Aktoriaus J. Budraičio herojus įsitaisys tarp žiūrovų

OKT/Vilniaus miesto teatras ateinantį ketvirtadienį sezoną baigs naujausiu Oskaro Koršunovo monospektakliu „Paskutinė Krepo juosta”. Senis, klausantis savo balso, įrašyto prieš kelis dešimtmečius. Tai Krepas – airių absurdo dramaturgijos klasiko Samuelio Becketto pjesės „Paskutinė Krepo juosta” herojus. Krepą vaidina Juozas Budraitis, vienas žymiausių vyresnės kartos aktorių. Režisierius sakė, kad apie „Paskutinės Krepo juostos” pastatymą yra galvojęs porą dešimtmečių ir vis pasikalbėdavęs apie tai su J. Budraičiu.

O. Koršunovo nuomone, S. Becketto pjesės – lyg akmenys. „Išgrynintas egzistencializmas, stiprūs simboliai nebepalieka vietos interpretacijoms.  Arba tampi tuo simboliu, arba ne. Čia nieko neprivaidinsi. Niekada nestatyčiau „Paskutinės Krepo juostos”, jei ne aktorius J. Budraitis, kuris savo amžiumi, gyvenimo patirtimi, intelektu gali tapti tuo beketišku simboliu”, – kalbėjo O. Koršunovas.

Didelę spektaklio dalį aktorius tyli, nes jo herojus klausosi savo balso įrašų. Tad ir didelė dalis „Paskutinės Krepo juostos” repeticijų vyko net ne teatre, o garso įrašų studijoje, kur J. Budraičiui teko vien balsu suvaidinti Krepą keliais dešimtmečiais jaunesnį, nei jį scenoje mato žiūrovai.

Prieš repeticijas J.Budraitis pasižiūrėjo nemažai vaizdo įrašų, kur „Paskutinę Krepo juostą” vaidino kiti aktoriai.  Jam darė įspūdį Aleksandro Kaliagino, Armeno Džigarchaniano, Haroldo Pinterio, kitų garsių aktorių itin aiški artikuliacija. J. Budraitis jaudinosi, kad jam gali nepavykti taip raiškiai tarti sudėtingus, nutrūkstančios minties S. Becketto monologus.

Tačiau O. Koršunovui reikėjo ne raiškaus tarimo, o nuotaikos ir minties. Pagal režisieriaus sumanymą tai – paskutinės Krepo gyvenimo valandos.

J. Budraitis svarstė: „Pjesėje daugybė smulkmenų sutampa su asmeniniais dalykais. Tai yra pagyvenusio žmogaus prisiminimai, savo gyvenimo tyrinėjimas, pridarytų klaidų smerkimas. Tie visi paradoksai iš tiesų vyksta gyvenime, nors ir atrodo, jog gyveni natūraliai ramiai, švelniai, logiškai tvarkingai. O iš tiesų yra daugybė įvairių paklaidų, netikėtumų, nepateisinamų ir nepaaiškinamų dalykų.”

Aktoriui įdomu vaidinti Krepą, nes čia jis gali improvizuoti, būti netikėtas pats sau. Jis net džiaugiasi, kad kaskart eidamas į sceną nežino, koks tąkart bus jo Krepas.

Netikėta ir žiūrovams, susirinkusiems į nedidukę, pailgą OKT studiją, pamažu atrasti, kad tarp jų jau seniai yra Krepas. Jo buvimą jie fiziškai jaus ir toliau. Kažką Krepas, skubėdamas iš vieno studijos krašto į kitą, užkliudys ilgo palto skvernais, kažkam tiesiai prieš nosį kris jo nusviesta banano žievė. Kažkas suras sąsajų su savo gyvenimu.

***

Justina Jurgaitytė, Lietuvos rytas, 2013 m. birželio 22 d.