F. Kafka, gyvenimo absurdas ir teatro klausimai

Teatro režisierius Paulius Ignatavičius savo naujausiu spektakliu „Nuosprendis – metamorfozė“ tęsia kelionę Franco Kafkos absurdo ir santykių suvokimo maršrutu. Šįsyk, sutelkdamas dėmesį į sūnaus ir tėvo ryšį, P. Ignatavičius įkalbėjo spektaklyje vaidinti savo tėvą, rašytoją Eugenijų Ignatavičių.

– Pauliau, prie F. Kafkos prieinate jau ne pirmą sykį: jo kūryba rėmėtės režisuodamas Šiaulių dramos teatro spektaklį „Kova“. Kas paskatino sugrįžti prie šio rašytojo?

P. I. Spektaklį „Nuosprendis – metamorfozė“ jau buvau pradėjęs dar prieš išvažiuodamas į Šiaulius. Ir net sukūręs Šiaulių dramos teatre tą kitą spektaklį, nutariau tęsti ankstesnį darbą, kuris man atrodė kaip tąsa to, apie ką aš noriu kalbėti. Spektaklis Šiauliuose buvo labiau pasukęs santykių su motina kryptimi. Jame buvo nagrinėjama, ką sūnui duoda motina ir kiek jos besąlygiška meilė kartais gali būti pavojinga. Naujausiame spektaklyje atsiveria tėvo kryptis: jo meilė, sulyginimas su Dievu, tėvo ir sūnaus konfliktas, kuris tęsiasi dar nuo Biblijos laikų. Man buvo įdomu analizuoti ir suvokti, iš kur jis kyla ir kaip F. Kafka į jį žiūri.

Įdomus aspektas yra tas, kad konfliktas kyla iš didžiulės meilės vienas kitam. Jei tos meilės nebūtų, gal ir nekiltų tas konfliktas. Jis atsiranda tada, kai žmonės vienas iš kito labai daug reikalauja, o tai yra būtent meilės požymis. F. Kafkos atveju per tuos reikalavimus ir ambicijas tarp jo ir tėvo taip ir neįvyksta susitikimas, susikalbėjimas.

– Eugenijau, įdomu, kaip sūnus įtikino vaidinti šiame spektaklyje?

E. I. Pasidaviau jo siūlymui, nes mačiau, kad jam tikrai reikia vyresnio aktoriaus, be to, ir manyje dar vis ruseno ta meilė teatrui, dar tebesapnuodavau savo diplominius spektaklius, nors mano kursas buvo pasukęs į televiziją, aš į – literatūrą ir taip tas teatras vis tolo tolo, nors su juo santykius vis palaikiau, eidavau į spektaklius. Kai Paulius man pasiūlė suvaidinti jo spektaklyje tėvą ir dar net nebuvau skaitęs scenarijaus, pamaniau, kad teks tiesiog lovoje pagulėti, ką nors paburbėti ir nebus nieko sunkaus. Bet paskui pamačiau, kad vaidmuo yra labai rimtas, antras savo reikšmingumu po Gregoro.

Pradėjęs vaidinti pagalvojau, kad esu geresnis nei Gregoro tėvas (juokiasi). Aš minkštaširdis, o čia gana kietas riešutas, labai rūstus ir net žiaurokas. Paulius labai padėjo atkapstyti tą buvusį aktorinį sugebėjimą ir teatro troškulį. Tada manyje tas paveikslas ėmė gyvėti, atsivėrė žmogiški momentai, supratau, kad Gregoro tėvas nėra kažkoks žiauruolis, jis nori sūnui gero, nors ir nesupranta jo tikrosios meniškos prigimties ir nori, kad jis būtų verslininkas, gudrus ir mokantis apgauti. Man tas paveikslas pasirodė gyvas, ne iš kokių nors štampų ar vienos spalvos sulipdytas.

