Geltonų plytų keliu – į OKT

„Gel­mi­nė tu­ri ne­pri­lygs­ta­mą or­ga­ni­ką, mąs­ty­mą, gro­žį“, – apie Ni­nos Za­reč­na­jos vaid­me­niui pa­si­rink­tą ak­to­rę Gel­mi­nę Glem­žai­tę sa­kė „Žu­vėd­ros“ re­ži­sie­rius Os­ka­ras Kor­šu­no­vas.

Įsi­ti­kin­ti jau­no žmo­gaus mąs­ty­mu, vi­di­niu ir iš­ori­niu gro­žiu vi­sai pa­kaks šio „Lie­tu­vos ži­nių“ in­ter­viu. O dėl or­ga­ni­kos teks at­ei­ti į „Žu­vėd­ros“ pa­gal An­to­ną Če­cho­vą prem­je­rą – va­sa­rio 22 ir 23 die­no­mis Os­ka­ro Kor­šu­no­vo tea­tro (OKT) stu­di­jo­je. At­vi­ras spek­tak­lio re­pe­ti­ci­jas re­ži­sie­rius pra­dė­jo rug­sė­jį. Prem­je­ros ne­skel­bė, pir­me­ny­bę teik­da­mas la­bo­ra­to­ri­niam pro­ce­sui, vi­są dė­me­sį su­tel­kė į ak­to­riaus bu­vi­mą sce­no­je. At­ėjo per­mai­nų me­tas.

Ak­to­rė G.Glem­žai­tė pri­si­pa­ži­no, jog mėgs­ta­miau­sias jos vai­kys­tės spek­tak­lis bu­vo Ai­do Gi­nio­čio re­ži­suo­tas „Gel­to­nų ply­tų ke­lias“. O pa­aug­lys­tė­je ir stu­di­jų me­tais ža­vė­jo O.Kor­šu­no­vo kū­ri­niai. Ir ką gi – Lie­tu­vos mu­zi­kos ir tea­tro aka­de­mi­jos (LMTA) vai­dy­bos spe­cia­ly­bės ket­vir­ta­kur­sė da­bar džiau­gia­si abie­jų die­vu­kų dė­me­siu, pro­fe­si­ne glo­ba – vai­di­na jų spek­tak­liuo­se.

G.Glem­žai­tė su kur­so drau­gais de­biu­ta­vo 2012 me­tų spa­lį Ie­vos Stun­džy­tės re­ži­suo­ta „Bran­gią­ja mo­ky­to­ja“, su­kū­rė vaid­me­nis A.Gi­nio­čio „Tri­jo­se se­se­ry­se“, Eg­lės Ki­žai­tės „De­ka­me­ro­ne“. Pa­va­sa­rį ket­vir­ta­kur­sė bus iš­mė­gin­ta Gied­rės Kriau­čio­ny­tės „Mo­te­ri­mi iš pra­ei­ties“. Ak­to­rė fil­ma­vo­si ir ki­ne. Drau­ge su Ma­riu­mi Rep­šiu vai­di­no And­riaus Bla­že­vi­čiaus fil­me „De­šimt prie­žas­čių“, „pra­si­ner­šė“ Da­riaus Ši­lė­no „Pa­ke­lės is­to­ri­jo­je“.

Euforija

– Ko­dėl rin­kai­si ak­to­rys­tę? – LŽ žur­na­lis­tas tei­ra­vo­si ak­to­rės Gel­mi­nės Glemžaitės.

– Oi, čia la­bai nuo­sta­bi is­to­ri­ja! Jau dar­že­ly­je bu­vau ti­kra, kad tap­siu ak­to­re. Gal­vo­jau, ar ga­li bū­ti kas leng­viau – nie­ko ne­dir­bi, tik vai­di­ni! Įsi­vaiz­da­vau, kad Ho­li­vu­das – ga­ran­tuo­tas. Il­gai­niui su­pra­tau, ko­kia ne­są­mo­nė taip ma­ny­ti, ir šią spe­cia­ly­bę pri­mir­šau. Tur­būt iki vie­nuo­lik­tos kla­sės. Tu­rė­jau min­čių ir apie žur­na­lis­ti­ką, ir apie tei­sę. Ta­čiau vis­kas su­sik­los­tė sa­vai­me.

