Premjeroje „Šuo ir beždžionė“ vaidinanti Eglė Mikulionytė: „Geriausias spektaklis įvyksta tada, kai matai gyvą publiką“

„Režisierius Priitas Pedajas sako, kad viskas labai paprasta, nieko nereikia daryti. Bet iki to „nieko nereikia daryti“ – labai ilgas kelias. Taip, mūsų egzistencijoje viskas paprasta, bet kažkurią akimirką nori nenori turi padaryti sprendimą. O protas – didžiausias spekuliantas, suvedžiotojas. Jo suvedžiotas gali iš akių išleisti netgi spektaklio eigą“, – apie spektaklio „Šuo ir beždžionė“ gimimą pasakoja aktorė Eglė Mikulionytė.

Egle, jūs visada renkatės labai ryškius vaidmenis. Jau nuo studijų metų.

Mūsų kursas buvo labai įdomus. Tai buvo keistas žiedas, kuriame buvo Oskaras (Koršunovas – K.P.), Rimantė Valiukaitė ir kiti. Buvau viena vyresnių kurse. Beje, Oskaras buvo jauniausias. Tai, kad darbai buvo įdomūs, labai lėmė ir kurso vadovas Jonas Vaitkus. Paskui buvo pirmieji darbai su Oskaru – „Senė“ ir „Senė 2“. Vaidinau J. Vaitkaus „Markizėje de Sad“, „Vėlinėse“. Vėliau kelias atvedė pas Oskarą (juokiasi).

Kaip jaučiatės šiame teatre?

Kaip namie (juokiasi). Žiūriu į nuotraukas, visi tokie jauni, gražūs. Nesijaučia, kaip prabėgo laikas. Praeitis liko tik nuotraukose.

Kuris vaidmuo Oskaro Koršunovo spektakliuose pačiai paliko geriausius atsiminimus, kuris buvo įdomiausias?

Viskas buvo įdomu. Pradedant nuo „Senės“ ir baigiant „Tartiufu“.

„Šunyje ir beždžionėje“ jums skirtas neįprastas vaidmuo. Ką jums reiškia vaidinti gyvūną? Gal tai tam tikra prasme yra išsilaisvinimas? Prisimenu filosofo Benedikto Spinozos mintį: „Kol mūsų siela nežino, ką gali mūsų kūnas, tol ji labai mažai žino“.

Labai tiksliai pasakyta. Sykį svečiavausi draugės ir kolegės Vestos (aktorės ir dėstytojos Vestos Grabštaitės – K.P.) namuose. Vakare tupėjau atsirėmus į namo sieną, grožėjausi daržu ir mane kažkas prilietė iš nugaros. Tai mane labai išgąsdino, plūstelėjo adrenalinas. Pati nepajutau, kaip išrietus nugarą persiverčiau per palangę ir atsiradau ant kambaryje esančios lovos. Pati to niekada negalėčiau padaryti. Štai ką gali kūnas, kai siela gauna atitinkamą adrenalino dozę. Spinoza teisus.

Plastika leidžia atsirasti intuicijai.

Jau pirmųjų kursų studentams skiriamas pusmetis etiudams, kuriuose jie turi suvaidinti gyvūnus. Tie, kurie sėkmingai išlaiko šį egzaminą, susipažįsta su daugybe dalykų. O yra ir tokių, kurie nesupranta, kam tie gyvūnėliai reikalingi. „Aš noriu būti aktorius, kam tie gyvūnai?“ (juokiasi.)

Apie ką galvojate kurdama šį spektaklį? Kas, jūsų nuomone, yra tos jėgos, kurias simbolizuoja gyvūnai?

