Apie mus

„Kas yra šiuolaikinė dramaturgija? Tai nebūtinai pjesė, parašyta dabar. Dramaturgija šiuolaikine tampa tada, kai provokuoja naują teatrinę kalbą. Jai reikalinga nauja forma. Šiuolaikinis teatras negali egzistuoti be kitokio aktoriaus. Mūsų teatras formuoja naujo tipo aktorių. Jau „Ten būti čia“ pastatymas pristatė visiškai kitokį aktorius modelį“, – teigia O. Koršunovas.

Vienas iš tikslų steigiant nepriklausomą teatrą – tai galimybė nuolat kurti. Režisieriaus netenkino kituose teatruose tradicija tapęs naujai gimusio spektaklio palikimas likimo valiai. Taip dingsta bet koks ryšys tarp spektaklio, kūrėjų ir žiūrovo. Premjera tampa ne gimimo, o mirties data. Spektaklis gali gyventi tik tada, kai jis yra nuolatos kuriamas.

Pastaruosius keletą metų suaktyvėjęs judėjimas laboratorinių ieškojimų link yra brandos momentas. Teatras, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimo etapus. Kuomet gimė OBERIU pastatymai, OKT buvo jaunas, viską aukštyn kojomis verčiantis teatras. Vėliau teatras perėjo maištavimo periodą. Atėjo laikas patiems menininkams atsigręžti į save ir suvokti, kas jie tokie ir kuo užsiima.

Toks kaitos taškas darė įtaką ir repertuarui. OKT teatras jau nebe toks aktyvus, koks buvo tik įsikūrus, kuomet repertuare užpildydavo viską, ką įmanoma. Šiame etape apsukos yra žymiai mažesnės. Tai natūralu. OKT yra visiškai kitoje fazėje. Atsirado intymi laboratorinė erdvė, dar vadinama tiesiog OKT Studija.

„Mums nebesvarbu žiūrovų kiekis – svarbu kokybė“, – laboratorinį periodą apibūdina O. Koršunovas.

Tarp OKT Studijos sienų gimė tokie O. Koršunovo spektakliai, kaip triptiką sudarantys Williamo Shakespeare’o Hamletas“, Maksimo Gorkio „Dugne“ ir Antono Čechovo „Žuvėdra“, taip pat „Miranda“ pagal W. Shakespeare’o kūrinius, Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ su Lietuvos kino legenda aktoriumi Juozu Budraičiu, Sarah Kane „Apvalytieji“, Bertoldo Brechto „Vestuvės“, „Eglė žalčių karalienė“ pagal Elfriede Jelinek ir lietuvių mitologiją. Daliai spektaklių ieškojimai studijoje buvo tik pradinis tramplinas, dalis jų iki šiol rodomi čia, itin arti žiūrovo.

„Žuvėdra“ yra tam tikras OKT teatro patirčių ir ieškojimų susumavimas. Šio kūrinio premjera negimė dirbtinai ją pritempiant prie OKT 15-mečio datos – tai nutiko labai organiškai. Repetuojant kūrėjai dar kartą peržvelgė visus savo ieškojimus ir pamatė tai, kas po jų liko. O liko aktorius ir žiūrovas. Tai du aspektai, visiškai išsikristalizavę „Žuvėdroje“.

Komanda

OKT teatre dirbo bei dirba įvairių kartų aktoriai. Galima išskirti tris kardinaliai skirtingas kartas – tai vyriausioji karta („Paskutinėję Krepo juostoje“ vis dar vaidinantis Juozas Budraitis, Laimonas Noreika, Regimantas Adomaitis ir kiti jų kartos aktoriai), vidurinioje karta (kiek anksčiau išvardintas OKT aktorinės mokyklos suformuotas branduolys bei jų bendraamžiai) bei jauniausioji aktorių karta, režisieriaus O. Koršunovo mokiniai, mokytojo įvardijami kaip revoliucijos karta, gimusi tuo laiku, kai formavosi pati OKT teatro pradžia.

OKT teatre savo kūrybinį kelią pradėjo būrys tuo metu jaunų režisierių. Tai Anželika Cholina, Marius Ivaškevičius, Saulius Mykolaitis bei kiti. OKT teatre pirmuosius du savo spektaklius Lietuvoje pastatė Yana Ross. OKT visuomet buvo ir yra atviri jaunosios kartos menininkų idėjoms. Pastaraisiais metais čia dirba jaunosios kartos režisieriai Artūras Areima, Paulius Ignatavičius, Neli Walker, Kirilas Glušajevas, Simona Biekšaitė ir Marit Sirgmets, atrandantys OKT Studiją kaip drąsiems eksperimentams atvirą erdvę.

