Vidinės ir loginės dviprasmybės

Laukiant, kol sueis visi žiūrovai ir prasidės Pauliaus Ignatavičiaus režisuotas spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“, nesunkiai galima nusivilti. Iš pirmo žvilgsnio nuo ankstesnių OKT studijoje statytų spektaklių (O. Koršunovo „Dugne“ ir A. Areimos „Julijaus Cezario“) beveik niekas nepakito. Vėl stalas, kėdės ir tie patys reklaminiai OKT spektaklių plakatai ant sienų, tarp kurių jau atsirado ir „Nuosprendis…“. Gana greitai galima pastebėti, kad šįsyk toji aplinka nėra svarbi, ją gal netgi patartina ignoruoti, nes, priešingai nei ankstesniuose dviejuose spektakliuose, prie jos nėra prisitaikyta. Kadangi spektaklis uždaras, skatinantis mąstyti vien apie F. Kafkos bei P. Ignatavičiaus diktuojamas temas, nebandant sieti jų su teatro realijomis ir diskutuoti su kitais režisieriais ar publika, kas ypač buvo ryšku ankstesniuose OKT studijoje statytuose darbuose, atrodo, kad mažų mažiausiai būtų tikslu bent tuos reklaminius plakatus kuo nors uždengti.

Tačiau ilgai gilintis į erdvę neverta – čia daug labiau akcentuojamas tekstas nei veiksmas, tad ir dėmesys telkiamas į kalbantįjį. Šį spektaklį galima būtų gretinti su praėjusį sezoną „Menų spaustuvėje“ pristatytomis Tado Montrimo „Ribomis“ ar dar anksčiau pasirodžiusiu Aido Giniočio ir Justo Tertelio spektakliu „Sudie, idiotai!“. Visiems jiems būdinga ta pati pasakojimo-tardymo stilistika, iš to išplaukiantis laiko vienovės griovimas veikėjams vis grįžtant į praeities įvykius ir, žinoma, aktorių iškėlimas į pirmą planą. Be šių kelių pagrindinių bruožų reiktų pabrėžti ir dramaturgiją, kuri visais atvejais buvo rašoma per repeticijas ar bent jau konkretiems atlikėjams.

P. Ignatavičius pats kūrė spektaklio scenarijų pagal tris Franzo Kafkos kūrinius – „Nuosprendį“, „Metamorfozę“ ir „Laišką tėvui“. Pradėdamas „Nuosprendžiu“, tęsdamas „Metamorfoze“ ir baigdamas „Laišku tėvui“, kurio organiškų intarpų nemažai buvo ir kitose spektaklio scenose, režisierius akcentavo tėvo ir sūnaus (nors greičiau sūnaus, galvojančio apie tėvą) dramą. F. Kafkos kūryba teatrui buvo pritaikyta tarytum labai paprastai, veikėjų minties vingius perkeliant į dialogus, pasitelkus šviesas veiksmą suskirstant į daug atskirų scenų ir atsisakant literatūrinių metaforų, pavyzdžiui, virtimo vabalu.
Pradėjusi galvoti, apie ką vis dėlto šis spektaklis, kurį laiką jaučiausi gana dviprasmiškai. Nors scenarijus ir stebino Kafkos kūrybos išmanymu, nuolat trukdė kažkokia smulkmena. Galvoje vis sukosi žodis „tėvas“. O kartu atrodė, kad bent iš pradžių apie jį galvoti nereiktų. Nes, kaip maniau, spektaklis visai ne apie tėvą. Bet kaip galėjau nereaguoti į tai, kad kalba visą laiką sukasi apie jį, net jei prie jo taip ir nepriartėjama? Juk tėvas (Eugenijus Ignatavičius) čia tėra fikcija, despotas, su meile tariantis piktus žodžius ir nepaliaujantis ne kaip kitaip, kaip tik švelniai žiūrėti į sūnų. Visas jo pyktis dirbtinas, išprievartautas ir niekaip neprasimušantis pro bandomą užslėpti gerumą, nors kartais šabloniškai ir pamosikuojama sugniaužtu kumščiu. Neatkreipus žvilgsnio į šį nesusipratimą, nors labiausiai norėjosi šį faktą tiesiog (net ir prieš save) nutylėti, niekaip nepavyko prie šio kūrinio prieiti.

