Antanas Jasenka: „Muzika – žmogui, ne mėnuliui“

Pianistas, kompozitorius, teatralas. Reiklus sau ir kitiems, tačiau visuomet atviras eksperimentams ir neplanuoto polėkio žaismei. Noriai bendradarbiaujantis, kūrybiškai atviras, tačiau tuo pačiu išliekantis savimi ir nepaisantis jokių primetamų standartų. Toks yra Antanas Jasenka, neseniai teatralizuoto muzikinio spektaklio „Stichijos“ premjera (gruodžio 8 d., festivalis „Muzikos ruduo“) pažymėjęs svarias kūrybos ir gyvenimo sukaktis. 

Žmonių organizuotus garsynus traktuojantis kaip išskirtinį sąveikos su pasauliu ir savimi pačiu būdą, Jasenka laikosi atokiau nuo kūrybinių industrijų sūkurio – muzika, anot jo, nėra masiniam vartojimui skirtas produktas. Muzika, aprėpianti ir savyje įvairiais garsiniais pavidalais apjungianti daugelį kultūros formų, jam yra tarsi paralelinis pasaulis, kurį nuodugniai tyrinėti gali ne kiekvienas. Tačiau kiekvienas yra pajėgus tai daryti, jei tik nori tobulėti.

Šie apibūdinimai ir pasaulėžiūros elementai – tik nuotrupos, tik mažytės dalelės, tos daugialypės ir įvairiaspalvės Antano Jasenkos asmenybės, su kuria man neseniai teko susidurti. Bendradarbiaudamas su Lietuvos muzikos informacijos centru, pakalbinau šiemet 25 metų kūrybinės veiklos jubiliejų švenčiantį kompozitorių. Pokalbio metu diskutavome apie šiuolaikinę muziką, jos recepciją, teatrą, galiausiai kūrybą apskritai.

Pradėkime nuo pradžių ir pakalbėkime apie fortepijoną. Įdomu būtų sužinoti, kodėl savo, kaip muziko, kelią pradėjote būtent nuo šio instrumento? Kiek jis buvo svarbus tik pradėjus muzikuoti ir kiek svarbus šiandien?

Skambinti pianinu pradėjau būdamas penkerių metų. Tėvai nupirko jį man reikalaujant, mat pastebėjo, kad žaislų ir kitose parduotuvėse mano dėmesį visada patraukdavo būtent šis instrumentas. Stiprų įspūdį padarė tėvo brolis klarnetininkas, dirigentas Juozas Jasenka, užbūręs mane muzikai.

Užsiėmimus namie papildė mokslai Kėdainių vaikų muzikos mokykloje, kurioje buvau auklėjamas nuostabios mokytojos Olgos Lukšienės. Paskui studijavau Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ten mane čiupo kita puiki mokytoja, Vita Karužaitė, kuri, matyt, pastebėjusi tam tikrus polinkius ir pasakė, kad turiu pradėti privačiai mokytis kompozicijos.

Tą ir padariau – per trejus metus kompoziciją prisijaukinau lavindamasis pas Algimantą Kubiliūną. Buvo labai įdomu! Galiausiai įstojau į fortepijono studijas tuometinėje Konservatorijoje (dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. – Red. past.). Tačiau mokslų iš karto nepradėjau, kadangi teko dvejus metus tarnauti Sovietų kariuomenėje. Grįžęs įstojau į kompoziciją.

Tiesa, į Akademiją atėjau jau pasiruošęs, mat kariuomenėje tarnybą atlikau kariniame orkestre – grojau tūba. Turėjau išskirtinę prabangą iš karto su orkestru išmėginti savo parašytą kūrybą. Be to, puikiai susipažinau ir su kitais variniais, mediniais pučiamaisiais.

Fortepijonas vis dar labai svarbus mano gyvenime. Nesu skyręs šiam instrumentui daug kūrinių, tačiau iš esmės jis yra mano duona – praktika, teorija, menas. Nesvarbu, kurčiau orkestrinę ar elektroninę muziką, naudočiausi sintezatoriumi ar MIDI klaviatūra, gebėjimas groti fortepijonu labai padeda mano profesijoje.