Per kelias peržiūras, kurias turėjome, pajutau aktorinį katarsį, pasitenkinimą, nors, žinoma, čia jau turbūt mano gulbės giesmė (juokiasi).

– Labiausiai atsirėmėte į tris F. Kafkos kūrinius „Nuosprendis“, „Metamorfozė“ ir „Laiškas tėvui“. Kuo šie darbai išskirtiniai šio autoriaus kūryboje?

P. I. Rašydamas inscenizaciją daugiausia spyriausi į visus tris kūrinius, kuriuose labiausiai atsiskleidžia tėvo motyvas. Man pasirodė labai įdomus faktas, jog, kai F. Kafka norėjo išleisti savo knygą „Metamorfozės“ ir leidėjas norėjo knygos viršelyje pavaizduoti vabalą, pats rašytojas tai uždraudė sakydamas, kad vabalo šiuo atveju niekaip negalima pavaizduoti. Aš visiškai atsisakiau minties, kaip čia įdomiai tą vabalą pateikus, ir atmečiau visas mistifikacijas. Tas vabalas – tai psichologinis pasirinkimas. Būti vabalu Gregorui reiškia visiškai nusižeminti, nusižmoginti, stengiantis atkreipti į save dėmesį, norint gauti meilę iš kitų. Tai daugiau psichologinis, o ne fizinis virsmas.

E. I. Kaip ir koks Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“, kuris nepasiduoda dramaturgijai, nes turi per daug simbolių. Gali juos suvaidinti, bet jie savo reikšme ir turiniu tiesiog suprastės.

P. I. Pamenu, kad dar studijų metais rinkausi F. Kafką tam, kad suprasčiau, kas yra teatras. Šis rašytojas kuria stiprią literatūrą, kuri pati teatre neskamba. Rinkdamasis tokį literatūrišką autorių aš bandžiau suvokti, ko reikia teatre. Darbas tiek Šiauliuose, tiek su šito spektaklio medžiaga man atvėrė daug svarbių dalykų, padėjo atsikratyti teatrališkumo ir kitaip konstruoti vaidmenis. Dabar galvoju ne apie charakterį, o apie temą, kuri liečia tave patį.

E. I. Apskritai tokius didžiuosius autorius kaip Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis ir kiti labai sunku perkelti į teatro sceną taip, kad jų kūrinys išlaikytų savo pirminį paveikumą. Manau, kad tai net neįmanoma.

P. I. Taip, bet, pavyzdžiui, F. Dostojevskis daug kalba apie žmogaus vidinį pasaulį, jame daug emocingų monologų. F. Kafka charakterius piešia per jų kalbą, mintis, pastebėjimus, aplinką. Tai perteikti teatre yra gana sudėtinga.

E. I. Taip, F. Kafka apskritai yra vienas originaliausių Europos rašytojų. Tokių kaip jis nėra.

P. I. Man dar labai svarbus vienas paskutinių F. Kafkos gyvenimo momentų, kai jis nori sudeginti visus savo raštus, kurie nėra išleisti. Šitas jo noras man turi ypatingą reikšmę. Taip gali pasielgti tik aukščiausio lygio menininkas. Jis kaip koks Vincentas van Goghas (apie jį taip pat norėčiau kada nors pastatyti spektaklį), kuris iki pat gyvenimo galo buvo nepatenkintas savo darbais, nes jo išsikelta kartelė buvo be galo aukšta. Tokie menininkai man yra pavyzdžiai. Jie prieštarauja šiandieniam menininkų susireikšminimui.

– Kalbant apie F. Kafką neišvengiamai reikia kalbėti ir apie absurdą. Ir nors rašytojas gyvenimą suvokia kaip visišką beprasmybę, sykiu mano, jog ji yra būtina. Kuo šis absurdo motyvas svarbus jums statant spektaklį ir apskritai analizuojant šį autorių?

