A. Areima: kūrėjas turi kurti, o ne atkurti

Teatro režisierius Artūras Areima teigia, jog naujausias jo spektaklis „Julijus Cezaris“ nėra dingstis politizuoti. IQ su režisieriumi kalbasi apie tai, kaip Williamo Shakespeare’o pjesė tapo įrankiu drastiškai, bet be moralų pasikalbėti apie save pačius.

– Su kokiu bagažu reikėtų ateiti žiūrovui, kad jis geriau suprastų, įtikėtų tuo, kas vyks scenoje: perskaityti pjesę, būti susipažinus su jūsų ankstesniais darbais ar tiesiog ateiti tabula rasa? Kokio tikitės įprastai?

– Lengviau įtikėti į tą, kaip sakau, teatro melą, tai turbūt kai esi tabula rasa, bet didesnis „kaifas“, be abejo, tada, kai ateini perskaitęs, žinai darbus. Turbūt taip daryčiau ir aš, jei būčiau normalus žiūrovas, nors juo būti jau nebeišeina. Pavyzdžiui, stebi kokio nors kūrėjo kūrybą, ateini į jo spektaklius ir jis vis dar tave stebina. O būna, jog lauki naujo darbo, daug tikiesi, bet ateini ir jis tave nuvilia. Tada ieškai ko nors naujo.

– Tas nustebimo momentas yra būtinas žiūrovui?

– Manau, kad taip. Ne tik žiūrovui, bet ir režisieriui. Jam iš nugaros turi vilktis nežinomybė, jog jis nepavirstų kokiu nors išmaniuoju telefonu, kuriame viskas jau sudėta ir viskas žinoma. Aktoriams irgi labai svarbus smalsumas. Jie neturi galvoti, kad viską moka, supranta, žino. Reikalingas konfliktas su savimi, su medžiaga, gyvas požiūris į viską. Pats liūdniausias dalykas yra matyti pavargusį aktorių, kuris į teatrą ateina tik iš pareigos. Smagu dirbti su šio spektaklio aktoriais, kurie jauni ir smalsūs. Jiems nereikia malkų krūvos, kad uždegtų laužą. Užtenka paduoti šapelį ir jis jau liepsnoja.

– Ar nežinomybė turi likti ir premjeros metu?

– Turi likti iki tol, kol gyvuoja spektaklis. Kaskart jį vis tiek reikia atjauninti, atnaujinti, suteikti gyvybės.

– Kuo Jums ypatingas premjeros įvykis?

– Jį galėčiau prilyginti vaiko gimimui. Jo lauki, į kiekvieną spektaklį, atrodo, sudedi viską, ką turi, o gimsta jis, kai pirmą sykį susitinka su žiūrovu. Spektaklio sakinys yra tarsi pirmas vaiko ištartas sakinys.

Per premjerą kažkaip kitaip matai ir patį spektaklį. Kitaip juda ir kalba aktoriai, eina laikas, kitas garsas, kita akustika. Ta pirmoji energetika būna kažkokia metafizinė. Neini į sceną, bet atrodo, kad kartu su aktoriais jaudiniesi, net širdis permušinėja (juokiasi).

– Ar neišsikvėpėte per vasarą? Premjerą planavote pristatyti dar gegužės mėnesį.

– Ne, nemanau. Gegužės mėnesį pritrūko laiko pasiruošti, maža to, atrodė, kad dar ne laikas ir ne vieta. Be to, galvoju, kad buvo į naudą šiek tiek atitolti nuo spektaklio, pajusti distanciją. Teatralai sako, kad svarbu spektaklį „užraugti“. Kai jis pabūna, parūgsta, būna skanesni agurkai (juokiasi).

– Sakote, kad teatru nenorite politizuoti, bet šis „Julijaus Cezario“ pastatymas vaizduoja politinius žaidimus.

– Būtent – žaidimus. Aš nekuriu politinio ar socialinio teatro. Tai vadinu filosofija. Aš filosofuoju. Tiesiog kalbu apie tai, kad politikai sėdi užsidarę kažkokiame nesąmonių muziejuje ir žaidžia savo žaidimus. Kaip ir žmonės, kurie juos renka…

Tas pat ir šiame spektaklyje: nuverčiame Cezarį, kursime naują valstybę. Bet ji neatsiranda, o kaip tik dar labiau griūva. Veiksmas vyksta šiais laikais, biure, aktoriai vilki kostiumus. Man politikas įdomus kaip žmogus. Tiksliau, kiek jame yra to žmogiškumo, kiek jam iš tiesų svarbus kitas žmogus ir kiek jis pats.