Esama didelio skirtumo tarp skambinimo fortepijonu ir muzikos komponavimo. Kaip mokantis groti fortepijonu kilo noras kurti? Juk daugelis pianistų apie tai net nepagalvoja.

Iš tiesų, kompozicijos amatas yra visai kitoks – jis ne iš pirštų. Gali neblogai skambinti fortepijonu, tačiau neturėti jokio pašaukimo komponavimui. Kompozicija yra filosofija, poezija, matematika, fizika. Tai dėsniai, struktūros. Šio meno esmė neturi nieko bendro su skambinimu. Pats instrumentas gal tik padeda susigaudyti garsynų erdvėje – dermėse, melodijoje, harmonijoje.

Kaip kilo noras? Tikriausiai tam atėjo laikas ir smegenyse subrendo poreikis pačiam sutverti muzikinę erdvę. Žinoma, didelę įtaką padarė puikūs muzikos specialistai, pas kuriuos mokiausi – prof. Osvaldas Balakauskas, Vytautas Laurušas.

Išskirčiau ir Rimantą Janeliauską, kuris man padėjo susidaryti teorinį ir istorinį muzikos sampratos piešinį. Viena yra išmokti jungti garsus, kurti melodijas, sužinoti, kaip muziką kūrė Mozartas, Bachas, tačiau visai kas kita suprasti, kodėl jie garsus komponavo būtent taip, o ne kitaip.

Mano mokytojai atvėrė protą, suteikė žinių ir paklojo pamatus šiam supratimui. Elektroninė muzika, be abejo, kelia sau kiek kitokias užduotis, bet ir čia, vis dėlto, pagrindas man buvo ir yra akademinis išsilavinimas.

Papasakokite apie savo pirmą susidūrimą su elektronine muzika. Kuo Jus, nuo mažumės ugdomą dirbti pirmiausia su klasikiniais akustiniais instrumentais, labiausiai sužavėjo elektronikos skambesys?

Pirmiausia norėčiau paminėti „Tango“ žurnalą, atskleidusį man progresyviąją pasaulio muziką. Skaitydamas šį leidinį daug sužinojau apie amerikiečių minimalizmą, elektroninę muziką Europoje, susipažinau su nauju, galbūt net revoliuciniu požiūriu į muziką. Iškilo nauji uždaviniai, ėmė formuotis kitokios nei iki tol kūrybinės idėjos ir motyvai. Kilo klausimas: ką gi daryti su akustiniais instrumentais? Ar vadovautis Darmštato mokykla ar ieškoti kitų, bent jau Lietuvoje mažiau tyrinėtų erdvių?

Pradėjęs domėtis Akita Masami projekto „Merzbow“ kūryba labai staigiai panirau į radikalios muzikos vandenis, svetimus tuometinei Lietuvos akademinei bendruomenei. Pradėjau galvoti apie tai, kad absoliutus, šaižus triukšmas taip pat gali tapti muzika. Čia pat atsirado ir Johnas Cage’as su savo muzikine tylos idėja. Tyla juk yra tas pats triukšmas, tik intelektualus. A. Masami atveju jis kitoks, tarytum išverstas, ištėkštas erdvėje, sukeliantis ne tik vidinį, bet išorinį, fizinį poveikį.

Vėliau pradėjau domėtis juostų muzika (angl. tape music), kol galiausiai ėmiausi eksperimentų su skaitmeniniais įrankiais, kompiuteriniu garso apdorojimu, pradėjau dirbti su „Max / MSP“ programine įranga. Susidūręs su elektronine muzika supratau, kad joje estetikos, grožio objektai ir sampratos niekur nedingsta. Kas gali paneigti, kad Christiano Fenneszo albumas „Venice“ – fantastiško grožio elektroninė muzika? Tai tikrų tikriausia poezija, nors ir skambanti radikaliai. C. Fenneszo muziką lyginčiau su XIX a. F. Schuberto kūryba. Romantizmas yra gyvas praėjus daugiau nei 200 metų nuo šio klasiko gimimo datos!

