Aktorius D.Gumauskas: „Teatras tobulas, kai visi vienas kitą girdi“

Darius Gumauskas yra vienas iš tų aktorių, su kuriais Oskaras Koršunovas pradėjo kurti savo teatrą.

Pirmasis OKT spektaklis, Marko Ravenhillo „Shopping and fucking“, buvo rimtas išbandymas jaunam aktoriui. Pastatymas scenoje išsilaikė trylika metų, o lapkričio 30 dieną bus rodomas paskutinį kartą.

Kas 38 metų aktoriui svarbiausia, kai pasaulis susitraukia iki scenos?

– Kartą kalbėdamas apie teatrą esi užsiminęs apie brazilų rinktinę. Mėgsti futbolą?

– Tai gražus žaidimas. Prisimenu senojo „Žalgirio“ laikus su Sigitu Jakubausku. Nebuvo kitos tokios stiprios komandos tuo metu. Bet buvo perspektyvos, kad futbolas iššaus.

Važiuoji per Pietų Europą ir matai – žmonės visur žaidžia. Vaikai, jaunimas, pagyvenę – visi. O pas mus ne. Gal dėl to kaltas klimatas? Mačiau kaip žiemą futbolininkai laksto „Vėtros“ stadione – apsivynioję, su pirštinėmis.

Tai komandinis sportas. Jei komandoje žaidžia tik lyderis, tuomet jai nepavyks. Visi turi būti susijungę vienam tikslui.

Taip pat ir teatre. Čia sakomas tekstas, bet teatras – tai kur kas daugiau. Jei tarp partnerių yra susiklausymas, pradedi jausti, kaip tarp jų juda kamuolys. Jei pajutai kamuolį, reiškia perdavimas geras – yra tikimybė įvarčiui.Tuose spektakliuose, kurie man įdomiausi, yra kompanijos mechanizmas, kuris veikia kaip laikrodis.

– Koks turi būti kitas aktorius, kad su juo būtų gera dirbti?

– Žmonės, įjungiantys prožektorių, spektakliui yra ne mažiau reikšmingi, nei tie, kurie ant scenos sako Shakespeare‘o tekstą.

Buvo momentas, kai pajutome, jog OKT mechanizmas pradėjo veikti labai gerai. Jis sudarytas iš daug svarbių dalių – nuo techninio direktoriaus iki siūlo mano rūbe ar teksto Džiuljetai. Visi pagavome bendrą kvėpavimą: į kurią pusę bepažiūrėsi – visi suinteresuoti. Tuomet lengva ir paprasta dirbti – visi kaip ant sparnų.

Kai atsisuki atgal ir pamatai, kad už tavęs nieko nėra – stovi vienas, o kitiems daugtaškis, tuomet įkvėpimas niekada neateina. Nusiteikimą dirbti labiausiai gadina kito abejingumas.

– Tokio abejingumo pasitaiko?

– Su Vilniaus Mažuoju teatru važiavome į Kauną rodyti spektaklio „Motina (Vasa Železnova)“ pagal Maksimą Gorkį. Buvo įdomu ir džiugu pamatyti atsinaujinusį dramos teatrą.

Po spektaklio Jūratė Onaitytė ir keletas kitų aktorių atėjo pasveikinti ir pasidalinti įspūdžiais. Tokie dalykai labai kilsteli.

Vėliau Eglė Gabrėnaitė mūsų paklausė, ar Vilniuje einame pažiūrėti Kauno ar Šiaulių teatrų spektaklių. Pasirodo, mažai kas eina. Jeigu ir eina, retai užeina pas kolegas pasakyti kelių žodžių. Tai – sunku.

– Su O. Koršunovu sukūrei vaidmenis septyniuose jo spektakliuose. Kas labiausiai skatino dirbti kartu?

– Tai, kad jis norėjo su manim dirbti. Aš pats buvau Oskaro gerbėjas nuo jo pirmųjų pastatymų. Mačiau oberiutų trilogiją („Ten būti čia“, „Senė 2“, „Labas Sonia Nauji Metai“) po trylika kartų.

Kai buvau studentas, stengiausi matyti tai, kas yra geriausia. Jis man ir buvo geriausia.

– Jūsų bendradarbiavimas prasidėjo nuo „Shopping and fucking“ ir „Vasarvidžio nakties sapno“. Abu rodomi po trylika metų, bet „Shoppingo…“ jau tuoj nebebus. Ir Tu atsisveikinsi su Gerio vaidmeniu. Kas vyksta su personažu, kai žmogus keičiasi?

