Spektaklyje „Detoksikacija“ vaidinanti A. Ravdo: „Nebuvau sąžininga su savimi“

Gruodžio 13 d. OKT/Vilniaus miesto teatre – spektaklis pagal dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pjesę „Detoksikacija“, režisuojamas Dariaus Gumausko. Komiškos dramos epicentre atsidurs disfunkciniai, priklausomybių kamuojamų šeimų santykiai. Ilgus metus nesimatę tėvas ir dukra leisis į atvirą pokalbį, kurio metu atsivers seniai pūliuojančios sielos žaizdos ir bus mokomasi… Pagaliau vienas kitam atleisti.

Spektaklio vieta pasirinkta neatsitiktinai – tėvas Vytas (vaidina aktorius Andrius Bialobžeskis) ir jo duktė Marija (Agnieška Ravdo) susitinka ligoninės laukiamajame. Marijos mamos operacijos laukiantys, penkerius metus nesimatę šeimos nariai vienas kitam atsiveria po mažu, iš dalies naujai besimezgančius jųdviejų santykius stebi naktinėje pamainoje dirbanti jauna seselė (Justina Nemanytė). Ar tėvui ir dukrai pavyks traumuojančius išgyvenimus palikti praeityje? Ar jie sugebės „detoksikuotis“? O gal kai kurių žaizdų tiesiog neišgydo jokie vaistai?

Anot spektaklyje vaidinančios Agnieškos Ravdo, vaidyba šiame spektaklyje jai tapo savotiška terapija. „Supratau, kad mano pačios tėvas yra tik įrankis, parodęs, kur ir ko man stinga“, – sakė ji.

Agnieška, spektaklis „Detoksikacija“ yra paremtas asmenine aktorių patirtimi. Andrius Bialobžeskis sakė, jog spektaklyje atsispindi jo paties išgyvenimai, tokie, kaip priklausomybė, santykiai su vaiku. Kokia jūsų asmeninė patirtis bus pastebima ant scenos?

Tai būtų tas bandymas surasti ir atkurti ryšį su tėvu, bandymas suprasti jo tam tikrus pasirinkimus ir poelgius, pabėgimo nuo gyvenimo būdus. Man artimas ir savotiškas atsakomybės nusikratymas bei kaltės permetimas kitam dėl savo pačios gyvenimo nesėkmių, dėl to, kad kažko nesuprantu, kad man kas nors nesigauna.

Šis spektaklis man tapo savotiška terapija, vaidindama jame aš supratau, kad mano tėvas turi savo istoriją, savo pasirinkimus, savo tiesą, o aš – savo. Kaltų nėra. Vienintelis būdas atkurti tą ryšį, tai – prisiimti atsakomybę už save ir tik už save.

Dar asmeniškai mane labai domina pjesėje matomas kartų skirtumas. Atrodo, jog tas nesusikalbėjimas, jog tas atstumas tarp tėvo ir vaiko yra tarsi užprogramuotas. Mano tėvas taip pat priklauso tai kartai, kurioje nebuvo priimtina atvirai apie viską kalbėtis, palaikyti betarpišką santykį, atvirai rodyti ir išreikšti jausmus. Mano karta jau suprato, kad jaunas žmogus yra labai jautrus, prašantis, reikalaujantis, alkstantis tikro, nedangstyto dėmesio, kad jam neužtenka, jog tėvas tiesiog būtų namuose, kad jaunam žmogui norisi dialogo.

Sakoma, kad disfunkcinėse, priklausomybių ir įtemptų tarpusavio santykių krečiamose šeimose užaugę vaikai, taip pat, kaip ir jų tėvai yra linkę į priklausomybes, depresiją, agresyvų elgesį, jie gali stokoti pasitikėjimo savimi.

Kai dar esi vaikas, bet kas, kas vyksta tavo šeimoje, atrodo normalu. Tam tikras tėvų nežinojimas, kaip išsireikšti ir kaip bendrauti irgi atrodo normalus. Tačiau paskui, išėjus į pasaulį ir pradėjus save bei savo šeimą lyginti su kitais, ima rastis kitoks požiūris. Pradeda atrodyti, jog kažko trūksta, kad galbūt esi nepakankamas, kad kiti galbūt save išreiškia drąsiau ir labiau savimi pasitiki.