Visa ši raida vyko laipsniškai, tačiau aš visuomet sau keldavau klausimus. Ką, kam ir kodėl aš darau? Pagrindinis dalykas muzikinėje kūryboje yra idėjos, kurios neatsiranda lengvai. Jų reikia ieškoti, o suradus gryninti. Šiuo atžvilgiu man padėjo teatras. Kartais gali nutikti taip, kad elektroninės muzikos kūriniai daug nekalba, tačiau patekę į dramaturgijos kontekstą, sąveikaudami su režisūriniais sprendimais, jie pasirodo visiškai kitokie. Muzikinis erdvių kūrimas man tapo labai įdomiu ir sėkmingu užsiėmimu.

Ir iš tiesų, Jūsų sėkmę šioje srityje liudija daugybė kūrinių spektakliams. Pašaliečiui, neturinčiam jokios praktikos šioje virtuvėje, gali pasirodyti, kad kurti muziką teatrui nėra lengva jau vien dėl to, kad tai kolektyvinis darbas. O štai komponavimas, priešingai, atrodo esąs išskirtinai individualus užsiėmimas. Papasakokite apie savo darbą su muzika, skirta scenai: su kokiais iššūkiais dažniausiai tenka susidurti?

Visų pirma reikia pažymėti, kad šiuolaikinis, ypač XX a. pabaigos-XXI a. pradžios eksperimentinis menas yra susijęs su komandiniu žaidimu. Iš čia – ir tarpdisciplininis menas, kuriame jungiasi žodis, veiksmas, tekstas, plastika, filmuotas vaizdas. Šiuolaikinė kūryba yra išskirtinai kontekstuali – menininkas kurdamas objektą niekada nėra vienas.

Taip, muzikos kūrimas teatrui yra komandinis darbas – reikia, kad toji muzikinė plytelė, kurią sukūriau, tiktų visam statiniui, derėtų jame. Tačiau šiame komandiniame darbe aš vis tiek išlieku individualus. Man netrukdė būti savimi, pavyzdžiui, Oskaras Koršunovas, kuomet dirbome su spektakliu „Hamletas“. Ten elektroninė muzika groja beveik nuolat. Ir ji gana agresyvi, net kiek nejauki. Jos klausantis atskirai, pati savaime ji nieko nekalbėtų, tačiau atsidūrusi spektaklio erdvėje, nuskamba labai ryškiai, su stipria jėga. Iš pradžių buvo pasipiktinimų, kilo klausimų, kaip tokią muziką suvokti.

Mano kelias yra kitoks nei daugelio Lietuvos teatro kompozitorių. Per dešimtmetį įgytą patirtį dirbant su elektronika aš stengiuosi įdiegti teatre. Tai Lietuvoje, kitaip nei Europoje, vis dar laikoma naujove.

Teatras man visą laiką patiko. Jame, kaip ir tarpdisciplininiame mene, esama įvairių sąveikų tarp skirtingų raiškos būdų. Teatras yra labai stiprus ginklas. Be to, jis tiria žmogaus sielą. Kai kas galvoja, kad elektroninė muzika yra šalta ir abejinga. Tačiau taip nėra. Kaip ji suskambės scenoje, priklauso nuo to, kaip ją sudėliosi ir integruosi į spektaklio visumą.

Taigi būtinybė derinti savo kūrybą prie spektaklio visumos Jums nekelia jokių trukdžių, neriboja vaizduotės?

Ne, atvirkščiai – tai man suteikia naujų galimybių. Teatras yra atviras naujoms formoms, jame nėra aiškiai apibrėžtų standartų, kurių privalu laikytis. Čia negali jaustis uždarytas. Be to, čia daugiau vietos muzikiniam paprastumui. Kodėl gi neparašius gražios ir nesudėtingos melodijos? Kai kas sako, kad tai neįdomu. Kodėl neįdomu? Kas pasakė, kaip reikia rašyti muziką? Esama nemažai techniškai sudėtingų kūrinių, kurie dėl to retai ir atliekami. Reikia prisiminti Mozartą – kurti tai, kas paprasta, tačiau genialu. Kita vertus, tai kas paprasta, tuo pat metu gali būti ir sudėtinga. Svarbiausia, kad muzika būtų skirta žmogui, o ne mėnuliui. Šiuolaikinis klausytojas yra išsilavinęs – jis sugeba atsirinkti.