Vis dar sunku pasakyti, bet dirbant dėliojasi įvairios mintys. Prireikia visko, ką esi sukaupęs – filosofijos, įvairių knygų. Kadangi mėgstu tai, kas gyva, susidėlioti gali įvairiai. Spektaklis arba įvyksta, arba ne. Draugus paprastai kviečiu į kokį dešimtą spektaklį. O šis spektaklis – treniruotė, leidžianti mankštinti smegenėles. Kūnu mano amžiuje nieko nesudominsi, specialiais triukais taip pat nepapirksi. Man įdomu, kaip mąstoma. Su publika reiktų dalintis savo suvokimu. Šį spektaklį ypatingai verta suvokti remiantis egzistencialistine ir būties filosofija. Režisierius Priitas Pedajas sako, kad viskas labai paprasta, nieko nereikia daryti. Bet iki to „nieko nereikia daryti“ – labai ilgas kelias. Taip, mūsų egzistencijoje viskas paprasta, bet kažkurią akimirką nori nenori turi padaryti sprendimą. O protas – didžiausias spekuliantas, suvedžiotojas. Jo suvedžiotas gali iš akių išleisti netgi spektaklio eigą. O jei pasimeta aktorius, ką bekalbėti apie žiūrovą?

Man patiko Karolio (spektaklyje vaidinančio aktoriaus Karolio Norvilo, – K.P.) klausimas: „Kur mes einame? Kažkas turi atsirasti, keistis.“ Sakau jam: „Nieko neturi būti.“ Prisigalvodamas ko nėra save pasmaugsi.

Kaip suprantu, spektaklyje siekiama išlaikyti reikšmių daugiabalsiškumą. Ta visuma ir išsiskleidžia tada, kai atsisakoma aiškinti, spekuliuoti.

Tai yra svarbiausia. Tai arba įvyksta, arba neįvyksta. Mes nebesame tokiame lygyje, kai norėtume kažkuo pasirodyti. Savo nuojautomis būtina dalintis su žiūrovu. Kai kas nors pavyksta, ateina stebuklas. Man ši pjesė patinka tuo, kad joje yra pinteriškumo, beketiškumo (užuomina apie britų dramaturgą Haroldą Pinterį ir airių kilmės dramaturgą Samuelį Beckettą – K. P.), egzistencijos, kurios nesuvaidinsi.

Prisiminkime dar vieną Oskaro mintį – „atsitiktinumas – geriausias režisierius“.

Tikrai taip. Universiteto pirmųjų kursų etiuduose atsitiktinumai patys žaviausi.

Kaip vyksta darbas su režisieriumi?

Jis yra „kosminis“, tikras meistras. Sėdi ir tyli, bet supranti, ko reikalauja. O. Koršunovas, kurdamas savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“, kartodavo frazę „Lengva pasakyti, sunku padaryti.“ Priitas Pedajas labai dažnai sako: „Čia gi lengva, nieko nereikia, paprasta.“ Tai aš jam ir pasakiau: „Lengva pasakyti, sunku padaryti.“ Nieko nedaryti! (juokiasi)

Šiek tiek primena Eimuntą Nekrošių?

Jį mums ir pristatė kaip Estijos Nekrošių. Gal Nekrošiaus labiau bijojom. Priitas komunikabilesnis, su juo gali daugiau apie viską kalbėtis. Gal ir aš labiau subrendusi. Kai kūrybiniame kelyje tekdavo susidurti su Nekrošiumi, mes jo prisibijodavome.

Bet jūs ir pati savo vaidmenyse ir gyvenime neieškote lengvų atsakymų.

Lengvų atsakymų ir nėra. Kiekviena diena atneša naujų keblumų. Lūžta kokia spyna, niekad nebūna paprasta (juokiasi.) Gali ir ant galvos koks butelis nukristi. Gyvenimas iš mūsų šaiposi, galime planuoti neplanavę.

O kada būna geriausias spektaklis?

Kai matai gyvą publiką. Kai įvyksta dialogas. Apskritai daug žmonių yra pavargę nuo teatro. Keista, bet man jis vis dar įdomus. Vadinasi, viskas man gerai (juokiasi.) Mane domina tai, ką kuria jaunimas, kaip jie mąsto, kuo dalinasi.