– Kai kūrėme „Shoppingą…“, buvome giliai įlindę ir į temą, ir į teatrinę jos išraišką. Kai jau ėjome ašmenimis, tai ėjome. Vėliau, kai tapome vyresni, atsirado tam tikras atsiribojimas nuo personažo. Tai suteikė ir gerų savybių, bet gal ir kažką praradome.

Dabar galiu nuoširdžiai dirbti, bet Geris lieka kažkur šalia. Toks santykis netinka šiai pjesei – turi būti visai kitoks pastatymas.

– Keliaudami po festivalius su O. Koršunovo režisuotu W. Shakespeare’o „Hamletu“ kūrėte ir Maksimo Gorkio „Dugne“. Už Aktoriaus vaidmenį šiame spektaklyje esi apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Kaip manai, kas kūrybiniame procese Tau labiausiai padėjo?

– Turbūt gerai supratau temą – mačiau daug pavyzdžių aplinkiniame gyvenime. Aišku, ir kolegų geranoriškumas.

– Su OKT dirbi daug, bet vaidmenis kuri ir kituose teatruose: Vilniaus mažajame, GI teatre, pernai prisijungei prie Idioteatro „Karo dievo“.. Dabar pakvietė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Į baletą ar į operą?

– Į operetę. Žinoma, ne dainuoti. Jei tik pavyks suderinti, būtinai eisiu. Premjera – per Naujuosius metus. Nustebau, kai pasiūlė. Bet kodėl gi ne?

– Ką tokia įvairovė Tau suteikia?

– Man tai galimybė pažinti teatrą iš vidaus. O dirbdamas su įvairiais režisieriais pasitikrinu, kiek tapau profesionalus.

Tai gali nuskambėti kaip koketavimas, bet pradėjęs mąstyti, ar geras pamokas gavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, iš režisierių, iš savo tėvų, imu norėti savo profesiją… griauti. Norisi eiti ten, kur nėra jokių garantijų, kur nežinai – pasiseks, ar ne.

Kai svarsčiau, ar bendradarbiauti su Baltijos tarptautinio meno trienale Šiuolaikinio meno centre, kai kurie man sakė: tai visai ne tavo sritis, ką darai? Ir tai mane dar labiau pamasino joje dalyvauti.

Ten buvo labai gera patirtis. Nelankai jokių paskaitų, bet gauni nemažai idėjų ir žinių iš žmonių su kuriais susitinki.

Teatre prie personažo ir prie spektaklio mėgstu ilgai dirbti, gilintis.Trienalėje tokios galimybės nebuvo. Pasibaigus vienam darbui iki kito turėdavau parą. Kiek spėji, tiek ir pasiruoši. Bet tai nebūtinai paviršutiniška.Ten veikia kitas principas – reikia tiesiog eiti ir daryti. Šį principą ir norėjau pažinti. Ne tiek įvaldyti, kiek pažinti. Kai kuriais atvejais, man pasisekė.

– Kalbi apie vadinamąją Mindaugo trienalę, kai plakatais su Tavo nuotrauka buvo išklijuotas visas miestas. Turbūt jau nebegali su šlepetėmis ir treningais nueiti iki parduotuvės?

– Plakatai? Gali stovėti ir rūkyti šalia didžiulės savo nuotraukos, bet niekas nekreips dėmesio. Kartą prisėdau ant bortelio, o po kurio laiko supratau, kad už manęs kabo mano veidas. Niekas to nepastebi.

– Jei būtų Tavo valia, kiek kartotum tą patį spektaklį?

– Iki tol, kol gerai pavyksta, kol viskas suskamba. Norėtųsi, kad tas geriausias būtų ir paskutinis.

Reikalingas įvairiems teatrams

Kilęs iš Kauno, 1997 m. Darius Gumauskas baigė Muzikos ir teatro akademiją. Jis – žinomų menininkų ir pedagogų Dalios Tamulevičiūtės ir Vlado Bagdono mokinys.

D. Gumauskas dažniausiai vaidina Oskaro Koršunovo teatro spektakliuose: Tebaldą W.Shakespeare’o „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje”, Laertą „Hamlete”, Lisandrą „Vasarvidžio nakties sapne”.

Suvaidinęs Aktorių O. Koršunovo spektaklyje „Dugne” pagal M. Gorkio pjesę, 2011 m. D.Gumauskas apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį.

Vilniaus Mažojo teatro spektaklyje „Motina (Vasa Železnova)” D. Gumauskas vaidina Prochorą Železnovą, Gyčio Ivanausko teatro spektaklyje „Marko (Kavolių kabaretas)” – Kovalskį, o „Idioteatro” spektaklyje „Karo dievas” – teisininką Aleną.

****

Monika Jašinskaitė, Lietuvos rytas, 2012 m. lapkričio 26 d.