Pavyzdžiui, kai aš augau ir dar ėjau į mokyklą, tikrai nemaniau, jog su manimi ar mano šeima kažkas yra negerai. To visiškai nebuvo. Bet, kai pradėjau labiau žengti sąmoningumo keliu, pastebėjau, kad viskas yra kiek kitaip. Supratau, jog man yra būdingas stiprus perfekcionizmas, didžiulė kritikos, suklydimo baimė, norėjimas viską padaryti taip, kad niekas prie nieko tiesiog negalėtų prikibti. Taigi, ėmiau ties tuo daug dirbti.

Norėčiau pabrėžti, jog spektaklyje „Detoksikacija“, kaip ir gyvenime – priklausomybė nėra vien alkoholis. Man pačiai priklausomybė išsivystė nuo visokiausių mokytojų ir kursų, kurių metu bandžiau susidėlioti save ir išsigydyti tam tikras vaikystės žaizdas. Galų gale, priėjau lūžio tašką, kai sau pasakiau: „Stop“. Tai įvyko po to, kai sumokėjau didžiulius pinigus už nieką. Tai man buvo didžiulis atsipeikėjimas, tada supratau, jog man kursų jau užtenka, jog kontroliuoti savo mintis ir apskritai savimi pasirūpinti aš galiu pati.

Kaip ir minėjau, buvau linkusi savo atsakomybę perkelti visiems kitiems: nuolatos klausdavau kitų patarimų, lankydavausi kursuose. Galiausiai supratau, kad geriau yra tiesiog sau leisti klysti. Šimtą kartų sudegiau, tačiau pamačiau, jog pati galiu po mažą žingsnį kurti savo kasdienybę. Nėra jokių kursų, jokių vaistų, kurie padėtų taip, kaip tu gali pats sau: per pokalbius su savimi, per padėką. Dėl perfekcionizmo buvau linkusi save daug bausti.

Spektaklyje svarbus tėvo ir dukters susitaikymo momentas. Kaip suprantu, jūs atleisti sau jau išmokote. Ar atleidote tėvui?

Žinote, nutiko labai įdomus dalykas. Kuriant šį spektaklį, aš pagalvojau: „O už ką aš turiu atleisti, dėl ko aš pykstu ir už ką jį kaltinu?“ Kurdami spektaklį, su aktoriais kalbėjome apie mano minėtąjį atsakomybės permetimą. Juk net ir psichoterapijos metu yra siūloma nesėkmių priežasčių ieškoti vaikystėje, savo tėvuose! Supratau, jog svarbiausias man buvo ne atleidimo, o akistatos su savimi momentas – nusivylimas, pyktis ir pagieža man buvo tapę saugia slėptuve nuo priklausomybės už savo gyvenimą prisiėmimo. Man svarbu buvo atleisti pačiai sau, jog ilgą laiką slėpiausi, nebuvau sąžininga su pačia savimi, kaltinau tėvą, mamą. Supratau, kad tėvas yra tik įrankis, parodęs, kur ir ko man stinga.

Yra sakoma, jog mes visi, ateidami į šią Žemę, susitariam, kas ir kokių pamokų mus mokys. Šiuo atveju, matomai susitarėme su tėvu. Tam, kad būčiau atkakli, kad būčiau ryžtinga, siekčiau savo tikslų… Galiu pasakyti, kad jis savo funkciją atliko puikiai.

Ar tėvams visuomet reikia atleisti? Gal kartais tai yra tiesiog neįmanoma?

Aš manau, kad tai visada yra įmanoma, o jei ne, tai reiškia, jog neatleisti yra vis dar naudinga. Visus skaudulius viduje laikome tik todėl, kad jie mums suteikia kažkokių užslėptų naudų. Atleisti yra sudėtinga, nes mes ilgai kaupiame tas nuoskaudas ir esame prie jų pripratę. Jos tampa mūsų turtu, savastimi, net unikalumu. Kartais, kiti tomis nuoskaudomis netgi giriasi.

Kokių elgesio modelių nekartosite savo šeimoje?

Manau, kad šeimoje negali vyrauti kontrolė, kad žmogus negali gyventi pagal kito žmogaus jam sukurtą modelį. Šeimoje turi vyrauti pasitikėjimas, atsakomybe pagrįsta laisvė ir būti daug pokalbių.

Neseniai su draugu įsigijome mažą kačiuką. Su draugu vis bandome jį auklėti, bet jis vieną dieną buvo pabėgęs. Tuo momentu, supratau, kad kito pasirinkimo neturiu – jam reikia suteikti laisvę ir, kartu, pasitikėti, jog jis grįš namo, o ir aš padarysiu viską, kad jis sugrįžtų.