„Julijaus Cezario“ aktorius Tomas Rinkūnas: esame valdžios marionetės ir gyvos sąskaitos

Aktoriui Tomui Rinkūnui dar nėra trisdešimties, o jam jau priklauso pagrindiniu Lietuvos teatriniu apdovanojimu laikomas Auksinis scenos kryžius už geriausią nepagrindinį vaidmenį. Su pačiu Tomu ir kalbamės apie niekada nesibaigiančią aktorinę brandą, kuriamą vaidmenį įkvėpiančius dalykus, ryšį tarp šiandieninio teatro ir žiūrovo, valdžią ir jų tampomas marionetes, teatrinius apdovanojimus ir, žinoma, apie spalio 25-26 dienomis OKT/Vilniaus miesto teatre vėl rodomą spektaklį „Julijus Cezaris“, kuriame aktoriaus sukurtas Kasijaus vaidmuo ir atnešė kryžių.

Tomai, už tokį sakykime gana chuliganišką vaidmenį chuliganiškame spektaklyje buvai apdovanotas Auksniu scenos kryžiumi. Nebuvo kiek keista, tikėjaisi gauti už tokį vaidmenį? Ir apskritai ką tau reiškia kaip jaunam aktoriui toks apdovanojimas, gautas jau nebe jaunojo menininko kategorijoje?

Nebesu toks jaunas. Asmeninį gyvenimą ir gana aštrias jo patirtis pradėjau būdamas 15 metų, dabar man jau beveik 30. Kalbant apie aktorinę brandą, manau ji nesibaigia niekada. Visuomet atsiranda aibė naujų klausimų, begalės momentų, kuriuos užpildai tik tada, kai būni išgyvenęs kažką panašaus savo kailiu. Kai kuriuos vaidmenis atrandi arba, kitaip tariant, supranti iki galo prabėgus net ir metams po premjeros. Repetuojant stengiesi paruošti vaidmenį, susikaupi, todėl dažnai dingsta tas gerasis nerūpestingumas, neatsakingumas, kuris ir atveria vaizduotę. Aišku, kraštutinumų nereikia – geriausias momentas, kuomet šie jausmų komponentai sąveikauja kartu.

Apdovanojimas man reiškia labai daug. Visu pirma, pajunti, jog tiek pastangos darbui, tiek jėgos, kurias įdėjai, buvo to vertos, o pasirinktas kelias yra tvirtas, kad ir kaip kartais tuo abejotum. Džiaugiesi ne tik už save, bet ir už visą spektaklį, už kolegas, režisierių – juk be jų nebūtų nei vaidmens, nei apdovanojimo.

Kurdamas vaidmenį galvoji apie jo esmę, vietą spektaklyje, ką ir kaip norėtum juo papasakoti. Chuliganiškas tai vaidmuo ar ne man nėra svarbu – svarbiausia, kad jis būtų įdomus ir prasmingas pačiam sau. Kiekvieną kartą vaidinant neturėtų kilti klausimas kodėl ir ką aš čia darau?

Ne paslaptis, jog kartais aplanko mintys apie neeilinę vaidmens sėkmę, tačiau šiuo atveju apdovanojimo nesitikėjau. Tiesą sakant, nesitikiu jo niekada. Mano manymu, šis apdovanojimas yra vieša padėka aktoriui už jo nudirbtus darbus, o vaidmuo už kurį jis nominuojamas tėra tik kertinis akmuo, padedantis apsispręsti.

Spektaklį su režisieriumi Artūru Areima kūrėme atsipalaidavę, be jokių pretenzijų i „gerą“ arba „teisingą“ meną. Tiesiog mėgavomės kūryba, leidome sau daug improvizuoti, žaisti, kvailioti, atvirai kalbėtis. Gal dėl to jis ir yra būtent toks „Julijus Cezaris“.

Ar klasikos kūrinyje „Julijuje Cezaryje“ esančias politines peripetijas ir rietenas šiandienos žmonės gali suprasti tik taip kardinaliai „pritempus“ prie šių dienų, kaip kad padarėte Jūs su chebra?

Kai atsirado daiktas, už kurį galima įsigyti kitą daiktą, atsirado valdžia. Jau seniai esame tos valdžios marionetės, gyvos sąskaitos, vartotojai. Kitaip tariant, normalų ir paprastą gyvenimą gyvenantys žmonės, kurie suka ir suks tą patį ratą, apipintą nafta, dujomis, elektra, būsimu vandeniliu ir kitomis žemės gėrybėmis. Mes kaip konvejeris, kuris tėra aukščiausiųjų variklis, o pastarieji sėdi ir sukioja vairą minkštoje prabangaus automobilio sėdynėje.

Jeigu manęs paklaustų, ar mes rūpime valdžiai, turint omenyje ne tik Lietuvą, aš drąsiai atsakyčiau, kad ne. „Julijus Cezaris“ – tai spektaklis apie išsigimusią valdžios ir ne kiekvienam mirtingajam suprantamą biurokratinės makalynės formą. Galiausiai, tai spektaklis apie mus pačius, kurie kaip šunys prie bendro puodo negali pasidalinti jiems numesto kaulo. Tai spektaklis apie pavydą, apkalbas, intrigas, kurių apstu mūsų gyvenime.

Kurdamas savo vaidmenį turėjai galvoje kokio nors konkretaus politinio ar visuomeninio veikėjo pavardę?

Kai repetavome „Julijų Cezarį“, buvau smarkiai įnikęs į „superinį“ HBO televizijos serialą „Boardwalk Empire“. Labai sužavėjo personažą Nucky Thompson kuriančio aktoriaus Steve Buscemi vaidyba. Atradau daug panašumų, todėl galbūt dalelė jo vaidmens, charakterio bruožų yra ir mano kuriamo Kasijaus personaže.

Turbūt stebi kas vyksta šalia scenos ir šalia teatro. Ar būtent tokios reakcijos iš žiūrovų ir apskritai žmonių tiek pats, tiek kolegos ir tikėjotės?

Niekada nesitikiu konkrečios žiūrovų reakcijos. Labai sunku nusakyti kokias sąsajas jis atras pamatytame spektaklyje. Šiuo atveju žiūrovų reakcija nenustebino, galima sakyti ji buvo tradicinė, na gal kiek santūroka. Teko girdėti, jog toks santūrumas buvo paremtas pamąstymu, ar tikrai mes gyvename tokių žmonių „globoje“?

Neatsirado tokių, kurie kaltintų tiesiog skandalų vaikymuisi ar dėmesio gaudymu?

Neatsirado, bent jau aš su tuo nesusidūriau. Tiesa, vieno spektaklio metu, užsiminus apie konkrečią politinę partiją, vienas žiūrovas demonstratyviai pakilo ir išėjo. Mano kolega aktorius, foje laukdamas savo išėjimo, paklausė kas jam nepatiko – spektaklis, oras ar šiaip koks skubus iškvietimas atsirado? Jis atsakė, jog uždarys šitą teatrą. Kolegai pašmaikštavus, kad to padaryti nepavyks, jis įtikinamai ir gana grėsmingai pakartojo: „Pamatysite, aš tikrai uždarysiu šita teatrą“.

Spektaklis „Julijus Cezaris“ pagal Williamą Shakespeare`ą (režisierius Artūras Areima) – jau spalio 25-26 dienomis, OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 valandą.