dėmesį jis skyrė pjesės veikėjui pakeleiviui Lukai, kviečiančiam visuomenės užribyje atsidūrusius Kostyliovo nakvynės namų gyventojus ieškoti Teisybės žemės. Lietuviškoje spektaklio versijoje Lukos jau nebėra, tačiau jo pasakyti žodžiai verčia likusiuosius suvokti, kokia beviltiška yra jų egzistencija.

Pasak teatrologės Ramunės Marcinkevičiūtės, sovietmečiu buvo įteigta, esą M.Gorkio kūrinys pašiepia kapitalistinę tikrovę. Dabar jis gali būti suprantamas kaip vartotojų visuomenės kritika. Tačiau Oskaras nebūtų Oskaras, jei naujuoju spektakliu neturėtų ko pasakyti savo kraštui: Lietuvos kultūros politika atsidūrė dugne, nacionalinis teatras – ant skurdo ribos. Išvadas netrunka pateikti ir pjesė – vienas jos veikėjų Aktorius pasikaria dykynėje.

Spektaklis pradėtas repetuoti prieš metus per „Hamleto“ gastroles Prancūzijoje, eskizas rodytas prieš 2009-ųjų Kalėdas ir per uždarą vakarą šį rugsėjį.

Vertybių revizija

Su režisieriumi Oskaru KORŠUNOVU kalbėjomės OKT repeticijų salėje (Ašmenos g. 8), kur ir bus rodomas naujasis spektaklis.

– Dvidešimtmetė OKT tradicija teigia, kad joks jūsų spektaklis neatsiranda dykynėje, kiekviename glūdi būsimo pastatymo užuomazgos. Tad kiek naująją inscenizaciją lėmė norvegiška patirtis ir kiek – natūrali teatro kūrybos tėkmė?

– Spektaklio kūrimą Lietuvoje lėmė keletas priežasčių. Dirbdamas Osle, ėmiau suvokti, kad M.Gorkio veikalas yra aktualus ir mums, lietuviams. Tada kaip tik prasidėjo ekonomikos krizė, visi pajutome, jog dugnas – netoli. Po ilgų svaičiojimų, visuotinio tuščiažodžiavimo atėjo atsitokėjimo metas: žlugo iliuzijos, įsikalbėtos, ideologizuotos vertybės. Tokioje aplinkoje M.Gorkio tiesos ėmė skambėti itin savitai. Juk „Dugne“ – paprastų vertybių revizija ir renovacija. Žmogus yra didžiausia vertybė, sako M.Gorkio veikėjai. Daug kalbėta apie visuotinius idealus, tačiau didžių idėjų fone paprastas žmogus buvo užmirštas.

Tokį spektaklį, kokį kuriame šiandien, inspiravo ir norvegiška patirtis. Suvokiau, jog statyti pjesę „paraidžiui“ nebegalima. Kurti realistinį, kostiuminį spektaklį ir tik suvaidinti (!) pjesę – nepakanka. Reikia kito kelio. Juo tapo „Hamletas“, kuriame kvestionavome aktoriaus profesiją: kas esi kaip profesionalas ir kartu – kaip žmogus? Retai apie tai susimąstome. Aktorystė – bene vienintelė profesija, kurios darbo instrumentas esi pats. Aktorius yra įrankis byloti apie žmogų. Visomis psichikos, sielos, kūno galiomis. Tai išskirtinis darbas, kuris Lietuvoje nuvertintas. Aktorius virto šoumenu. Taip neturi būti. „Kas yra žmogus?“ – klausia M.Gorkio Satinas. Tai – esminė pjesės problema. Pačiame egzistencijos dugne, kur, regis, nieko nebėra, pamažu ima ryškėti žmogaus kontūrai… Taip ir mes, spektaklio dalyviai: ieškome dugno kaip pradžios, kuri iš naujo leistų patirti, kas yra tikroji aktorystė, kokia jos misija.

Repeticijos gastrolėse

– Per „Hamleto“ gastroles buvo kuriama savotiška legenda apie „Dugno“ repeticijas – esą pjesė skaitoma viešbučiuose, konferencijų salėse, autobuse. Kilo įspūdis, kad atsibudę po vakarykščio spektaklio aktoriai iškart prabyla M.Gorkio veikėjų žodžiais. Kaip iš tikrųjų viskas vyko?

– „Dugną“ pradėjome repetuoti keliaudami po Prancūziją. Minėjau, jog „Hamletas“ buvo sumanytas kaip savotiškas pasitikrinimas: „Kas esame – profesine ir žmogiškąja prasme?“ Šiuo atveju mums nerūpėjo net spektaklio sėkmė. Siekėme save įvyti į tokius „pelėkautus“, iš kurių negalėtume ištrūkti. Įdėjome daug pastangų, padarėme atradimų, tačiau būta ir praradimų. Kai kurių dalykų nesugebėjome išlaikyti, susidūrėme su neįmanomybe, riba: profesine, fizine, psichine. Nesugebėjome jos peržengti, nors labai norisi. Nuo tos ribos ir prasidėjo M.Gorkio pjesės repeticijos. Ribos pojūtis vertė žengti tolyn, visomis prasmėmis eiti Dugno link ir dalytis patirtimi su žiūrovais.