P. I. Taip, šis motyvas man yra vienas žaviausių F. Kafkos kūryboje. Viename jo apsakyme raiteliui yra užduodamas klausimas – kur tu joji? Raitelis atsako – nežinau, bet aš turiu ten joti. Labai taikliai apie F. Kafką pasakė Albert’as Camus. Anot jo, tai rašytojas, kuris žvejoja vonioje žinodamas, kad vis tiek nieko nepagaus, bet žvejoja, nes tai būtina. Suvokęs gyvenimo absurdiškumą ir laikinumą, tu labiau vertini ir išnaudoji kiekvieną akimirką. Tada nebesinori gyventi, kaip iš tavęs reikalauja visuomenė. Supranti, kad tie visi reikalavimai yra labai menki ir beprasmiški.

E. I. Ir F. Kafka pastebi tuos, kurie savo gyvenime tik turtus krauna, rūmus stato ir sako, kad tai labai laikina, menka. Toks vabalų gyvenimas (juokiasi).

– Jums teatras yra būdas pasikalbėti su žiūrovu apie tai, kas rūpi, jaudina, aktualu?

P. I. Būtent, teatras – tai yra pokalbis su žiūrovu. Man nerūpi moralizuoti ar sakyti, kad aš žinau kažką, ko nežino publika. Man svarbiau, kai aktoriaus išėjimas į sceną yra tarytum klausimas, kontakto su publika siekis, kai jis sako: žiūrėk, mane jaudina šitas dalykas, aš kažko nesuprantu. O galbūt ir žiūrovas yra tai išgyvenęs. Atpažįstamumo momentas taip pat labai svarbus. Taip žiūrovas skatinamas daugiau mąstyti.

E. I. Aktorius lyg retoriškai klaustų žiūrovo, o kaip tu galvoji, kokia tavo nuomonė?

– Papasakokite apie savo šeimyninio dueto darbą statant šį spektaklį? Eugenijau, ar jūsų sūnus reiklus režisierius?

E. I. Taip, Paulius labai reiklus. Bet mes stengiamės išlaikyti distanciją, šeimyniniai dalykai lieka šeimyniniais, o profesiniai – profesiniais. Tai profesionalumo požymis. Paulius darbe man neegzistuoja kaip sūnus.

P. I. Vienas režisierius, pamenu, sakydavo, kad pykstu ant jūsų ne kaip ant žmonių, o kaip ant menininkų. Tai suvokti labai svarbu. Dažnai aktoriai yra jautrūs ir daug ką priima asmeniškai. Tačiau reikia suvokti, kad mes repeticijų metu bendraujame meniniu lygmeniu ir gali įsiplieksti didžiausi konfliktai, tačiau nereiškia, kad jie turi persikelti ir į gyvenimą. To nesuprantant prie jokio gero rezultato neprieisi – nei asmeniniu, nei profesiniu požiūriu.

E. I. Taip, tu scenoje gyveni kitą gyvenimą, jauti žiūrovą, bet ir jo nematai…

P. I. Šitoje vietoje mūsų su tėčiu nuomonės nesutampa (juokiasi). Man atrodo, kad to stanislavskiško požiūrio į aktoriaus santykį su žiūrovu, „ketvirtosios sienos“ principo, jau seniai nebėra. Nereikia išnaikinti žiūrovo iš savo sąmonės, reikia jį jausti. Man atrodo, jog ir pats žiūrovas jau per daug pripratęs prie patogumo, jaukumo ir kažkokio aristokratizmo teatre… Tada aš pagalvoju, o kaip aš norėčiau, kad su manimi bendrautų žmonės? Į teatro ir žiūrovo santykį žiūriu tiesiog kaip į ryšį tarp žmonių. Jeigu su manimi kas nors pradeda elgtis labai maloniai, mandagiai, patogiai, aš pradedu galvoti, ar tik čia nėra ko nors įtartino?

Ieva Rekštytė, IQ, 2012 m. spalio 8 d.