Artūras Areima: „Nenoriu klasikinių siužetų iš antrų rankų“

Tiems, kas žiūrėjo Artūro Areimos režisuoto „Julijaus Cezario“ premjerą rudenį, artėjant rinkimų karštinei, rekomenduotume pasitaikius progai pamatyti šį spektaklį dar kartą. Daug ko nebeatpažinsite, o finalo su spalvingu ir triukšmingu rinkimų „bushido“ turnyru apskritai nebeliko.Vietoj to – dvi viena priešais kitą sustumtų stalų eilės, greičiausiai simbolizuojančios Seimo valdančiuosius ir opoziciją. Dvi viena į kitą agresyviai nukreiptų žirklių, spektaklyje atitinkančių Williamo Shakespeare’o pjesės durklus, poros. Ir – skambantys mobilieji telefonai, kažkam siūlantys užimti partijos pirmininko („koks skirtumas, kokios partijos…“), kažkam – kultūros ministro („na taip, teatre esu buvęs…“) postus. Žodžiu – porinkiminės šiltų vietelių dalybos tarp savų draugelių, kuriose su atkakliai tylinčiu mobiliuoju rankose lieka vienintelis „lankstusis“ Antonijus, ištikimasis Cezario draugas, po sąmokslo prieš Romos imperatorių sutikęs tarnauti jo žudikams.
Režisierius neslepia, kad prieš naują „Julijaus Cezario“ vaidinimų seriją su spektaklyje pasirodančiais savo kurso draugais repetavo iš naujo. Tai, beje, jis daro kaskart, kai vieno ar kito teatro repertuare artėja jo režisuoto spektaklio rodymas. Aišku, ne kiekvienas pastatymas reikalauja tokių radikalių „revizijų“, kaip į politinio gyvenimo aktualijas orientuotas „Julijus Cezaris“ arba taip pat šiuolaikiškai interpretuoti Friedricho von Schillerio „Plėšikai“ Kauno dramos teatre. Be to, A.Areimos spektaklių tiek sostinės, tiek Kauno, neseniai virtusio nuolatine režisieriaus būstine, teatruose nuolat daugėja, tad ir suspėti kiekvieną savo „kūdikį“ palydėti scenon „už rankutės“ tampa vis sudėtingiau.
„Kas pasakė, kad teatro režisierius – romantiška profesija? Neįžiūriu savo darbe didelės romantikos. Teatras – tai savęs išardymas, vidinė kaita, kuri anaiptol nėra kažkoks pakylėtas procesas. Shakespeare’o ar Schillerio dramų tekstai, tiesiogiai perkelti į nūdienos sceną, šiandien tegali skambėti ironiškai. Tai ir mėginome perteikti, statydami „Julijų Cezarį“, – tvirtina režisierius.
Kai Antonijus painiodamasis deklamuoja monologą apie durklą, pervėrusį narsią Cezario širdį, Kaska jį negailestingai sustabdo: „Ką pezi? Čiagi žirklės.“ Nes nūdienos pasaulyje valdinių pakantumo ribas peržengę valdovai sunaikinami žirklėmis bei kitomis „kabinetinio poveikio“ priemonėmis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”