Irenai Veisaitei atminti

„Mano pirmas susitikimas su Irena įvyko dar sovietmečiu, tuometinėje konservatorijoje, kur ji dėstė užsienio literatūrą. Labiausiai įsiminė jos paskaitos apie Džovanio Bokačo „Dekameroną“. Ji kalbėjo apie erotiką kaip apie vieną pamatinių žmogiškųjų laisvių – bendrame komunistinio puritonizmo fone tai skambėjo galingai. Nuo tada iš jos aš mokiausi laisvės būti žmogumi ir pareigos tą laisvę ginti. Iš jos aš mokiausi, kas yra tolerancija – ne ta naujoji politinė dogma, bet tikroji širdies ir išminties tolerancija. Didele dalimi ir dėka Irenos sąvoka humanizmas man yra ne abstrakcija, o dalykas, kurio reikia siekti ir kurį reikia nuolatos ginti. Tai tapo mano kūrybos esmine gaire.

Perėjusi holokausto krumpliaračius ir per stebuklą išgyvenusi, o po to studijavusi germanistiką, Irena visuomet buvo prieš bet kokias neapykantos apraiškas. Gailestingumą ji suvokė kaip griežtą ir nepalaužiamą principą. Tas nepalenkiamas humaniškasis principingumas man irgi buvo gili pamoka, įgytas vertybinis žmogiškasis kompasas.

Krzysztof Czyzewski, rašydamas ko išmoko iš Irenos, minėjo, kad tikrasis mokytojas meistriškumą pasiekia mokydamasis iš savo ugdytinių. Irena nepraleido nei vienos mano premjeros. Jos, kaip beje, ir Leonido Donskio dėmesys mano kūrybai man visuomet buvo ženklas, kad aš neišdaviau tikrojo humanizmo principų. Tai man buvo ypač svarbu tada, kai mano spektakliai buvo vertinami labai kontraversiškai, kai kiti juose matydavo tik dugną. Tokių žmonių kaip Irena supratimas ir palaikymas man visuomet padėdavo atsitiesti. Ypač man buvo svarbi jos nuomonė po spektaklio „Mūsų klasė“. Tik išgirdęs jos vertinimą galėjau nusiraminti.

Irena visada liks mano buvusių ir naujų premjerų pirmoji žiūrovė, kurios nuomonę aš visada stengsiuosi išgirsti viduje. Ateitis mums reikalinga ateičiai. Bent jau tol, kol prisiminsime Ireną, mūsų ateitis bus žmogiška. Ir jeigu žmogus nusipelno rojaus pagal savo darbus ir įsitikinimus, tai Irenos rojus tikrai bus pats gražiausias.“

Oskaras Koršunovas