Kaip manote, kur dabar eina teatras?

Tai labai įdomu. Aš apie tai irgi pagalvoju: kam tas teatras? Man patinka dailė, mėgstu lankyti parodas. Teatras gal yra mažesnė „dėžutė“, bet ji irgi turi savo publiką.

Galbūt teatre dabar svarbiausia tai, kas jaudina? Nebūtinai didieji chrestomatiniai darbai.

Taip, ir toks teatras visada buvo įdomiausias. Dėl jo mes ir susitikome (juokiasi.)

Paradoksas ir absurdas?

Taip, paradoksas, mano manymu, apnuogina tai, kas egzistencijoje giliausia. Svarbu jį suvokti, o jei aktorius jo nemato, tai gaila to žmogaus, gal ne tą profesiją pasirinko.

Galime prisiminti kad ir „Ten būti čia“.

Taip, tai pati pradžia, gražiausi metai. „Atsirado“ Oskaras, jis turėjo savitą požiūrį į teatrą. Buvo laisvė. Vėliau prasidėjo didesni pastatymai, didesni norai, viskas tapo sudėtingiau. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dažnai apie aktorius ir režisierius sakoma, kad jie kartojasi. Bet, kaip sako Salvadoras Dali, saulė irgi kartojasi. Todėl ir nebijai. Anksčiau sakydavo, kad teatras daug ką gali. Bet tai yra iš esmės santykis su žiūrovu. Vieniems patinka, kitiems nelabai.

Manau, kad esu iki galo save realizavusi, todėl man lengva kalbėti. Tiek, kiek Lietuvoje moteris aktorė gali pasiekti, aš pasiekiau su kaupu. Nesiruošiu nieko stebinti.

Ką dabar skaitote?

Kaip tik dabar nieko neskaitau. Paskutinė knyga buvo Romo Treinio „Dziedas“, dabar vėl noriu iš naujo pavartyti George’ą Orwellą. Noriu grįžti prie seniai skaitytų knygų, prie kurių vargau, kai jos buvo populiarios – ir skaičiau jas tik dėl mados. Dabar noriu pasitikrinti, kiek jų supratau, o kiek nesupratau.

Ar jums labiau patinka literatūrinis teatras, kuriame pasakojamos istorijos, ar teatras žaidimas?

Svarbu suprasti, ką darai, o nedalyvauti kokioje nors naftalinu trenkiančioje epopėjoje. Svarbu ne nusistovėjęs vanduo, o tekantis upelis. Ten visada bus gyvybės. Svarbu bet kokiame pastatyme atrasti tą upelį.

Kur jums labiau patinka vaidinti, kine ar teatre?

Mes visi stojome į teatro fakultetą, nes labai norėjome vaidinti kine. Visi sirgome Fellinio, Pasolinio, Tarkovskio filmais. O kur dar Almanto Grikevičiaus „Jausmai“. Vienas iš man gražiausių lietuviškų filmų, tiesiog tobulas. Dar – Žalakevičiaus darbai. Man labiausiai patiko kinas.

Kadangi mūsų rinka yra maža, mes renkamės teatrą. Teko kalbėti su vienu Holivudo aktoriumi. Jis labai myli teatrą ir sako, kad teatre vaidinti daug smagiau. Tai buvo seniai, ir tai privertė mane susimąstyti. Dabar aš jį jau suprantu.

Gal į teatrą žmonės iš kino nori ateiti dėl to, kad pasiilgsta to, kas nefragmentiška, bendro kūrybinio proceso kartu su žiūrovu?

Kita vertus, teatre aktoriai neretai perspaudžia, pervaidina. Kine turi atrodyti toks, koks esi. Kaip sako Priitas, reikia vaidinti paprastai. Kartais studentai irgi mano, kad reikia vaidinti paprastai, bet nesupranta, kad tas paprastumas taip pat atsiranda pasikapsčius giliau.

