„Dugne“ vokiečių kritikų akimis

2013 m. lapkričio 22 – gruodžio 13 dienomis trijuose Vokietijos miestuose – Drezdene, Berlyne ir Hamburge – vyko kasmetinis NORDWIND festivalis, apimantis teatro, šokio, muzikos bei tarpdisciplininio meno sritis. Kiekvienais metais festivalio programa orientuojama į Skandinavijos ir Baltijos šalių menininkų pristatymą. Pastarajame festivalyje Lietuvai atstovavo OKT/Vilniaus miesto teatras ir režisierius Oskaras Koršunovas, Berlyno „HAU / Hebbel Am Ufer“ scenoje pristatę, pasak vokiečių kritikų, radikalią Maksimo Gorkio pjesės „Dugne“ interpretaciją. Siūlome trijų kritikių atsiliepimus.

Doris Meierhenrich – viena pagrindinių Berlyno dienraščio „Berliner Zeitung“ kultūros apžvalgininkių, dažniausiai rašanti apie teatrą. Autorė savo įžvalgas taip pat publikuoja dienraštyje „Frankfurter Rundschau“.

Katharina Granzin – nepriklausoma teatro ir kino kritikė, didžiąją daugumą savo publikacijų spausdinanti dienraščiuose „Die Tageszeitung“ bei „Der Tagesspiegel“.

Mounia Meiborg – kultūros apžvalgininkė, teatro kritikė, publikacijas spausdinanti daugumoje didžiausių Vokietijos dienraščių bei savaitraščių: „Süddeutsche Zeitung“, „Die Zeit“, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Frankfurter Rundschau“, „Der Spiegel“ bei kituose.

NORDWIND festivalis: ar tuščias skrandis –  organas, kuriuo mąstoma?

Doris Meierhenrich, Berliner Zeitung

Jei taip, tai kiek žmogiškosios tiesos telpa jame? Šiuos ir kitus klausimus kelia „Nordwind“ festivalis teatre HAU, nors turėtų ir atsakyti į juos.

[…]

Visai kitoks Oskaro Koršunovo teatro iš Lietuvos spektaklis: nors „Hamleto“ citata „Būti ar nebūti…“ neįkvepia, spektaklis pagal Gorkio „Dugne“ yra kažkas ypatinga. Jo esmė – ne išgertuvės atgyvenusios feodalinės visuomenės dugne, o jose slypinti sprogstama minties galia. Tai paskutiniame veiksme likusių veikėjų pokalbis, po konflikto, kuris tyliai brendo per piligrimą Luką, užkrėtusį viskuo nusivylusius smulkius nusikaltėlius savo „gero žmogaus“ idėja. Jis triukšmingai įsiveržė realaus „žmogaus“ – godžiosios nakvynės namų šeimininkės Vasilisos, į pražūtį pastūmėjusios pusę prieglaudos gyventojų – pavidalu. Visa tai jau įvyko anksčiau, o dabar apie tai mąstoma. Taigi, kas yra „žmogus“? Ar tikrai jis pats savaime yra „tai, kas svarbu“ ir „tiesa“? Ar jis tikrai „aukštesnė būtybė“, kaip mano Lukos mokinys Satinas? O gal jis – tai tik „rūkas smegenyse“ (Baronas), romantika tramdantis pasaulį, kad galėtų gyventi toliau? Ar tuščias skrandis iš tiesų nėra tas žmogaus organas, kuriuo mąstoma? O jei taip, tai kiek žmogiškosios tiesos telpa jame?