Tie­sa, tris mė­ne­sius te­ko stu­di­juo­ti lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­ją. Nes kai bai­giau mo­kyk­lą, LMTA bu­vo ren­ka­mas šiuo­lai­ki­nio šo­kio kur­sas, o re­ži­sie­rius Jo­nas Vait­kus rin­ko gru­pę Ru­sų dra­mos tea­trui. Šo­kis man – ne­la­bai, o ru­sų kal­bos ne­mo­ku. To­dėl net ne­mė­gi­nau sto­ti.

– Po me­tų pa­te­kai į A.Gi­nio­čio kur­są? Esi „keis­tuo­lių“ ais­truo­lė?

– Jau­čiu pa­gar­bą mo­ky­to­jui ir sa­vo šak­nims. (Nu­si­šyp­so.) Iš­ties užau­gau su Keis­tuo­lių tea­tru. Pa­me­nu, kai įsto­jo­me ir nu­ėjo­me žiū­rė­ti „Gel­to­nų ply­tų ke­lio“ – ma­no vai­kys­tės spek­tak­lio – vi­są pra­ver­kiau. Ma­niau: „O Die­ve, stu­di­juo­ju pas A.Gi­nio­tį, ku­ris jį su­kū­rė!“ To­kia pir­mo kur­so eu­fo­ri­ja.

Mes ne­prik­lau­so­me nei „keis­tuo­liams“, nei „At­vi­ram ra­tui“ – tie­siog esa­me tre­čias A.Gi­nio­čio kur­sas. Ki­ta ver­tus, sma­gu, vai­di­nu ir „At­vi­ro ra­to“ spek­tak­ly­je, ir vie­na­me – Keis­tuo­lių tea­tro vai­kiš­ka­me.

Toliai

– Kaip jau­tei­si per „Žu­vėd­ros“ at­ran­ką?

– Be­veik kaip per sto­ja­muo­sius. Tik šį­kart bu­vo­me še­šios mer­gi­nos, mė­gi­no­me so­li­džiau elg­tis, bet ne­la­bai pa­vy­ko. (Juo­kia­si.) Mums tal­ki­no vie­nas kur­so drau­gas, pa­skai­tė Trep­le­vą. Tą­syk tuo ir bai­gė­si. Kai vėl pa­kvie­tė, at­si­dū­riau tarp OKT ak­to­rių. Ži­no­ma, nie­ko ne­si­ti­kė­jau, ma­niau, pa­si­ro­džiau šiaip sau…

Ne­su­lau­kiau to skam­bu­čio su kvie­ti­mu vai­din­ti, kaip ro­do­ma fil­muo­se. (Juo­kia­si.) Tie­siog ėmė ir vis­kas sėk­min­gai su­sik­los­tė. Bu­vo la­bai šau­nu.

– Ne­bau­gi­no re­ži­sie­riaus var­das?

– Ma­čiau daug O.Kor­šu­no­vo spek­tak­lių, bet ta­da jie at­ro­dė – oho! – ne­pa­sie­kia­mi to­liai.

– Ir te­ko Ni­nos tra­ge­di­ja – vie­no pa­grin­di­nių per­so­na­žų par­ti­tū­ra..?

– Taip, bet šio­je „Žu­vėd­ro­je“ pa­grin­di­nių yra dau­giau nei įpras­tai. Re­ži­sie­rius kai ku­rių „an­traei­lių“ tra­ge­di­jas iš­kė­lė į pir­mą pla­ną.

– Ko­dėl re­ži­sie­rius pa­si­rin­ko ta­ve, kaip ma­nai? Sce­ni­nės pa­tir­ties jau šiek tiek tu­ri…

– Ma­nau, prieš­in­gai – ma­ne pa­si­rin­ko bū­tent dėl ne­pa­ty­ri­mo. Ni­na yra ne­pa­ty­ru­si jau­na mer­gi­na. To­kia esu ir aš. Ta­čiau tru­pu­čio pa­tir­ties ir­gi rei­kia, kad ga­lė­tum su­vai­din­ti ket­vir­tą­jį veiks­mą, fi­na­lą. Gal at­ei­ty pa­vyks iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą – pa­tir­tis pa­dės pa­bai­go­je, bet ne­su­ga­dins pra­džios. Man re­gis, da­bar esu pa­čia­me vi­du­riu­ke.

– Ar­ka­di­na – Ne­lė Sa­vi­čen­ko?