Paprastumas atsiranda dėka meistriškumo?

Taip, nuolat mąstant.

Tarkim, Hegelio filosofijoje paprastumas arba žinojimas irgi pasiekiamas nuėjus siaubo kupiną kelią… Ar filosofija ir teatras eina šalia vienas kito?

Be abejo. Aktoriui padeda ne tik patirti išgyvenimai, bet ir filosofija. Jaunas aktorius dar nebus daug patyręs, išmintis atsiranda pasiekus brandą. Kuo jaunas žmogus daugiau skaito, tuo lengviau jis valdo žodį. Jis savo sprendimuose ras daugiau atsakymų. Karolis (Norvilas, K.P.) puikiai išmano amatą. Kaip man pasisekė dirbti su tokiu jaunu vaikinu! (juokiasi.)

Po vienos repeticijos išėjau į gatvę, žiūriu – kiek daug gražaus, spalvingo jaunimo. Kitą dieną klausiu Karolio, kodėl mes tokie sunkūs, naftalininiai, kodėl mūsų kostiumai tokie tvarkingi. Tai pakoregavome kostiumus, dabar bijome Aleksandros (kostiumų dailininkės Aleksandros Jacovskytės, K. P.) Bet turime žengti koja kojon su šita diena.

Šiaip dabar visi kaunasi dėl įvaizdžio, bando kuo įdomiau atrodyti. Dėl tos prabangos atsiranda socialinė atskirtis. Darbas su savimi mus verčia ne tokiais lėkštais, paviršutiniškais. Bet tegu jauni žmonės dar tokie pabūna, dar taip pagyvena. Nesu linkusi jo kritikuoti. Kartais reikia kai ką nutylėti. Nieko nepakeisi. Jaunimas visada žavus ir teisus (juokiasi.)

Kaip sako Kurtas Vonegutas, nieko nepadarysi. Ar jūsų negąsdina, kad šiais laikais teatras labai nori būti teisus?

Tie, kas to nori, pasiduoda spekuliacijai. Jie paiso to, kas madinga ir aktualu. Man labai patiko Oskaro pasakymas prasidėjus karui – „Reikia kurti meną“. Prasidėjus karui iš Ukrainos pas mane atvažiavo žmonės, kurie net nenori apie tą karą kalbėti. Reikia kurti meną. Kartu su jau mano minėta Vesta keliaudamos į Prancūziją nuvažiavome į tą vietą, kurioje kadaise kūrė Renoiras. Prisiminėme istoriją, kaip pas jį atėjęs sūnus pasakė: „Tėve, karas prasidėjo, eikime kariauti!“ Renoiras, sėdėdamas prie savo molberto, jam atsakė: „Aš kariausiu šitaip.“

Mano draugas Kęstutis (vienuoliu tapęs aktorius Kęstutis Marčiulynas – Bo Haeng – K.P.) pasakojo, kad prasidėjus karui su Šiaurės Korėja toks vienuolis nubėgo pas meistrą ir pranešė jam šią žinią. Meistras jam nieko neatsakė. Kai karas baigėsi, šią žinią meistrui vėl pranešė tas pats jaunuolis. Meistras tik nupiešė gėlytę ir pasakė: „Visas pasaulis kaip viena gėlė.“

O kas yra geras menas?

Kai pašiurpsta oda. Nuėjau į MO muziejų, parodą „Vilniaus pokeris“, ir joje pamačiau Evaldo Janso įrengtą kambarėlį. Tai man yra menas. Pats Jansas yra menas. Man patinka primityvizmas, senųjų tautų meno elementai, patys paprasčiausi. Jie sutapę su kūrėjo egzistencija.

Tarsi kardiograma…

Taip, kardiograma. Verkiant ar juokiantis jis įsisiurbia per odą. Jei pašiurpsti, tai yra menas.

Kalbino Kasparas Pocius