OKT „Miranda“ grįžo iš „Baltijskij dom“ festivalio

Tarptautinis teatro festivalis „Baltijskij dom“ Sankt Peterburge šį spalį vyko dvidešimt antrąjį kartą. Jau trečias dešimtmetis Rusijos šiaurinė sostinė ambicingai pristato žiūrovams ir teatro mėgėjams, teatro kritikams geriausius Europos ir Baltijos šalių pastatymus, įdomiausius metų kūrybinius teatrinius projektus.

Šių metų festivalio idėja – netradicinės klasikinės dramaturgijos interpretacijos. Taigi, eksperimentai, novatoriškumas ir netikėti režisūriniai sceniniai sprendimai – viena iš privalomų 2012-ųjų metų festivalio „Baltijskij dom“ sąlygų. Jas, žinoma, idealiai atitiko ir lietuvių teatras: pradedant Dantės Aligieri „Dieviškąja komedija“, režisuota Eimunto Nekrošiaus (Meno forto teatras) ir baigiant „Miranda“ W. Shakespeare’o dramos „Audra“ motyvais, kurios režisierius – Oskaras Koršunovas. O tarp šių dviejų lietuvių ir pasaulio teatro grandų, pradėjusių ir baigusių festivalį, „Otelo“ interpretaciją vaidino olandai, „Dėdę Vanią“ – suomiai, dalyvių sąraše buvo galima regėti latvių, estų, vokiečių, lenkų teatrus, festivalio programoje skleidėsi įvairios rusų teatrinės laboratorijos.

Teko garbė būti šioje kūrybinėje kelionėje drauge su dar sykį garbingą Vilniaus miesto vardą trejiems metams pelniusiu Oskaro Koršunovo teatru. Atvykome su „Mirandos“ trupe į Sankt Peterburgą vėlų spalio 18-osios vakarą. Keli pasikeitimai „Mirandos“ pastatyme trupei turėjo tapti kūrybiniu išbandymu. Aktorių Povilą Budrį šįsyk keitė aktorius Darius Meškauskas. Toks aktorių duetas – Airida Gintautaitė ir Darius Meškauskas – sėkmingai jau vaidino „Mirandą“ Minske. Tačiau argi būna aktoriams kada nors visiškai ramu? Jei taip atsitiktų, artistai greičiausiai taptų savo vaidmenų siluetais, atspaudais be kraujo ir be gyvybės.

Mačiau labai daug OKT vaidinamų „Mirandos“ spektaklių. Vilniuje ir Voroneže, Kaune ir Žironoje. Kaskart išgyvenau mistinę kelionę savęs link. Labai branginu šį unikalų išgyvenimą – per scenos meną patirti savo paties esmę. Sutvirtėti, tegu per ašaras. Keltis ir kilti. Ir gyventi toliau. Su tokiu savimi, kokį kaskart per „Mirandą“ (o ir kitus tikros atvertiems spektaklius) tenka susitikti, iš naujo pažinti ir dar sykį – apsispręsti būti k i t a i p.

Viena gastrolių diena skirta teatro technikams, – sukrauti toną knygų, sumažinti salės apimtį iki 100 vietų, sutvarkyti visą, iš pažiūros negudrią, o iš tiesų – sudėtingą Dainiaus Liškevičiaus scenografiją. Paruošti ir suderinti vertimą, titrus. Vertėja Akvilė Melkūnaitė iš pat ankstyvo ryto išvažiuoja drauge su rekvizito ir scenos dekoracijų statytojais, garso ir šviesos operatoriais. Mes liekame mieste, jaučiu augantį nerimą. Bet jis neišsilieja „iš krantų“, Meškauskas kartojasi tekstą, susitelkęs, šviesus. Airida kiek atitolusi. Vėliau juos abu sutiksiu jaukiame gruzinų restoranėlyje, intensyviai besikalbančius, kažką aiškinasi, pasilenkę vienas prie kito…

