Darius Meškauskas psichiatro kušetėje: tarp Hamleto, Barono ir Prospero

Nuo šiol Prospero vaidmenį Oskaro Koršunovo „Mirandoje“ kurs du aktoriai – prie Povilo Budrio jungiasi Darius Meškauskas. Aktoriai keisis paraleliai, taip dalindamiesi tiek spektaklių Lietuvoje, tiek įtemptų gastrolių užsienyje naštą. Vaidmuo „Mirandoje“ – toli gražu ne pirmasis Dariaus Meškausko ir Oskaro Koršunovo kūrybinis bendradarbiavimas. Pirmoji aktoriaus bei režisieriaus pažintis įvyko dar 2004-aisiais, kuomet Klaipėdos dramos teatre Oskaras Koršunovas režisavo Mariuso von Mayenburgo „Šaltą vaiką“. Toliau sekė Cezaris Augusto Strindbergo „Kelyje į Damaską“, Hamletas Williamo Shakespeare\´o „Hamlete“ bei Baronas Maksimo Gorkio „Dugne“. Apie šį aktoriaus ir režisieriaus kūrybinį bendradarbiavimą ir kalbamės su Darium Meškausku.

Kokia buvo Jūsų bendradarbiavimo su režisieriumi Oskaru Koršunovu pradžia?

Su Oskaru esame pažįstami nuo vaikystės. Ilgą laiką įkalbinėjau jį atvažiuoti į Klaipėdą ir vieną gražią dieną jis atvažiavo. Pirmas darbas buvo Mariuso von Mayenburgo „Šaltas vaikas“, kur vaidinau Heningą – veikėją, ištariantį frazę: „Aš beveik normalus ekshibicionistas“. Tada atėjo eilė Augusto Strindbergo „Keliui į Damaską“.

O po to pasiūlė Hamleto vaidmenį. Labai giliai suabejojau – tiesiog dėl savo amžiaus. Galvojau, jog Hamletas turi būti jaunesnis. Bet režisierius pasakė, kad viskas bus gerai. Begastroliuojant su „Hamletu“ po Prancūziją pradėjome repetuoti „Dugne“. Visi aktoriai, vaidinantys „Hamlete“, savaime atsirado ir „Dugne“.

Dabar atėjo eilė Prosperui. Manau, jog šį vaidmenį galima charakterizuoti kaip situaciją „kas būtų, jeigu Hamletas sulauktų senatvės“. Tokia ekstremali situacija. Tai yra paskutinioji Shakespeare\´o pjesė, apibendrinanti kūrėją apskritai. Jeigu „Hamletas“ yra pjesė apie žmogų, jo vertybes, to trečiojo kelio paiešką, tai „Audroje“ jau sprendžiamas konkrečiai kūrėjo likimas.

Koršunovas Jūsų Hamletą vadina savo alter ego. Kuo šis vaidmuo artimas pačiam?

Kurdamas Hamletą gali eiti tik per save. Režisieriui šis pastatymas labai asmeniškas. Artėjame prie keturiasdešimtmečio, gastroliuojame po visą pasaulį, jau lyg ir pripažinti esame, bet vis tiek reikia sugrįžti prie savęs, kad atrastum tą tikrąją kūrybos motyvaciją. Ir galų gale sau atsakyti į klausimą „Kas aš esu?“ Kas esu kaip kūrėjas ir galiausiai – kaip žmogus. Šį klausimą mes pradėjome kelti visi. Pjesėje tekstas „Kas tu esi?“ yra sargybos kreipimasis į Šmėklą. Galima galvoti, jog į tą savo antrąją pusę mes ir kreipiamės. Tai yra asmeniškumas. Kito kelio Hamletui nėra.

Spektaklyje visi iš esmės yra hamletai. Visi klausia savęs, kas jie tokie? Kas jie kaip žmonės toje situacijoje? Nereikia kurti kažkokio personažo apskritai – tiesiog reikia asmeniškai vertinti pjesėje esančią situaciją. „Hamlete“ situacija tampa Dievu. Reikia statyti save į tas kritines situacijas, kurios yra pjesėje.

Toks principas perėjo ir į „Dugną“. Čia net pati spektaklio forma turi hepeningo elementų – vyksta tiesioginis bendravimas su žiūrovais, čia ir dabar.

Prosperas „Mirandoje“ atrodo lyg ir tas pats, tik kiek iš kitos pusės. Čia tiesmukai nesikreipiama į žiūrovą, tačiau bandoma eiti į save, savo vertybes, savo vietą pasaulyje. Tokiu būdu atsiranda ketvirta siena, kurios dėka užsidarai nuo žiūrovų. Svarbu tai, kas vyksta tavo galvoje su tavo asmeniniais demonais.

Dar nesu iki galo suvokęs Prospero personažo – visgi suvaidinti tik trys spektakliai. Šiuo metu vis dar bandau suvokti šį  personažą. Hamletas subrendo tik po ilgų gastrolių Prancūzijoje, suvaidinus penkiolika spektaklių iš eilės. Tik tada išsikristalizavo tas teisingas, išgrynintas vaidmuo. Pradiniuose spektakliuose pačiame vaidmenyje buvo visko per daug. Manau, jog „Mirandoje“ situacija panaši – Prospero vaidmuo turi nugyventi kažkokį gyvenimo tarpsnį su žiūrovu, kad pradėtų alsuoti, atsirastų laisvė.