Teatro istorija

OKT teatro pradžia galima laikyti režisieriaus Oskaro Koršunovo pirmojo spektaklio „Ten būti čia“, pastatyto pagal Daniilo Charmso kūrinius, premjerą. Ji įvyko 1990 metų kovo 22 dieną, praėjus vienuolikai dienų po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Galbūt tai buvo pirma premjera nepriklausomoje valstybėje? Tai buvo savotiško lūžio metas, kuomet griuvo visos sienos. Spontaniškai atėjo kitoks mastymas. Premjera buvo įvardyta kaip naujo teatro pradžia. Kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją, kuri vadinosi „Oskaro Koršunovo teatras?“ Nors režisierius dirbo tuometiniame Akademiniame dramos teatre, jį su bendraminčiais jau suvokė kaip atskirą teatrą.

Kai 1999 metais teatras kūrėsi oficialiai, pavadinimo ieškoti nebereikėjo – jis jau buvo. Nevalstybiniam teatrui, gimusiam spontaniškai bei sąlygotam laiko pokyčių ir didelių socialinių pasikeitimų, beveik dvidešimt metų yra labai daug. Teatrui, kuris nebuvo dirbtinai nuleistas iš viršaus ir niekuomet nepretendavo tapti valstybine institucija, prisiimančia teatro vaidmenį. Beje, skaičiuojant nuo pačios OKT reiškinio pradžios ir „Ten būti čia“ premjeros, teatras jau peržengė 25-metį. Prisimindamas pirmuosius savo pastatymus pagal OBERIU autorius, O. Koršunovas 2015-aisiais sugrįžo prie Daniilo Charmso kūrinių bei pastatė spektaklį pagal jo pjesę „Jelizaveta Bam“, norėdamas dar kartą žvilgtelėti į šią medžiagą, tačiau jau iš šių dienų pozicijos.

„Ratas savotiškai apsisuko, o juk mūsų teatro simbolis yra būtent ratas. Visiškai natūralu, jog grįžtu prie Daniilo Charmso. Juk neišvengiamai sugrįžtame į vaikystę bei pirmus patyrimus. Mano, kaip menininko, vaikystė ir branda siejasi būtent su charmsiškais atradimais“, – apie charmsišką sugrįžimą pasakoja O. Koršunovas.

O. Koršunovas savo teatro sampratą kūrė būtent OBERIU pastatymuose. Tada gimė nuolatinis naujumo siekis. Menininkai ieškojo to sprogstančio paradokso, kuris, pasak pačių OBERIU autorių, turėjo būti tas realusis teatras. Neveltui Daniilas Charmsas rašė, kad eilėraštį reikia rašyti taip, jog jį metus į langą, stiklas sudužtų. OKT teatre kuriantiems menininkams pavyko sukurti teatrą, grindžiamą nuolatiniu ieškojimu ir savirefleksija. „Niekada netapome normaliu teatru ir tai mums padėjo neužstrigti bei nepasileisti į rutiną“, – prisimena meno vadovas.

OBERIU pastatymuose kūrėsi esminiai teatro suvokimo principai, vėliau nulėmę repertuarą. Visgi, Sigito Parulskio „P.S. Byla OK“ buvo spektaklis, koncentravęs tą teatro sampratą ir temas, kurias OKT teatras nuosekliai vystė.

„Tai buvo mūsų kartos manifestas, mėginimas suvokti save kaip prarastąją lūžio kartą bei suprasti tos kartos misiją. Statydami „P.S. Byla OK“ bandėme dabarčiai surasti istorinį bei mitologinį matmenį – tai matoma daugumoje OKT spektaklių. Jau nebekalbėjome tik abstrakčiai. Nuo šio spektaklio pradėjome apeliuoti į kasdienybės skausmus ir realijas“, – teigia O. Koršunovas.

OKT kaip reiškinys nuo pat pradžių pirmiau būdavo pastebėtas užsienyje. Jeigu „Ten būti čia“ nebūtų įvertintas Edinburgo festivalio pagrindiniu prizu, galbūt pats reiškinys jau tuomet būtų miręs. Ir tai buvo ne vienkartinis atvejis, kuomet vienas ar kitas kūrybinis principas pirmiau buvo pastebėtas ne Lietuvoje. OKT tapo tarptautiniu reiškiniu, gerai žinomu Europoje ir Pasaulyje. Tai tapo teatro savasties esme, kurią vainikavo 2006-aisiais gautas Naujosios teatro realybės prizas, skirtas už indėlį į Europos teatro raidą.

Nuo 1999-ųjų OKT aplankė jau daugiau nei 100 skirtingų tarptautinių festivalių. Net aštuoni spektakliai pristatyti pagrindinėje Avinjono festivalio programoje. Iki šiol teatras nuolatos kviečiamas dalyvauti pagrindiniuose tiek Europoje, tiek už jos ribų rengiamuose teatro festivaliuose. Buvimas ten formuoja teatro veidą. Žvelgiant per OKT prizmę galima įžvelgti laiko pokyčius kiek globalesniu mastu, neapsiribojant vien buvimu čia, Lietuvoje.

Pastarųjų metų gastrolių vinis – tai pasirodymas prestižiškiausio pasaulyje menų renginio Venecijos bienalės scenoje dveji metai iš eilės. Tokia sėkmė, aplankiusi OKT 2015-aisiais ir 2016-aisiais, yra fenomenalus reiškinys, ištinkantis nedažną trupę.