Spektaklio „Žuvėdra“ režisierius Jokūbas Brazys: „Pirmiausia tai spektaklis apie paralyžuojančią meilės idėją“

„Šis spektaklis pirmiausia yra apie paralyžiuojančią meilės idėją, menininko ambiciją ieškant formos filtruoti realybę. Žuvėdra – tai paukštis, kurio simbolis kinta nuo žmogaus prisilietimo. Laisvė – tai kryžius, bet tik jį nešant įmanoma išskleisti sparnus. Galiausiai klausiama, kas įvyksta su forma, kuri nebesugeba atlaikyti turinio?“, – taip savo naujausią spektaklį „Žuvėdra“ pagal Antono Čechovo pjesę pristato režisierius Jokūbas Brazys.

Esi studijavęs dviejų garsių režisierių – Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo kursuose. Ką mokytojai tau davė?

Vienas sudomino, o kitas užbūrė teatru. Kalbėdami skirtingais žodžiais ir skirtinga tyla abu suteikė drąsos.

Esi ne tik jau sukūręs du autorinius spektaklius pagal Moljero pjesę „Mizantropas“ ir pagal Shakespeare’o pjesę „Makbetas“, bet prisidėjęs įgyvendinant nemažai Oskaro Koršunovo darbų. Kas tau yra teatras? Kokį teatrą mėgsti ir renkiesi pats?

Lengviau būtų pasakyti, kokio nemėgstu. Nesvarbu kokioje formoje ar sistemoje yra kuriamas teatras – svarbiausia, kad būtų sukurtas tikėjimas, dvasinis cinkelis. Teatras apskritai yra savotiška sekta, į kurios išpažinties apeigas įsileidžiamas stebintysis. Tai yra abipusė malda. Matosi, kai teatras tampa darbu. Šito negaliu pakęsti. Ypač kai pačių kūrėjų nejaudina tai, ką jie transliuoja žiūrovui – tokia atsakomybės stoka yra šventvagiška.

Kodėl savo pirmajam po studijų kuriamam spektakliui pasirinkai Antono Čechovo pjesę „Žuvėdra“? Kas tai – diskusija su mokytoju ar bandymas tiesiog kurti naują meninę kalbą? Kuo dar tau svarbi „Žuvėdra“?

Baigęs akademiją buvau užbaigęs tris darbus. Reikėjo pasirinkti, kurį iš jų rodyti kaip diplominį darbą – kurį kurti paskutinį pusmetį. Viskas susiklostė taip, kad trečiame kurse visi gavome užduotį statyti „Žuvėdrą“. Tai nebuvo mano pasirinkimas. Pradėjome ją minkyti. Beje, gindamas diplominį darbą norėjau parodyti tris spektaklius, bet to padaryti neleido akademija – teko išsirinkti vieną. Išsirinkau tą, kuris mane tuo metu labiausiai jaudino, kuris dar buvo embriono stadijoje. Taigi, pasirinkau kurti „Žuvėdrą“. Akademijoje susikūręs impulsas virto kažkuo daugiau.

Procesas buvo labai įdomus. Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ buvo labai svarbus spektaklis mano teatriniame kelyje. Ypatingai svarbus. Man atrodė neteisinga kurti naują „Žuvėdrą“ – ji jau skraidė. Tai buvo neteisinga ir nereikalinga. Kadangi tai vyko akademijoje ir tai buvo užduotis, nusprendžiau jei daryti, tai daryti kažką visiškai priešingo, pabandyti ieškoti kitos formos, kuria būtų galima perteikti tą pačią giliai į kraują įsiskverbusią medžiagą. Prasidėjo formų paieškos. Trečiame kurse „Žuvėdra“ tapo keista fantasmagorine komedija. Tai buvo visiškai naivu, bet labai gyva. Kurdamas diplominį darbą procesą pradėjau iš naujo, kaip archeologas kapsčiausi po palaidotų formų labirintus. Atsirado dialogas su Oskaru, ambicija? Aš supratau, kad reikia naujos „Žuvėdros“, kad joje esama neištirtų žemių, kurias man yra reikalinga tirti. Galiausiai visa tai tapo labai asmeniška. Privalome nušauti žuvėdrą, kad išskleistumėm savo teatro sparnus. Tai nebe ambicija, tai labai nuoširdu. Mes labai sąmoningai einame Oskaro išmintu keliu, tik kasame jame savo urvus.

Beveik visi „Žuvėdros“ aktoriai – tavo kurso draugai. Kaip tokia draugystė ir tam tikra prasme kolektyvumas prisideda prie darbo specifikos? Kas tau yra geras aktorius?