Buvote vienas iš tų aktorių, kuriems Hamleto vaidmuo yra kažkokia viršūnė? Ar tiesiog tik dar vienas vaidmuo?

Tik įsigilinus į pačią pjesę suvokiau, jog tai yra šedevras. Į šią pjesę tiek visko telpa! O iki tol ypatingų ambicijų vaidinti Hamletą neturėjau. Teatrinė tradicija buvo tokia, jog mano aktoriaus amplua netiko vaidinti Hamletą, kuris paprastai suvokiamas kaip herojus. Oskaras visuomet man kartojo: „Nevaidink herojaus. Ir iš viso nevaidink – būk veidrodis, kuriame atsispindi kiti personažai“. Kai kam gali atrodyti, jog to herojiškumo trūksta, bet tai yra sąmoningas apsisprendimas.

Koks buvo esminis atspirties taškas kuriant Hamletą?

Suvokimas, jog Hamletas turi matyti viską. Žmonės klauso, bet jie negirdi, ką sako kiti. Jie girdi tik save. Jų pačių galvose žymiai daugiau triukšmo. Žmonės mato, bet nepamato. O Hamletas pamato. Mano atspirties tašku buvo galimybė „pagauti“ tą tikrą buvimą, tikrą matymą ir tikrą girdėjimą. Matyti ir girdėti kitus personažus. Nevaidinti Hamleto, bet tiksliai žinoti savo santykį į kitus personažus. Vaidinti ne save, o kitus. Tik tada suformuluojama, koks iš tiesų yra Hamletas.

Tai veidrodžio principas, esantis visame spektaklyje. Kartais tas buvimo veidrodžiu pojūtis pabėga – tuomet stengiesi jį vėl susigrąžinti. Labai sunku ne vaidinti, o būti. Juk žmogus scenoje – tai nenatūrali būsena. Reikia atrasti sceninę organiką. Tai yra ne tikra, o sukurta organika. Žmogus ant scenos jaučiasi nejaukiai – tai yra natūralu.

Kokio „Hamleto“ reikia šiandienai, kad jis „suveiktų“ esamajame laike ir kontekste?

Šekspyrologas Janas Kottas yra sakęs, jog ši pjesė amžina dėl vienos priežasties – jos struktūra kaip scenarijaus. Tai yra įvykių grandinė, todėl ši pjesė labai lengvai pasiduoda laikui. Tereikia šį karkasą perkelti  į savo laikmetį ir atsiranda naujas Hamletas. Pjesėje neparašyta, koks jis yra ar koks turi būti. Tekste palikti tarpai laikui ir vaizduotei. Todėl pjesė yra amžina ir atvira interpretacijoms.

O koks „Hamletas“ turi būti šiandien? Mes tokį ir bandėme pastatyti – kokį įsivaizdavome ir jautėme. Stengėmės, kad jame būtume mes ir šiandien.

„Dugno“ Baronas – kuo jis kitoks negu kiti nakvynės namų gyventojai?

Manau, jog pagrindinė Barono tema – pažemintas žmogaus orumas. Tik iliuzija padeda jam išlaikyti tą orumą. Galbūt jis net ne Baronas ir niekada juo nebuvo, dėl ko visi ir šaiposi iš jo. Jis susikuria sau pasaką, kuria pats įtiki.

Pagrindinė Gorkio pjesės tema ir yra apie tai, ko reikia žmogui – tai vėl siejasi su „Hamletu“. Ar žmogui reikia vilties, ar teisybės? Viltis tik kabutėse – iš tiesų tai lyg ir savęs apgaudinėjimas. Senasis Luka jiems suteikia viltį ir jie pradeda kabintis į gyvenimą. Aktoriui nepavyksta užsikabinti, jis neišlaiko, todėl ir pasikaria. Tai tik įrodymas, jog viltis nebūtinai gelbsti – ji gali ir nužudyti. Baronas susikūrė iliuziją, kad neprarastų orumo.

„Dugne“ žmonės taip pat yra žmonės. Besirenkančius žiūrovus pasitinkame kaip svečius, atėjusius į mūsų spaudos konferenciją. Pagrindinė spektaklio tonacija grindžiama tokiu principu: nemanykite, jog mes kažkuo blogesni už jus – mes čia irgi žmonės. Kaip Kleščius sako: „Visur žmonės“.

Kiekvienas personažas turi turėti savo temą. Jeigu tema „pametama“, tuomet dingsta  personažas. Jis suyra, tampa jokiu. Tik tema „suklijuoja“ personažą.

„Nuopolis“ iš Hamleto ir karalystės iki Barono ir nakvynės namų – kaip aktoriui pavyksta pergyventi tokią kategorišką reinkarnaciją?

Viskas keičiasi kalbant tik apie socialinį statusą, bet mūsų tyrimo objektas nėra socialinis statusas, o pats žmogus. Ir Hamletas yra žmogus, ir Baronas yra žmogus. Mus domina tai, kas vyksta pačiame žmoguje, atsidūrusiame tam tikroje situacijoje. Jau esu sakęs, jog man teatras – tai psichiatro kušetė. Per tai galima išgyti nuo savo ydų bei demonų. Apsivalai, pamatai tai, kas vertinga, kas svarbu, o kas smulkmenos, šiukšlės, trukdančios gyventi. Teatras yra tarsi skiepas. Personažai ir jų ydos yra skiepas tau pačiam kaip žmogui.

„Dugne“ užsidarėte į itin ankštą erdvę. Kaip tai keičia vaidmens kūrimo procesą ir santykį su žiūrovu?

Tai yra ne užsidarymas, o priešingai – atsivėrimas. Tokioje situacijoje visada esi tarsi rodomas stambiu planu, todėl savaime tampi atviras. Kuo didesnė salė, kuo toliau nuo žiūrovų, tuo labiau užsidarai. Kuo ilgesnė distancija, tuo daugiau reikia vaidinti, rodyti, kad informacija pasiektų žiūrovą. Kada esi čia pat, arti, užtenka tik pagalvoti, o žiūrovas jau mato. Didelėje scenoje reikia stengtis, kad tai būtų išgirsta. Ten turi pameluoti, o čia meluoti nereikia. Tai ir yra didžiausias malonumas.

Jums pačiam asmeniškai labai rūpi Prospero ir „Mirandos“ epocha?

Svarbu neteisybė, žmogaus neįvertinimas. Prosperas miršta tada, kai jau nebetenka vilties. Laikmetis yra tik viena iš atstumto ir ištremto žmogaus temos aplinkybių. Kančia – ne dėl laikmečio ar geografinės padėties, ji – žmogaus galvoje.

Dar Nepriklausomybės pradžioje su Marijampolės teatru viešėjome Sibire. Pamačiau nuostabią gamtą, nuostabų ežerą, nuostabią salą. Viskas taip gražu. Tada ir susimąsčiau, – o kas čia jiems taip blogai toje tremtyje? Suvokiau, kad jiems blogai ne dėl geografinės padėties, o dėl to, kad ne savo valia čia atsidūrė. Jie ištremti, tai pagrindžiant neteisybe. Tai labiausiai ir kankina. Neteisybė gimdo kančią.

Prosperas yra įžeistas, „užnuodytas“ – jis negali atleisti. Jam sunku pakęsti skaudų įžeidimą. Pyktis gimdo įtampą, kuri kankina žmogų. Jis visąlaik įžeistas, susuktas, spazmuotas. Prosperas negali atleisti – tai jį ir kankina. Lygiai taip pat Lietuvos tremtinius kankino tai, kad ne savo valia jie ten išvyko. Nors aplinkui ir fantastiškai gražu.

Dabartinių emigrantų nostalgija taip pat yra tik jų pačių galvose. Juk jie ten dirba, valgo, miega – daro tą patį, ką darytų ir čia. Bet juos kankina kultūrinės terpės praradimas.

Tad Shakespeare\´o tekstas ir šį kartą yra universalus?

„Mirandoje“ daugiau interpretacijos. Shakespeare\´o „Audra“ yra tik impulsas šiam spektakliui. Impulsas klausimui, kas šiais laikais yra Prosperas ir Miranda? Kas šiais laikais gali būti absoliučiai nekalta ir švari mergaitė? Tik neįgalioji. O jeigu mėgintume galvoti, kad Miranda yra Prospero sąžinė, tuomet ir jo sąžinė yra neįgali. Iš šio vieno klausimo ir išsirutulioja visa spektaklio koncepcija. Reikia pradėti nuo sau išsikeltos užduoties. Kuomet atrandi tikslų išeities tašką, visi sprendimai pradeda siūlytis patys.

Kaip į tokius skaudulius reaguoja užsienio publika gastrolėse?

Tiek Minsko, tiek Sankt Peterburgo publika suprato absoliučiai viską. Jie „skaitė“ spektaklį tiesiog kaip iš natų. Juk Minske dar ir dabar išgyvenamas panašus laikas. Jiems tai buvo sukrečianti patirtis. Kuomet ten vaidinome „Dugne“, kur skamba frazės apie laisvą žmogų, turėjome minčių, kad galbūt mūsų iš ten ir neišleis. Garsiai „drėbėme“ tai, ką minskiečiai tik paslapčia kuždasi savo butuose. Jiems tai atrodė labai drąsu. Sankt Peterburge susirinko intelektuali publika, kuriai tokia situacija taip pat labai artima. Buvusių disidentų ratas „Mirandą“ priėmė labai asmeniškai. Jiems tai yra labai tikra, šviežia ir gyva.

Susidarė savotiška seka Hamletas-Baronas-Prosperas. Koks galėtų būti kitas laiptelis?

Laikas statyti Čechovą. Arba Gogolį.

****

Kalbėjosi Aurimas Minsevičius, Menų faktūra, 2012 m. lapkričio 15 d.