Spektaklyje „Vapsvos“ vaidinantis Kęstutis Cicėnas: „Teatre aš atrandu žiūrovus – jie atlieka vieną pagrindinių vaidmenų“

„Man patinka klausytis žiūrovų ir jausti, kai kartais kartu pagauname tą pačią bangą ir keičiamės emocijomis“, – paklaustas ką tokio atranda teatre, ko negali atrasti kine, atsakė aktorius Kęstutis Cicėnas. Pastaruoju metu dažniausiai dėl vaidmens Marijos Kavtaradzės filme „Tu man nieko neprimeni“ minimas aktorius kartu su kurso draugais sugrįžtą į teatro sceną – lapkričio 5 d. Vilniuje jie vaidino OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklį „Vapsvos“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę, režisuotą Artiomo Rybakovo.

Kas tave „kabina“ I. Vyrypajevo pjesėse ir būtent „Vapsvose“?

Išsireiškimas „kabina“ yra labai tinkamas Vyrypajevo pjesėms, bet šiuo atveju dar geresnis būtų „gelia“. Kur man įgėlė Vyrypajevo „Vapsvos“? O įgėlė turbūt į pačią žmogaus tragizmo šerdį. Čarlis Čaplinas yra pasakęs: „Gyvenimas yra tragedija, kai  į jį žiūrima iš arti, bet komedija kai žiūrima iš toli“. Taip veikia ir ši pjesė. Kai tik tekste atrandi kažką skaudaus, labai artimo, gilaus ir atrodo nepajudinamai teisingo, autorius tave atitraukia, parodo visa tai iš toliau ir esi priverstas pats pasijuokti iš savo tragedijų paviršutiniškumo.

Pats I. Vyrypajevas yra pasakęs, jog jo pjesės, ypač „Vapsvos“ yra itin sudėtingos ir dažnai kone nepastatomos režisieriams. O kokios jo pjesės yra aktoriams, kuriantiems vaidmenis?

Jei Ivanas būtų tik dramaturgas, jo pjesės būtų pastatomos kitiems režisieriams, bet kadangi Ivanas yra ir režisierius, tai be abejo, niekas negali to padaryti. Kalbant rimtai, teko susipažinti su jo darbo procesu, tad suprantu kodėl taip yra. Viskas, ko reikia norint įgyvendinti šią pjėsę, yra joje pačioje – papildomi patobulinimai ir sprendimai ją tik apvogtų.

Aktoriams „Vapsvose“ reikalavimai dideli. Visi įrankiai turi būti panaudoti – neduoda Ivanas prabangos sukurti personažą ir su juo nučiuožti iki finišo. Turi ir sukurti personažą, ir „numesti“, ir koketuoti su žiūrovu, ir jį apgauti, ir vėl įtikinti, ir pats pasimesti kur esi, ir kiekvieną kartą rasti sprendimą kaip išsikapanoti. Labai gražus, gyvas būvimas scenoje.

Artiomas yra jaunas aktorius, režisierius, tavo kursiokas ir draugas. Ar junti skirtumą dirbant su juo ir, tarkime, su vienu iš režisūros grandų?

Aš labai apsidžiaugiau, kai išgirdau, kad Artiomas pradeda režisuoti. Jis labai įdomiai mąsto, pastebi netikėtas detales ir svarbiausia, jog turi savo kampą. Tai buvo geras kūrybinis procesas, gerai leidome laiką. Nežinau kokios savybės apibrėžia režisūros grandus, bet čia arba rizikuoji eiti nepramintu taku, arba ne. Tam reikia drąsos ir Artiomas jos turi.

Paskutiniu metu tau tenka blaškytis (gerąja prasme) tarp kino ir teatro. Šiek tiek pamanipuliuokime – ką tokio atrandi teatre, ko negali atrasti kine?

Teatre aš atrandu publiką, žiūrovus ir, kaip bebūtų, jie visada atlieka vieną pagrindinių vaidmenų. Man patinka jų klausytis ir jausti, kai kartais kartu pagauname tą pačią bangą ir keičiamės emocijomis. Įdomus bendravimo būdas.