Taip, turėti tokius aktorius yra didžiulė dovana. Jie jau yra savotiški šeimos nariai. Supratau, kad tikroji kūryba gali gimti tik tokioje terpėje. Šioje terpėje esame vienas prieš kitą nuogi. Kad visa tai būtų subrandinta, turėjo praeiti keturi metai akademijoje – tapome branduoliu, vieniu. Tai be galo svarbu. Kita vertus, mes tiesiog esame vienas kito verti. (juokiasi)

Reikalavimai aktoriams labai keitėsi. Kažkada buvau įsivardinęs, kad aktorius turi būti mąstantis žmogus, su savo nuomone ir dvasiniu stuburu. Buvo laikas, kai maniau, kad aktorius turi būti paslankus kaip molis, nekeltų per daug klausimų. Dabar viskas vyksta intuityviai. Pats procesas tampa aktoriaus – žmogaus pažinimo keliu. Būna vieno akis sužibo vienaip, o kito – kitaip. Taip ir renkiesi. „Žuvėdroje“ vaidina mano draugas, kuris nėra aktorius. Taip irgi įvyksta stebuklai.

„Žuvėdros“ eskizo peržiūra įsiminė savo atmosferiškumu. Buvo kuriamas nepaprastai užkrečiantis sapno įspūdis. Aktoriai atrodė kaip tam tikra subkultūra, mirkstanti kūrybingoje „pelkėje“. Kiek tau teatre yra svarbi atmosfera?

Atmosfera yra vienas iš teatro elementų. Gali kreipti į ją dėmesį, gali nekreipti. Vistiek ji apsireiškia. Akademijoje daug eksperimentavau. Kurdamas „Žuvėdrą“ negalvojau apie jokią atmosferą. Tiesiog paleidau viską plaukti.

Tiesos elementas nebuvo sukurtas dėl to, kad susirinko geri ir gerai vieni kitus pažįstantys aktoriai. Visa tai sukurta labai ilgo darbo dėka. Nėra lengva sukurti scenoje tai, ką tu vadini „gerais aktoriais“. Prireikė daug kraujo ir prakaito, kad gimtų tokia gyvybė.

Mūsų spektaklis yra apie formos paiešką. Kada forma ima viršų. Pats tampi forma, kurios turinio pildyme prarandi kontrolę.

Kurdami spektaklį gerai pagalandome peilį ir visi įsipjovėme.

„Žuvėdra“ yra spektaklis apie žmogaus brandą. Kada žmogus, tavo manymu, subręsta?

Branda? Nežinau, gal tai atsakomybė, gal savirefleksija, o gal tiesiog tai yra šašas. Gebėjimas suvokti savo odą, kaulus, kraują ir kažką daugiau. Tada supranti, kad tavo kraujas gali kažką paskandinti arba nuplauti, tavo kaulai gali kažkam įdurti, bet gali kažką ir apginti. Turi suprasti, kada kankini, kada saugai.

Spektaklis pirmiausia apie paralyžiuojančią meilės idėją, menininko ambiciją ieškant formos filtruoti realybę. Žuvėdra – paukštis, kurio simbolis kinta nuo žmogaus prisilietimo. Laisvė – tai kryžius, bet tik jį nešant įmanoma išskleisti sparnus. Galiausiai klausiama, kas įvyksta su forma, kuri nebesugeba atlaikyti turinio?

Šiomis dienomis visas pasaulis su nerimu stebi šalia mūsų, Ukrainoje nesiliaujančią Rusijos agresiją. Kaip mes žinome, Antonas Čechovas buvo ne tik žymus autorius, bet ir ryškus visuomenės veikėjas, tiek pats, tiek savo personažų lūpomis smerkęs savo meto autoritarinę visuomenę, pašiepęs reakcingas pažiūras, propagavęs tikėjimą pažangia ateitimi. Kaip kūrėjas turi reaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje? Ar menas gali įkvėpti kovai prieš tironiją, ir koks tai galėtų būti menas?

Blogis žadina gėrį. Šių dviejų jėgų tarpusavio flirte ir formuojasi kūrybos atomas. Tai teikia vilties. Kurdami teatre auginkime sielos jautrumą, žmogiškumą – tai yra labai svarbu norint išsaugoti artimus ir save. Aš tikiu kūryba, teatru. Teatro prigimtis yra apeiginė, sakrali, teatras transformuoja. Spektaklis – tai galimybė visiems atlikti išpažintį. 

Viskas per daug trapu, skausminga aiškinti, ko reikia ir ko nereikia. Svarbu, kad, kaip Treplevas pasakytų, kūryboje viskas „lietųsi iš sielos“. Pasaulio siela kraujuoja. Gal šis kraujas nuplaus mus visus.

Tai spektaklis – egzorcizmas?

Taip, teisingai pasakei.

Interviu parengė Kasparas Pocius