Taigi – savimi pasitikintis, laimingas sūnus Gregoras Zamza (Paulius Ignatavičius) per vieną pokalbį tėvo pasmerkiamas mirčiai. Jo metamorfozė prasideda kitą rytą, kai nubudęs jis nesugeba atsikelti ir eiti į darbą. Neramūs stovi tėvas ir sesuo (Eglė Lekstutytė), o tuo tarpu iš darbovietės atėjusi prokuristė (Indrė Patkauskaitė) su švelnia šypsena ir saldžiu balsu žeria visokiausias užuominas apie išsisukinėjimą nuo pareigų. Beje, ši būtybė gana mistinė, su ja vienintele vėliau Gregoras nuoširdžiai kalbėsis ir, nors jų mintys bus gana prieštaringos, kils noras jas interpretuoti kaip vienišo sūnaus pokalbį su pačiu savimi (šis dialogas ir susideda iš dviprasmiškų vieno asmens, Kafkos, minčių apie šeimą, parašytų tėvui).

P. Ignatavičius, kaip aktorius, stebina neįtikėtinu nuoširdumu, jautrumu savo vaidinamam personažui, kartu jis geba neperžengti ribos ir nepereiti į neskoningą sentimentalumą. Taip pat ir dramaturgiškai sūnaus linija atrodo labiausiai išgryninta. O šio vaidmens kulminacija laikyčiau per ašaras vis dainuojamus žodžius „norėčiau, kad mama ateitų… Norėčiau, kad ateitų Grėtė“, suprantant, kad jos jau tikrai pas jį nebeateis. Ir šio spektaklio pagrindu tampa artimas buvimas kartu su šeima, kaip ir meilė jai, įmanomas tik tada, kai tavo šeima toli. Tik gaila, kad režisieriui nesinorėjo likti prie šios vienos temos ir ji buvo suskaidyta į smulkesnes, kurios, tik vos užgriebtos, ne tiek ją papildė, kiek sumenkino.

Kurdamas scenarijų, režisierius gerokai sušvelnino Kafkos požiūrį į tėvą arba, kitaip sakant, pabandė į situaciją pažvelgti ne tik sūnaus, bet ir tėvo akimis. Taip istorija pasisuko gerokai švelnesne linkme. Sūnų matome čia nuskriaustą ne tiek šeimos, kiek savo paties vizijų. Susidaro įspūdis, kad jis pats juos atstūmė, kone tam, kad jiems praradus viltį ir pasitraukus galėtų gailėtis savęs. Tačiau net jeigu scenarijus ir buvo rašytas su tokia mintimi, justi tam tikri loginiai neatitikimai. Juk vis dėlto tėvas pasmerkė jį mirčiai, ir sesuo skatino juo atsikratyti, o Kafkai būdingas absurdas ir metaforos spektaklyje labiau virtusios psichologiniu teatru.

Režisierius drąsiai pakeičia Kafkos siužetą. Jis baigiasi tuo, kad tėvas skaito laišką, kurio Kafkos tėvas taip niekuomet ir negavo (ši scena apskritai atrodo nereikalinga, nes nei gaunama naujos informacijos iš kelias minutes skaitomo teksto, nei emociškai šis monotoniškas, nors ir su ašaromis akyse, kalbėjimas neatrodo įtaigus). Tačiau svarbiausias pokytis yra tas, kad prieš tai jį atstumia jo dukra Grėtė, planuodama viena persikraustyti kitur, taip dar labiau sustiprindama tėvo tragediją. Tačiau visa likusi šeimos linija nebuvo taip tolygiai vystoma kaip sūnaus, tad į pabaigą spektaklio paveikumas pradeda blėsti.

Visi lieka pavargę ir nelaimingi, tokiu būdu išteisinti ir po lygiai pasidalinę vienam asmeniui priklausančią tragediją.

****

Milda Brukštutė, 7 meno dienos, 2012 m. spalio 26 d.