– Kiek jūsų spektaklyje nutolta nuo W. Shakespeare’o pjesės be to, kad veiksmas vyksta šiais laikais?

– Net nežinau, kaip pamatuoti, ar esame arti pjesės. Nesuprantu, kai kas nors sako: šitas spektaklis šekspyriškas, o šitas – čechoviškas. Niekas juk nežino, kaip įsivaizduotų Čechovas ar kaip Shakespeare’as. Kaip gali būti kūrėju, jei tik pasiimi pjesę ir viską bandai atkurti. Pirmiausia juk pasitikrini, kas tave sujaudino joje, kodėl tu ją pasiėmei, ką nori ja žiūrovams pasakyti. Šiuo požiūriu priartėji prie medžiagos, bet žiūri per šiandieną.

Kalbant apie W. Shakespeare’ą, yra susiformavęs kažkoks nuodingas požiūris, kad jam turi būti pribrendęs, pasiruošęs, žiūrėti labai reikšmingai, giliai, bijoti klysti… Tokiu atveju, manau, geriau iš viso nieko nebeimti. O mes atvirkščiai – žiūrime į jį atviromis, jaunomis akimis, šiek tiek chuliganiškai.

– Kodėl vis dėlto „Julijus Cezaris“?

– Tos medžiagos aplink visada yra daug, o galvojant, ką norėčiau šį sykį pasakyti žmonėms, apie ką su jais pakalbėti ir padiskutuoti, į galvą atėjo Cezaris. Grįžau prie jo, dar kartą perskaičiau ir supratau, kad taip – būtent to ir reikia. Pirmiausia, žinoma, užkabino pati tema. Pats jau nebesuvokiu, kas čia aplinkui, visuomenėje, valdžioje vyksta. Neseniai skaičiau Vladimiro Sorokino „Opričniko dieną“ ir pagalvojau, kad mums liko koks vienas žingsnis ir bus kaip toj knygoj… Pasikalbėjimui apie tai „Julijus Cezaris“ labai tiko. Norėjosi imti ir taip, kaip Sorokinas drastiškai žiūrėjo į savo tautą, per Cezarį pasižiūrėti į mūsų.

– Žiūrėsite drastiškai, bet nemoralizuosite? Vis pabrėžiate, kad to nemėgstate.

– Visiškai. Aš juk nežinau, kas yra bloga, o kas gera, kas teisinga, o kas ne. Iš neseniai matyto filmo prisimenu mintį, kad žmogus, kuris nugyvena patį teisingiausią gyvenimą, vis tiek yra nusidėjėlis. Nusidėjimas yra žmogaus prigimtis, tai natūrali jo būsena. Tai kaip tada gali sakyti – būkite tokie ar anokie. O kokie? Ypač šiais laikais moralizuoti yra neįmanoma.

– Ar šiame spektaklyje bus kokia nors interakcija su žiūrovu?

– Bus, tik gal netiesioginė. Interakcija jau vien yra tai, kad spektaklis vyks ne didelėje salėje, o mažoje, kurioje telpa vos trisdešimt žiūrovų. Tad jie jau bus spektaklio dalis. Nuo aktorių juos skirs vos kelios dešimtys centimetrų. Įdomi interakcija įvyko ir gegužės mėnesį, kai mes repetavome atšaukto spektaklio dieną ir atėjo keli žmonės su bilietais. Kažkaip jie nesužinojo, kad spektaklis yra perkeliamas į rugsėjį. Siūlėme pasilikti repeticijoje, būtų pamatę pirmieji, bet nesutiko (juokiasi).

– Kalbėdamas apie savo spektaklį „Markizė de Sad“ sakėte, kad mes vis norime pasaulį pagražinti, sukilninti, tikrovę pridengti blizgučiais ir iliuzijomis. Kiek tai svarbu „Julijaus Cezario“ pastatyme?

– Tas man visuomet svarbu. Į šį spektaklį sudėjau ir savo, ir aktorių gyvenimo detalių. Žiūrovas nežino, kad tai, ką pasako personažas, iš tiesų yra aktoriaus mintis ar patirtis. Riba tarp aktoriaus kaukės ir realybės yra labai trapi.

***

Ieva Rekštytė, IQ.lt, 2012 m. rugsėjo 8 d.