Jei jau prakalbome apie išsilavinimą, pasvarstykime, kiek jis turi įtakos muzikos recepcijai. Daugelis muzikos kritikų ir tyrinėtojų sutaria, kad išlavinta klausa, turimų žinių gausa, muzikinis išprusimas apskritai turi tiesioginės įtakos ne tik muzikos supratimui, bet ir estetinei jos klausymosi patirčiai. Daroma prielaida, kad išsilavinę klausytojai yra pajėgesni mėgautis muzika, labiau išjausti jos grožį. Ar sutinkate su tokia pozicija? Kiek jį pagrįsta?

Manau, kad ji pagrįsta ir aš su ja sutinku. Mes galime klausytis aiškių slinkčių neturinčių Šarūno Nako muzikos faktūrų pianissimo, nejausdami jų estetikos ir girdėdami tik šaltumą. Tačiau, suvokus jas intelektualiai, atskleisime ir grožį, bet tam reikia išsilavinimo. Esama muzikos, kurią suvoki per protą – tada tampi mąstytoju, o kūriniai, kurių klausaisi, tampa filosofija. Iš muzikos skambesių kodų iššifruodamas įvairias prasmes, sudėtingame kūrinyje atveri slypinčius, paviršiuje negirdimus estetinius potyrius. Tačiau kūriniai nebūtinai turi būti sudėtingi. Pavyzdžiui, Cage’o kūrinys „4’33“. Jo grožį patiri protu suvokdamas, kad viskas, kas esti aplinkui, yra grožis, o pasaulis yra paslaptingas. Manau, kad suvokiant muziką dalyvauja ir intelektas, ir jausmai – tai neatskiriami dalykai.

Ar esama pagrindo, kalbant apie šiuolaikinę elektroninę muziką, skirti akademinę kūrybą nuo tos, kuri nėra akademinė? Juk tiek akademikai, tiek institucinio išsilavinimo neturintys kompozitoriai dažnai kuria naudodamiesi tokia pačia aparatine ir programine įranga, kartais net panašiais principais. O gal, vis dėlto, esama reikšmingų skirtumų? Gal akademinė muzika yra intelektualesnė?

Bet kokioje muzikoje veikia protas ir širdis. Nors ir įmanoma muziką suvokti vien emociškai, tačiau to nepakanka. Matyt, ir vaikas gali sugroti gražų trigarsį ar junginį, tačiau apie ką šie garsai kalba, kai suvokiame juos vien širdimi? Intelektualus žmogus reiklesnis ir visai kitaip suvokia šį trigarsį. Muzika gimsta ne tik iš emocijų, tačiau ir iš intelekto.

Kas dėl skirtumo tarp akademinės ir neakademinės muzikos… Man šios sąvokos išsitrynusios. Muzika yra arba jos nėra. Skiriasi tik formos: elektronika, pagaliukai, simfoninis orkestras, kaimo dainius. Šis pasaulis ne vertikalus, bet horizontalus. Vertę turi ir liaudies daina, ir Stockhauseno kūriniai, ir Nako eksperimentai. Hierarchijų nebėra. Nebaigei kompozicijos, vadinasi esi neįdomus? Ne! Tu esi įdomus, jeigu tik turi ką pasakyti, jeigu esi motyvuotas.

O kokie Jūsų kūrybiniai motyvai? Ką kalbate savo muzika?

Mano motyvas yra būti savimi. Tai ne tik komponavimo, bet ir estetinė, filosofinė idėja. Hamletas kėlė klausimą: „Kas aš esu?“ Ibsenas per Perą Giuntą į šį klausimą atsakė: „Aš esu savimi“. Būti savimi yra labai sunku. Aš niekada nesiekiau pataikauti nei vyraujančioms koncepcijoms, nei vyraujančioms normoms. Juk aš galėjau visą savo kūrybos laiką saugiai rašyti muziką smuikui, tačiau to nedariau. Svarbiausia yra kalbėti tai, ką tu gali ir nori pasakyti, o nei tai, ką reikia pasakyti. Ir kalbėti ne sau, o žmogui, sudominti jį, padaryti taip, kad jis gerai jaustųsi – štai kas man svarbiausia.

Ar kada nors galvojote apie idealų savo kūrybos klausytoją? Mintyje turiu tokį žmogų, kuris ne tik mėgautųsi ir mėgtų Jūsų muziką, bet ir visais įmanomais požiūriais suprastų ją techniniu ir konceptualiu požiūriu.

Apie tai, tikriausiai, aš negalvoju. Supratęs, kad darbas, kurį sukūriau, yra išbaigtas, motyvuotas, savaime suprantu ir tai, kad jis atras savo klausytoją. Pastarieji negali būti įsprausti į vieną ar kitą kategoriją, kaip ir pati muzika. Žinoma, kai kas ir tik iš dalies priklauso nuo priemonių. Pavyzdžiui, jei naudosi elektroniką, gali būti, kad sudominsi daugiau jaunų klausytojų, o jei dirbsi su akustiniais instrumentais, pvz., su orkestru, tikėtina, kad pritrauksi daugiau vyresnių. Kad ir kaip bebūtų, mano tikslas apjungti tiek vienus, tiek kitus – pasistengti, kad visi jie girdėtų mano muziką ir joje kažką rastų, jos neneigtų. Mes dažnai esame linkę vieną ar kitą muziką atmesti iš anksto – vieni numoja ranka į elektroninę, kiti – į akademinę muziką. Reikėtų atsikratyti stereotipų. Muzika yra, arba jos nėra. Jei muzika yra, tuomet yra ir visa kita: idėja, koncepcija, atlikimas, kokybė.

Tačiau mes gyvename tokioje kultūrinėje aplinkoje, kurioje muzikos vertinimas tampa itin problemiškas. Lozungas „dėl skonio nesiginčijama“ yra vyraujančios muzikinės recepcijos dogma. Kaip samprotaujate Jūs: ar esama vertinimo kriterijų, kuriais remiantis, galėtume gerą muziką atskirti nuo blogos, net jei tiek viena, tiek kita turi savo klausytojų, vertinančių ją besąlygiškai?

Garsinis darkalas nėra muzika – jis atkrenta savaime. Tai, kad kažkas pašoko, padainavo, o kažkokia žmonių grupė į tai sureagavo, jokios vertės nesukuria. Tie žmonės buvo apgauti. Ir dėl to jie kalti patys. Norint klausyti geros muzikos, ją būtina atsirinkti. Tai, kad žurnalas parašė, kad kuri nors muzika yra gera, dar nieko nereiškia, kadangi gali būti, kad jame buvo rašoma visai ne apie muziką. Gebėjimui atsirinkti yra būtinas išsilavinimas. Ir ne tik muzikinis. Tam reikia bendro išprusimo: apsiskaitymo, žinojimo, kas vyksta pasaulyje, kultūroje, politikoje. Ir tokių žmonių, aš manau, Lietuvoje yra daug. Tačiau geriausiai kokybiškus kūrinius nuo nekokybiškų atskiria pats gyvenimas, atsijojantis tai, kas vertinga, ir kas ne.

Kas tuomet yra vertinga muzika?

Muziką bendriausia prasme aš suprantu kaip garsų kompoziciją, kurioje glūdi intelektas, motyvacija, emocijos. Klausydamas jam patinkančios muzikos, kad ir kokio autoriaus ar kuriame laikmetyje ji būtų parašyta, klausytojas tarytum „pameta“ laiką. Muzika yra begalybės, belaikiškumo patyrimas, tačiau tuo pačiu – tai taktai, trukmė, bėgančios minutės. Jei taip, tuomet kyla klausimas: ar muzika yra laiko menas? Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Muzika tuo ir yra paradoksali: laiko vyksme ji atveria tai, kas nėra laikas.

****

Ugnius Babinskas, mic.lt, 2015 m. gruodžio 14 d.