– „Hamleto“ įžangoje aktoriai žvelgė į savo atspindžius ir klausė: „Kas tu?“ Veidrodžių gelmėje šmėžavo žiūrovų veidai. Dabar žengėte dar arčiau: atsisakėte scenovaizdžių, šviesų ir spalvų, žiūrovai ir aktoriai atsidūrė prie vieno stalo. Apie ką ši metafora: Lietuvos kultūros šermenis, paskutinę vakarienę? Ar teatrų skurdinimo padarinius, kai nebėra lėšų „normaliam“ spektakliui?

– Tiesa ir tai, ir tai. Mūsų kultūros būklė primena Paskutinę vakarienę. Čia mes ir esame „paskutinėje preskonferencijoje“ (juokiasi), per kurią norisi pasakyti – viskas baigta. Taip, tai ir teatro pabaiga, dugnas. Traukiamės į tam tikrą rezistenciją, priešinamės dabar vyraujančioms šou, teatro, kultūros, aktoriaus sampratoms. Kita vertus, kviesti žiūrovus prie vieno stalo yra ir socialinė metafora. Kultūra tampa mažo visuomenės ratelio reikalu.

– Norite pasakyti, kad kultūrai imli tik nedidelė žmonių grupė, kad jums gana ir nedaug žiūrovų?

– Norėtųsi daugiau, bet tokia realybė. Per dvidešimt nepriklausomybės metų kultūros poreikis ugdytas taip, kad jo beveik nebeliko. Kita vertus, intymumas turi ir meninę svarbą. Gerai pastebėjote: kai aktorius, žvelgdamas į savo atspindį, pamato kitą, atsiranda jo ir to Kito jungtis. O „Dugne“ žengiame į visišką akistatą su žiūrovu. Tiek šiame spektaklyje, tiek „Hamlete“ ieškoma Tikrumo.

Dievas išėjo

– Keturių veiksmų veikalas teatre trunka kiek ilgiau nei valandą. Remiatės tik ištraukomis?

– Pasirinkome ketvirtą veiksmą, kuriame personažai, minėdami seną pakeleivį Luką, pasijunta atsidūrę tikrame dugne. Iki tol jie šito nesuvokė. Samuelio Becketto herojai absurdiškai, beviltiškai laukė ateinant Dievą, o M.Gorkio veikėjų situacija kur kas tragiškesnė – Dievas išėjo. Senis išėjo, laukti nebėra ko. Ketvirto veiksmo metafora man pasirodė ypač stipri. Ji itin rezonuoja su dabarties pajauta. Lietuvoje – juo labiau. Susikurti idealai, matyt, išeina iš mūsų gyvenimo visiems laikams. Įdomu, kad šioje situacijoje atsisukama į žmogų. Jis – pagrindinė vertybė, svarbesnė už valstybę ir kitus dalykus.

– Nekart esate užsiminęs, kad OKT tapo sklandžiai, darniai veikiančiu organizmu, tad mielai pasitrauktumėte iš šios veiklos ir užsiimtumėte laboratoriniais tyrinėjimais. Ką tai reiškia: ar O.Koršunovo pavardė galiausiai išnyks iš OKT spektaklių afišų?

– Hamletas stato „Pelėkautus“ ir aktoriams kalba apie vienintelį, tobulą, viską suprantantį žiūrovą… Nebeturiu gražaus, jaunatviško, maksimalistinio poreikio kažką visiems įrodinėti. Tėra tik noras rasti… gal sau, gal keliems…

Tautos veidrodis

– Neišeitų nutylėti režisierių bei teatrologų kreipimosi, kuriame – ir jūsų parašas, dėl būtinų permainų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tad koks jis turėtų būti?

– Pokyčiai jame tiesiog būtini. Spektaklių kokybė, repertuaras, vadovo kalbos – tikras dugnas. Kiek tik galiu atsiminti, per visą egzistavimo laikotarpį teatras buvo saugomas nuo meno. Jei jame rasdavosi kokių nors meninių reiškinių, jie nuo teatro būdavo atsiejami. Pavyzdžiai? Rimas Tuminas, Valentinas Masalskis, kad ir OKT. Jono Vaitkaus mėginimas Nacionaliniame teatre kurti meną sukėlė maištą. Sovietmečiu Valstybinis akademinis dramos teatras buvo pilkas ir suprantama kodėl: kad tik neatsirastų koks nors nepageidaujamas meno reiškinys, kad tik teatras išliktų politiškai korektiškas. Tačiau atkūrus nepriklausomą valstybę situacija nepasikeitė. Pilkuma niekur nedingo. Adolfas Večerskis nėra kažkoks siaubūnas. Čia ne asmenybės bėda. Tiesiog jis įkūnija totalų reiškinį, kai menas nereikalingas, kai reikia neimlaus, bukinamo žiūrovo.

Nacionalinis teatras yra tautos veidrodis. Teko dirbti panašiuose teatruose užsienyje. Pasakysiu viena: gali jame išbūti visą mėnesį neišėjęs į lauką ir sužinosi viską apie kraštą, kuriame svečiuojiesi. Teatras – visuomenės ląstelė, jos pjūvis. Apie ką kalbama teatre, kokie jo siekiai, apie tai kalba ir už jo sienų. Koks teatras, tokia ir valstybė. Jei pasikeis Nacionalinis teatras, tai reikš, kad keičiasi ir pati Lietuva.

***

Mindaugas Klusas, „Lietuvos žinios“, 2010 spalio 21 d.