Trečioji gastrolių diena. Važiuojam į „Baltijskij dom“ teatrą. Du ribinės įtampos spektakliai paskirti tą pačią dieną. Vieną vaidins 18-ą valandą, antrąjį – 22-ą. Sunkiai įsivaizduoju, kaip mieli Darius ir Airida visa tai atlaikys, tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Žmonės, nemokantys dirbti „puse kojos“. Net ir per repeticiją, kai mėginama pereiti visas vietas „techniškai“. Saugoti save iki spektaklio, saugoti energiją – šitaip susitarta, tačiau tekstas įtraukia, prasmės įsiūbuoja, ir Prosperas jau košiamas nevilties ir įniršio, o Miranda – Airida jį stabdo: dar ne spektaklis! Sėdžiu salėje, dar pusvalandis, ir joje jau šurmuliuos Sankt Peterburgo žiūrovai… O dabar – kažin koks kosminis nerimas ima smelktis, ir jau nebežinau, ar čia aš pati jį sugalvojau, ar mano vaizduotė bijo ir dreba dėl artimųjų sėkmės, ar toji sėkmė taip erzinasi ir yra tokia įnoringa ir kiek pasipūtusi efemerija, kuri pati nuspręs, apsilankyti šį vakarą, ar ne. Ir vis dėlto ji apsilanko. Manau, kitaip ir būti negali – sėkmė puikiai pažįsta profesionaliuosius, talentinguosius ir darbščiuosius.

Pirmasis „Mirandos“ spektaklio kalbėjimas – suveržtas, sinkopuotas, kartkartėmis itin aštrus. Itin aiškiai išgirstu „Audros“ istoriją. Salėje – teatro kritikai, daug jaunimo. Kažkokia bobulytė veržiasi pro režisieriaus asistentę Malviną į sceną. „Kas jūs čia tokia? – klausia senutėlė Malvinos, nepraleidžiančios pastarosios į draudžiamą zoną. – Kas jūs tokia?! – piktinasi nesusigaudanti močiutė, – aš jūsų n e p a ž į s t u!“ Juokiuosi. Praėjus penkiolikai vaidinimo minučių pamatau, kaip šalia sėdinti moteris nusiima akinius. Per jos skruostus teka ašaros, – ji jų nešluosto, prispaudžia delnus, dabar ašaros rieda per jos pirštus.

Antroji „Miranda“ jau kitokia, daug žaismės, laisvės, džiugina itin jautri publika. Reakcija į kiekvieną Shakespeare’o citatą. Ir tai suprantama, juk salėje – klasikos žinovai, tuoj pat įmenantys metaforas ir visas netikėtas prasmes. Neabejoju, jog aktoriams tai labai padeda, – adekvatus žiūrovas.

Finale išgirstame audringą rusišką: „Bravo!“ Nepaisant rafinuoto festivalio publikos skonio ir aštraus profesionalų santykio, nustebina aistringas ir atviras žiūrovų džiaugsmas: jie stojasi iš savo vietų ir aplodismentais dėkoja spektaklio kūrėjams.

Vakaras baigiasi padėkomis, dovanomis, nuoširdžiu rusų aktorių dėmesiu mūsiškiams. Ant vaišių stalo – tradicinis „Baltijskij dom“ festivalio pyragas su kopūstais. OKT trupės vadybininkei Audrai tenka garbė pirmajai šį atriekti. „Mirandos“ kūrėjams ir visiems festivalio svečiams dėkoja generalinis „Baltijskij dom“ direktorius Sergejus G. Šubas. Groja gyvas džiazas, iškviečiami Airida Gintautaitė ir Darius Meškauskas. Jiems įteikiamas prizas – marškinėliai su K. Stanislavskio atvaizdu ir užrašu „Veriu“ (rus.„Tikiu“, – aliuzija į K. Stanislavskio fundamentalią frazę „neveriu“ /„netikiu“).

Taip ir grįžtu į Lietuvą, svaiginama šios frazės. Tikiu. Tikiu, kad meno kalba universali, kad ji yra sutartinis atpažinimo ženklas. Būk laisvas, kūrėjau! Ir, anot Mirandos ir Prospero, – nebijok!

Parengė Dovilė Zelčiūtė, bernardinai.lt, 2012 m. spalio 24 d.