Nepretenzingas ir dviprasmis

Nakvynės namų gyventojai sėdi prie stalo, kaip Leonardo da Vinči „Paskutinėje vakarienėje“, ir paskendę apmąstymuose provokuoja publiką gerti kartu. Europos žemėlapyje vienas jų ieško Lukos pažadėtos „teisiųjų žemės“ – ir neranda, nors nuolat rodomos skaidrės su idiliškais gamtos vaizdais tarsi turėtų įtikinti, kad ji egzistuoja. Jei geriau įsižiūrėsime į tuos vaizdus, pamatysime, kad juose nėra žmonių. Žmogus ir tiesa magiškai traukia vienas kitą, tačiau ir nedera tarpusavyje. Palaipsniui vandens buteliukai virsta degtinės buteliais, o Satino himnas Žmogui baigiasi sentimentaliu bruderšaftu su žiūrovais. Šie paprasti, trumpi, labai tikslūs momentai ir sudaro  didžiąją stalo sceną. Kartu tai ir stiprus aktorinio teatro pavyzdys – nepretenzingas, tiesus, tačiau ir dviprasmis. Neveltui šis spektaklis jau trejus metus keliauja po Europos scenas.

****

Godo ką tik išėjo

Katharina Granzin, taz.de

Egzistencinis bruderšafto gėrimas ir žvelgimas mirčiai į akis – „Nordwind“ festivalyje teatre HAU lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas parodė radikalią Maksimo Gorkio „Dugne“ versiją.

Aktoriai jau sėdi savo vietose prie ilgo stalo, kai į „HAU 2″ salę ima rinktis publika. Ilgas stalas – pagrindinė scenografijos dalis – stovi beveik tiesiai prieš pirmąją žiūrovų eilę, juos skiria tik siauras tarpas praėjimui.

Jie sėdi visai šalia mūsų, žmonės iš naktinės prieglaudos, nesusitvarkantys su savo gyvenimu. Ilgai netuščiažodžiaujama, iš karto einama prie esmės: kam gyvena žmonės? Kas yra tiesa? Kur degtinė? Tai – klausimai, neišvengiamai kylantys iš žmogiškosios egzistencijos nevilties ir beprasmybės. „Dugne“ – nei optimistinė, nei revoliucinė pjesė. Maksimas Gorkis ją parašė 1901 m.

Po trisdešimties metų jis atsiribojo nuo šios pjesės. Viena esminių priežasčių – tai, kad vienas pagrindinių pjesės veikėjų buvo religiškai motyvuotas. Tačiau radikalioje Oskaro Koršunovo sceninėje versijoje šis veikėjas išsiskiria tuo, kad jo išvis nėra.  Tai – senasis piligrimas Luka, kuris Gorkio pjesėje tampa beveik bibliniu personažu, atsiranda kaip pranašas, filosofuoja ir vėl dingsta. Koršunovo spektaklyje „senio“, kaip jis vadinamas vokiškuose titruose, jau seniai nėra. O visi kiti pjesės veikėjai liko gerti, peštis, ginčytis dėl „senio“ paskelbtų tiesų ir galiausiai – pasakoti publikai savo istorijų.

Koršunovas ekstremaliai sutrumpino Gorkio pjesę, veikėjų sumažėjo per pusę, o veiksmo beveik visai neliko. Jo versija prasideda tik nuo ketvirtojo, paskutinio „Dugne“ veiksmo, tačiau ją papildo dialogai iš ankstesnių veiksmų. Aktorius, kuris pabaigoje pasikaria, pasakoja savo žlugimo istoriją ir skundžiasi talento stoka. Prostitutė fantazuoja apie didelę meilę, kurią jai teko patirti, ir dėl to negailestingai išjuokiama kitų, tačiau tai jai netrukdo žiūrovų tarpe išsirinkti jauno vyro ir su juo agresyviai flirtuoti. Nematoma riba tarp scenos ir žiūrovų peržengta. Netrukus vienas aktorius geria su žiūrovu bruderšaftą ir dalina plotkeles, kitas publikai dosniai pilsto degtinę.