– Nuo­sta­bi Ne­lė, nuo­sta­bus vaid­muo! Vie­nas di­džiau­sių ma­lo­nu­mų bu­vo per re­pe­ti­ci­jas ste­bė­ti, kaip ji dir­ba. Įspū­din­ga! Iš pir­mo kar­to ima ir pa­da­ro – to­bu­lai. Pa­čio­se stip­riau­sio­se, ma­no ma­ny­mu, spek­tak­lio sce­no­se da­ly­vau­ja Ne­lė. Jos su­kur­tos tie­siog iš pir­mo kar­to. Iš in­tui­ci­jos, iš meis­triš­ku­mo. Ne­įti­kė­ti­na!

Mei­lės teatras

– Kaip su­vo­ki Ni­nos li­ki­mą? As­me­ni­nę lai­mę pa­au­ko­jo dėl sva­jo­nės – tea­tro?

– Ni­nos gy­ve­ni­mas – ti­kra pa­inia­va, to­dėl vie­no at­sa­ky­mo ne­ga­li bū­ti. Jos tra­ge­di­ja, kad tea­tras tė­ra vis­kas, kas jai li­ko. Taip, Ni­na sa­ko, jog rei­kia ne­šti sa­vo kry­žių ir ti­kė­ti. Ta­čiau tai nė­ra lais­vas jos pa­si­rin­ki­mas, grei­čiau ne­iš­ven­gia­my­bė. Mei­lės is­to­ri­ja la­bai tra­giš­ka.

Pje­sės pra­džio­je tos pa­inia­vos ne ma­žiau. Ni­na no­ri tap­ti ak­to­re, at­si­riek­ti šlo­vės. Šis no­ras su­si­py­nęs su mei­le Tri­go­ri­nui. Jis lyg til­tas į eli­tą, tea­trą, Mask­vą, sva­jo­nių gy­ve­ni­mą.

– Jaus­mas Tri­go­ri­nui – ti­kras?

– O taip!

– O Kons­tan­ti­nui?

– Mei­lė Kos­tiai ir­gi bu­vo, bet ki­to­kia – pir­mo­ji, vai­kiš­ka, drau­giš­ka. Taip pat su­si­ju­si su tea­tru. Ta­čiau at­si­ra­do Tri­go­ri­nas, ku­ris, jos ma­ny­mu, ga­lė­jo pa­siū­ly­ti dau­giau. Pa­bai­go­je Ni­na ti­krai ne­be­no­ri tos šlo­vės ir te­be­my­li Tri­go­ri­ną.

Vartai

– Kas kei­čia­si spek­tak­ly­je nuo pir­mų­jų ro­dy­mų?

– Per tą lai­ką ati­to­lo­me nuo spek­tak­lio, bu­vo­me pa­da­rę per­trau­ką. Re­pe­ta­vo­me tik pa­sta­rą­sias ke­lias sa­vai­tes. Ge­rai, kad prem­je­ros dar ne­bu­vo. Vis­kas la­biau su­si­gu­li, ga­li pa­žvelg­ti ki­to­mis aki­mis. Ne vel­tui spek­tak­lį va­di­no­me beau­jo­lais, jau­nu vy­nu. Jis bu­vo bran­di­na­mas ir da­bar, ti­kiuo­si, tam­pa ti­kru vy­nu.

– Ar tu­ri sva­jo­nių vaid­me­nį?

– Ma­nęs jau klau­sė, ir ta­da pir­mą­kart su­si­mąs­čiau, ar nor­ma­lu, kad ne­tu­riu jo­kio sva­jo­nių vaid­mens. Jei rei­kė­tų pa­si­rink­ti vaid­me­nį ar re­ži­sie­rių ir ko­man­dą, rink­čiau­si šiuos. Nes kai ap­lin­ky­bės pa­lan­kios, ga­li iš ma­žo ir ne­įdo­maus vaid­mens su­kur­ti įdo­mų, kar­tu įgy­ti pa­tir­ties.

– O kas pa­si­kei­tė ta­vo gy­ve­ni­me, kai ėmei vai­din­ti „Žu­vėd­ro­je“?

– Nie­kas ir vis­kas. (Nu­si­šyp­so.) Ne­ma­nau, kad vai­di­ni­mas man at­ve­ria var­tus į ro­jų ar pri­pa­ži­ni­mą. Tai ga­li­my­bė, ku­rią pa­vyks iš­nau­do­ti ar­ba ne. Ir pa­tir­tis, ku­ri bet ku­riuo at­ve­ju liks ge­ra. Ži­no­ma, įgi­jau dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo. Ki­ta ver­tus – ir ma­žiau, nes tam­pu reik­les­nė. Tad vis­kas li­ko taip pat. (Juo­kia­si.)

****

Mindaugas Klusas, Lietuvos žinios, 2014 m. vasario 13 d.