Aktorę T.Vaškevičiūtę prieš premjerą kausto baimė

„Labiausiai norėčiau, kad sugrįžtų balsas”, – po ištisą dieną trukusios režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Prakeiktieji” repeticijos užkimusiu balsu kalbėjo jauna aktorė Toma Vaškevičiūtė.

Pagal amerikiečių rašytojo Eugene’o O’Neillo pjesę „Gedulas tinka Elektrai” statomame spektaklyje 24 metų aktorė T.Vaškevičiūtė atliks vieną pagrindinių Lavinijos (Vini) vaidmenį.

Vilniuje spektaklis „Prakeiktieji” bus rodomas gruodžio 9, 10 ir 21 dienomis „Menų spaustuvėje”, Kaune – gruodžio 14 dieną „Girstučio” kultūros rūmuose.

Gruodžio 15 dieną jį išvys jonaviškiai, gruodžio 16 dieną – panevėžiečiai, o gruodžio 17 dieną – šiauliečiai.

– 28 metų režisierius A.Areima minėjo iš anksto žinojęs, jog Oriną vaidins Tadas Gryn, o Kristiną – Daiva Stubraitė. Kodėl Lavinijos vaidmuo teko jums?

– Reikėtų paties Artūro klausti, nes aš tikrai nebuvau jo planuose. Manau, per mūsų bendrus darbus atsirado tarpusavio susikalbėjimas, vienas kito supratimas. Aišku, perskaičiau pjesę ir ji mane sudomino. Gal pjesė šiek tiek išgąsdino didžiule apimtimi.

– O pats vaidmuo neišgąsdino? Juk Vini – sudėtinga asmenybė.

– Būna vaidmenų, nuo kurių šviesumo ir pats skaidrėji, o čia turi atverti tą savo tamsiąją pusę, į kurią nesinori lįsti. Kita vertus, Vini tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nuožmi ir bloga. Grynindamas motyvus Artūras bando paaiškinti, kodėl ji tokia yra. Tuomet viskas tampa aiškiau: žmogui trūksta meilės ir šilumos, dėl to jis ir kovoja. Dėl tiesos, dėl kruopelytės meilės. Režisierius nenorėjo, kad Vini liktų tik šaltaveidė, šaltakraujė herojė.

– Kurdamas vaidmenį aktorius, ko gero, jame ieško ko nors artima sau. Ką tokio turi Lavinija?

– Artimiausia man ir yra jos meilės troškimas, tačiau šiame spektaklyje daug kūrybos. Būna vaidmenų, su kuriais susitapatini. Būna, kai veikėjo lūpomis gali išsakyti savo mintis apie pasaulį, vertybes. Aišku, aš taip nesielgčiau, kaip elgiasi Vini. Tačiau visi šio spektaklio veikėjai yra tokie kaip Lavinija – visi nori meilės, ramybės, tačiau nė vienas to negauna. Man tai labai suprantama. Nuo to galima atsispirti.

– Užsiminėte apie jums artimus vaidmenis. Kokie jie?

– Luizė A.Areimos spektaklyje „Laimingi”. Aišku, jame daug poezijos, bet ji padeda išgryninti savo geriausias mintis ir tyriausius bruožus. Taip save išsišvarinti, kad galėtum kalbėti. Ji sako labai daug teisingų dalykų, su kuriais aš sutinku.

– Dirbote su Jonu Vaitkumi, Rimu Tuminu. Vaidinsite jau ketvirtame A.Areimos spektaklyje. Ar skiriasi darbas pas jauną režisierių?

– Artūras, manau, kaip ir aš, dar formuojasi. Tikiuosi, kad taip bus amžinai. Spektakliu „Laimingi” nutiesėme kelią, kuriuo jis ryžosi eiti. Artūras visada reikalauja kūno ekspresijos, kad vienu gestu galėtum išreikšti tai, kas tavo viduje, o ne vien kalbėti. Kūnas jo spektakliuose – aktyvus. Tarkime, pas R.Tuminą yra tikrai mažiau tokių gaivališkų kūnų. Veikėjai A.Areimos spektakliuose – lyg prancūzų skulptoriaus Auguste’o Rodino skulptūros.

– Esate minėjusi, kad aktorystė nebuvo jūsų pašaukimas. Kada supratote, kad galite būti aktorė?

– Man pasisekė, kad į teatrą patekau gana anksti – studijuodama trečiame kurse. Tai buvo J.Vaitkaus spektaklis „Palaukit, kieno čia gyvenimas?”. Supratau, kad teatre yra visai kitaip nei Muzikos ir teatro akademijoje. Tai mane nudžiugino, nes mokytis buvo sunku, dažnai atrodydavo, kad esu ne savo vietoje. Labai daug kartų norėjau mesti aktorystę. Nors ir labai stengiausi, man nesisekė. Tik gavusi pirmą vaidmenį pradėjau jausti kūrybinį malonumą.

– „Prakeiktuosius” repetuojate nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro su trumpomis pertraukomis. Ar jūsų nepalauš nuovargis?

– Nėra kitos išeities – negali būti silpnas ir savęs gailėtis. Negaliu sau leisti galvoti apie blogiausia, bet norėčiau, kad grįžtų balsas. Visko gali būti, kad dėl to nukentės kai kurios vietos, bet aš žadu pasveikti.

– Mėnesiai intensyvių repeticijų, savaitė spektaklių, o kas tada?

– Tuštuma. Po premjeros apima baisi tuštuma. Vis dar nemoku su ja susitvarkyti. Pernai „Laimingų” premjera įvyko prieš pat Kalėdas. Grįžau į Vilnių ir niekaip negalėjau suprasti, kur aš buvau tris mėnesius. Visą laiką tuo ir gyvenu. Rytą ateinu į repeticiją ir galvoju, kad net nebuvau nuėjusi miegoti.

– Premjera – po kelių dienų. Ar nerimą kelia tik užkimęs balsas?

– Aišku, bijau ir dėl paties spektaklio. Noriu, kad žmones bent kiek sudomintų ta istorija, kad jame jie pamatytų grožio. Visada norisi, kad žiūrovams būtų įdomu. Todėl tai visada kelia didžiulę baimę. Ar jie tai priims, ar atmes?

– Ar scenoje jaučiate žiūrovų reakciją?

– Jaučiu, kai priima, jaučiu, kai atmeta – stumia kaip siena. Abiem pusėms geriau, kai atsiranda ryšys.

Vaidina ir teatre, ir kine

* T.Vaškevičiūtė 2008 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kurso vadovas – R.Tuminas.

* Aktorė vaidino A.Areimos spektakliuose „Kelias” ir „Laimingi”, Y.Ross „Meistre Solnese”, J.Vaitkaus „Svajonių piligrime”, G.Tuminaitės „Atsitiktinume”.

* T.Vaškevičiūtė vaidino filmuose „Anarchija Žirmūnuose”, „Sibiro madona”, „Nereikalingi žmonės”, „Duburys”, „Nuodėmės užkalbėjimas”, „Atsisveikinimas”.

***

Lrytas.lt, Agnė Litvinaitė, 2010 gruodžio 6 d.