Visi tampame didelės atstumtųjų bendruomenės dalimi ir dalyvaujame liūdnoje paskutinėje vakarienėje. Spektaklio pradžioje didžioji veikėjų dalis sėdi prie stalo, spektakliui einant į pabaigą prie stalo sėdėti įstengia vos keli, o dauguma susirenka tolimame scenos krašte. Pradžioje ir „senis“ buvo ką tik išėjęs. Rusų teatro kritikė Marina Davydova, nagrinėdama Koršunovo „Dugne“, atkreipė dėmesį į paraleles su Becketto „Belaukiant Godo“. Tik jei Beckketo personažai drąsiai laikosi savo laukimo, tai Koršunovo „Dugne“ veikėjai turėjo atsisakyti bet kokių viltį teikiančių lūkesčių. Godo jau buvo atėjęs, ir viskas liko taip, kaip anksčiau.

Teatro trupė iš Vilniaus vaidina taip intensyviai, kad nelieka vietos jokiam teatriniam netikrumui. Kadangi iš Gorkio pjesės liko tik beviltiškos filosofinės nuosėdos, aktoriams telieka tik atviras tikrumas. Visi taip besąlygiškai taria savo žodžius, kad nelieka galimybės žaisti teatru. Tiesos paieškos negali slypėti tik tekste. Tačiau tekstą, kurio semantinį turinį mes galime suvokti tik per vokiškus titrus, dar sustiprina ekranas su bėgančia eilute, kurioje nuolat kartojamos kai kurios dialogų sentencijos: „Žmogus! Tai skamba išdidžiai!“, arba „Kupranugaris ausų neturi“, ar tiesiog „Makrobiotika“.

Tačiau net ir dvigubas kalbos sustiprinimas neleidžia žmonėms priartėti prie savo tiesos. Šio spektaklio „Dugne“ pabaigoje taip pat laukia mirtis. Tik Koršunovo versijoje miręs aktorius pabaigoje cituoja Shakespeare´ą. Tai turbūt galėtų būti savotiškas atsakymas, ir tikrai reiškia šiokią tokią paguodą.

Nakvynės namuose ilgai netuščiažodžiaujama, iš karto einama prie esmės: Kam gyvena žmonės? Kas yra tiesa? Kur degtinė?

****

Gražu ten, kur nėra žmonių

Mounia Meiborg, Süddeutsche Zeitung

[…]

Tai tikrai tinka Vilniaus miesto teatro spektakliui „Dugne“, vienam ryškiausių festivalio įvykių. Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas Gorkio pjesę apie nemažą būrį sužlugusių žmonių sutirština, palikdamas tik kelis veikėjus. Jie sėdi prie beveik tuščio balto stalo, ant kurio tik keli krekeriai ir stiklinės degtinės. Pirmoji staigmena – lietuvių aktoriai geria, kaip galima užuosti, tikrą degtinę, ir nemažais kiekiais.

Tai turi prasmę, nes viskas šiame spektaklyje intensyvu: aktoriai geria, filosofuoja, žemina ir įžeidinėja vienas kitą. Vienas pasišalina pasimelsti. Ir tada, kai kiti nutyla, vis girdisi kažkoks murmėjimas, kuris savo švelnumu ir tylia poezija primena Jürgeno Goscho darbus. Atrodo, kad tokiam sumanymui prieštarauja tai, kad kartais į veiksmą bandoma įtraukti publiką. Bet ir tai pasiteisina. Vienas aktorius lipa per žiūrovų eiles, kad su žiūrovu išgertu bruderšaftą. Jis aiškina: „Tu tik girtas panašus į žmogų“. Tai – spektaklio veikėjų kredo.

Kol scenos centre žmonės degraduoja, geria iki sąmonės netekimo, mušasi ir netgi pasikaria, dešinėje rodomos skaidrės: jūra, miškas, kopos, svajinga ir idiliška, visur šviečia saulė. Gražu, sako šie vaizdai, yra ten, kur nėra žmonių. Idėja, kuri Lietuvos platybėse gali kilti tikriausiai greičiau, nei kur kitur.

Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė