Vaidyba – tai šokinėjimas parašiutu
Interviu su aktoriumi Dariumi Meškausku
Jūratė Grigaitienė. Šie metai Jums buvo išskirtiniai. Sukūrėte pagrindinį Hamleto vaidmenį O. Koršunovo režisuotame spektaklyje W. Shakespeare´o „Hamletas“ OKT / Vilniaus miesto teatre. Buvote nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, apdovanotas pagrindiniu prizu už geriausią vyro vaidmenį Rokiškio festivalyje ir Lietuvos teatrų pavasaryje Kaune. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad suvaidinti Hamletą yra daugelio aktorių didžiausia svajonė, prilyginama įkopimui į aukščiausią aktorinio meistriškumo viršukalnę.
Darius Meškauskas. Niekada nesupratau, kodėl visi taip gerbia tą pjesę ir kodėl aktoriams joje vaidinti yra kažkoks etalonas, kriterijus. Jau nebesvajojau sukurti Hamleto, nes maniau esąs išaugęs iš to amžiaus. Bet kada pradėjau gilintis, analizuoti tą medžiagą, supratau, kiek ten visokių klodų ir kiek naujų spektaklių iš tos vienos pjesės gali gimti. „Hamletas“ kaip Biblija, knyga, kurioje yra viskas: daug veidrodinių atspindžių, vientisa, harmoninga, baigta forma, absoliučiai susilydžiusi su turiniu, joje keliami pagrindiniai egzistenciniai žmogaus klausimai…
Jūratė Grigaitienė. Sutinku, tačiau daugelis kūrėjų šią tragediją traktuoja panašiai. Bet kas novatoriško ir aktualaus yra konkrečiame O. Koršunovo „Hamleto“ pastatyme. Šiuolaikiniai grimo staliukai, veidrodžiai, raudonos servetėlės tarsi kviečia aktorius ir žiūrovus nusivalyti grimą, atrasti savo tapatybę, pažinti ir išlikti savimi.
Darius Meškauskas. Taip, ši Koršunovo atrasta teatrinė kalba naikina teatrališkumą. Išeities klausimas, kurį išsikėlė kūrybinė grupė ir pats režisierius, yra paprasta. Režisieriui artėjo 40-ties metų riba, ir žmogus savęs paklausė: „Pastačiau daugelį spektaklių, dalyvavau daugelyje tarptautinių festivalių, vieni mane mėgsta, kiti nekenčia. Bet ką aš čia veikiu?“ Susiorientuoti. Yra tam tikra riba. Hamletui riba yra gimusi iš situacijos. Ir jei tu iškeli asmenišką klausimą apie save, tuomet nebegali konstruoti kažkokio fiktyvaus Elsinoro scenoje. Režisierius pasakė, kad galima tą pjesę statyti apie pasaulį, kuris yra išorėje, arba apie pasaulį, kuris yra žmogaus galvoje. Pačiame tekste yra daug veidrodinių atspindžių ir dviprasmybių, pavyzdžiui, frazė „Vaidinti reikia taip, tarsi laikytum veidrodį prieš gamtą“. Teatras atspindi realybę, ir nežinia, kuri realybė tikresnė. Iš visų tų minčių ir atėjo apsivaliusi gryna spektaklio forma. Tai gali patirti tik asmeniškai išgyvendamas. Reikia išmokti nevaidinti. Man, kaip aktoriui, tai buvo sunkiausia užduotis. Kaip atmesti savo patirtį, kuri, viena vertus, yra aktoriui reikalinga, o kita vertus – trukdo asmeniškumui, tikrumui atsiskleisti. Spektaklis tampa ne tik vaidinimu, bet laboratorija, tyrimu savęs per šią Šekspyro pjesę. Šioje traktuotėje nelabai svarbus Hamletą vaidinančio aktoriaus amžius, kadangi režisierius ir aktoriai analizuoja save su tos medžiagos pagalba. Todėl ir spektaklis prasideda nuo grimo staliukų, kai kiekvienas aktorius žiūri į veidrodį ir bando suprasti, pamatyti savo atspindį arba savo šmėklą veidrodyje. Daug kartų spektaklyje ištarta frazė „Kas tu esi?“ priklauso Horacijui, kai jis kreipiasi į šmėklą. O kas yra šmėkla? Tai žmogaus demonai, jo antroji pusė, išvirkštinė arba tikroji pusė. Visa tai susilydo į baigtinę absoliučiai tikslią, ciklinę formą.
Jūratė Grigaitienė. Ką aktorius Darius Meškauskas asmeniškai sau atrado vaidindamas Hamletą ir žiūrėdamas į savo atspindį (šmėklą) veidrodyje. Dabar labai populiarus yra psichodramos metodas, kai dalyviai atsiveria, išpažįsta save ir tokiu būdu apsivalo.
Darius Meškauskas. Jūs visiškai teisi – tai yra tam tikra išpažinties forma, autogeninė treniruotė. Kiekvienas spektaklis yra tam tikras psichoterapijos seansas sau. Tu valaisi nuo savo tuštybės, nuo savo ego, save suardai ir surenki atgal, tu esi akistatoje su savo baimėmis. Galų gale su baime mirti. Monologas „Būti ar nebūti“ ir yra apie tai, ar verta bijoti to, ko nežinom. Kita vertus, nustojęs bijoti tu tampi pavojingas, baimė žmogų prilaiko. Daugelis sako, kad šis spektaklis žlugdo, atima viltį. Bet esu sutikęs ne vieną žiūrovą, kurie teigia, kad spektaklis apvalo. Viena moteris po spektaklio pasakė, kad tai spektaklis, kuris sustato viską į savo vietas. Tragedija – tarsi skausminga operacija, kurios metu pašalinamas auglys ir žmogui palengvėja.
Jūratė Grigaitienė. Koršunovas spektaklyje labai išryškino pelėkautų sceną, kuri skamba kaip tam tikras credo „Teatras – pelėkautai vidinei realybei“.
Darius Meškauskas. Tai ašinė spektaklio scena. Klaudijus, patekęs į pelėkautus, išsidavė, parodydamas savo nešvarią sielą. Ir aktoriai, ir režisierius, ir žiūrovai yra pelėkautuose lygiai kaip ir Klaudijus. Režisierius per repeticijas daug kalbėjo, kad jei pradžioje Hamleto tėvas yra Abelis, kurį nužudo Kainas – Klaudijus, tai pabaigoje Klaudijus tampa Abeliu, nes miręs karalius ateina Hamleto – Kaino kailyje, liepdamas atkeršyti. Situacija tampa be išeities. Horacijus pasakoja, kad senasis karalius dvikovoje nukauna Fontibracą ir jam teisėtai atitenka žemės. Teisėtai pagal žmonių įstatymus, bet ne pagal Dievo, kuris skelbia „Nežudyk“. Pradeda veikti prakeiksmas. Hamletas nieko nelaimi. Jis sustabdo esamąjį laiką, jį identifikuoja, sunaikina save ir kitus, tikėdamas, kad kiti pasimokys. Bet niekas nepasimoko, nes mes net nežinome realios situacijos, o tik horacijų interpretacijas. Šiais laikais interpretatoriais yra klounai laikraščiuose, kurie mus šeria geltonąja spauda. Mes renkame prezidentą ir žinome apie jį tiek, kiek išgirdome per TV. Gyvename virtualioje realybėje. O reikia savo viduje sunaikinti Sodomą ir Gomorą, sudeginti miestą ir pradėti gyventi iš naujo. Bet tai yra skausminga. Tai daryti gali tik tie, kurie yra negailestingi patys sau, kurie nuolat sau užduoda klausimą „Kas aš esu?“ Taigi mes kaip kūrėjai irgi patenkame į asmeniškus savo pelėkautus.
Jūratė Grigaitienė. Viename interviu Jūs minėjote, kad teatras nėra realybė, o iliuzija, melas, apgaulė, įdomus žaidimas. Kaip suderinate „Hamleto“ tikrumo, asmeniškumo, išpažinties siekimą su scenine apgaule, apsimetimu?
Darius Meškauskas. Žaidimas ir iliuzija yra tai, kad aš nesu Hamletas. Aš esu Darius Meškauskas, kuris bando pažinti save per Hamletą. Tai nėra realybė, o metodas, būdas pažinti save. Viskas priklauso nuo patikėjimo laipsnio. Tragedijos žanrui reikia didelio patikėjimo laipsnio, aukštos temperatūros.
Jūratė Grigaitienė. Sukūrėte daug vaidmenų Klaipėdos dramos teatre, ir dauguma iš jų yra vadinamieji vedėjų, konferansjė, jungiamosios grandies pobūdžio. Kokie vaidmenys, be Hamleto, buvo etapiniai, atvėrę kažką nauja Jūsų kūrybinėje biografijoje?
Darius Meškauskas. Etapiniai vaidmenys yra tie, kurie atveria tavyje naują puslapį. Tu nustembi – nejaugi ir tai manyje yra. Pirmasis turbūt buvo Jasonas S. Šaltenio „Jasone“ (rež. A. Latėnas). Paskui prasidėjo vedėjų jungiamųjų vaidmenų plejada: Rašytojas T. Viljamso „Sename kvartale“ (rež. P. Gaidys), Šokėjas Haris „Geriausias gyvenimo laikas“ (rež. R. Kudzmanaitė), Juokdarys „Venecijos pirklyje“ (rež. P. Gaidys), Ruprechtas „Sukultame ąsotyje“(rež. P. Gaidys). Atkočiūno režisuoti spektakliai – Ustinovo „Fotofinišas“, Polibijus F. Diurenmato „Augėjo tvartai“, Impresarijus Giniočio režisuotame spektaklyje „Ožys“ ir kt. Bet tai yra labai įdomu, nes tu turi be teksto sukurti vaidmenį ir palaikyti spektaklio kvėpavimą, tu laikai pirštus ant spektaklio pulso, jį organizuoji, palaikai ritmą. Visų šių savybių reikia Hamletui. Kad žiūrovas identifikuotų save su Hamletu, reikia, kad jis, kad ir kaip būtų keista, būtų nekoks. Hamletas – ne ryški, charizmatiška, tobula asmenybė, bet tarsi pats laikas. Tarsi veidrodis. Tai net ne vaidmuo, o mechanizmas Hamletas, kuris turi išrinkti save po molekulę ir pasklisti erdvėje arba tapti laiku. Mechanizmas Hamletas tikriausiai yra laiko atspindys.
Jūratė Grigaitienė. Kiekvienas aktorius kuria vaidmenį labai individualiai, todėl labai smalsu pažvelgti pro rakto skylutę į kūrybinę virtuvę. Papasakokite apie savo vaidmenų kūrimo anatomiją. Gaunate vieną ar kitą vaidmenį – kas toliau?
Darius Meškauskas. Pradžioje visada labai baisu, ir nepasakyčiau, kad labai malonu. Baisu susimauti. Bet vėliau, kai analizuodamas suvoki personažo mechanizmą, kai atlieki juodą darbą, išmoksti tekstą, perpranti mizanscenas, tada iškyla pagrindinis klausimas, – kaip visa tai pamiršti. Teatras kupinas paradoksų. Tu turi viską mokėti, bet išėjęs į sceną turi viską pamiršti. Turi būti tiktai vaidinamojoje situacijoje čia ir dabar, nes tik tada atsiranda gyvybė. Šioje profesijoje, pavyzdžiui, vertinant įvykį, vertingas dalykas yra nežinojimas. Nežinojimo akimirka ir yra „būti ar nebūti“, kitaip tariant apsisprendimo momentas. Ta akimirka ir gimdo žiūrovų įtampą, sugestiją. Žiūrovai galvoja, kad tu pasielgsi vienaip, o kai personažas pasielgia kitaip, žiūrovai nustemba. Nustebimo momentas ir yra kūrybos aktas.
Jūratė Grigaitienė. Bet kaip nuolat sukelti tą nustebimo efektą, naujumo, šviežumo įspūdį, jei tą patį spektaklį vaidini daugybę kartų. Kaip suvaidinti šimtąjį spektaklį tarsi pirmą kartą.
Darius Meškauskas. Yra tam tikrų būdų. Ne visada tai pavyksta. Jei pavyksta – tuomet kyla nušvitimas. Keisčiausia, kad kai tu esi labai pavargęs ir iš viso nenori tą dieną vaidinti, nieko nenori įrodyti nei sau, nei kitiems, dažniausiai tai ir įvyksta. Kadangi nėra įtampos, esi atsipalaidavęs, ir žaidimas tave įtraukia, išprovokuoja. Kitas būdas yra partneriai. Jei vaidini monospektaklį, partneris yra žiūrovas, o jei sakai dialogą, tu turi galvoti ir užsiimti ne savimi, o susitelkti ties partneriu. Stebėti ir imti iš jo. Tuomet gimsta gyvybė. Aktorė Demidova yra sakiusi, kad egzistuoja trys bendravimo scenoje būdai: 1) ping-pongas (tiesioginis aktorių bendravimas); 2) trikampis (bendravimas su partneriu per žiūrovą); 3) vertikalus (bendravimas su Dievu virš žiūrovų galvų). Yra dėsniai, kaip paveikti salę. Pavyzdžiui, negalima vaidinti pirmai žiūrovų eilei, bet paskutinei. Tuomet savo energetika užkloji visą salės erdvę. Vaidyba – tarsi velykinių margučių dažymas. Tu žinai, kokias spalvas dedi, bet vis tiek ištraukęs kiaušinį nustembi. Ta kelionė, tas skudurėlio nurišimas nuo kiaušinio ir yra kūrybos aktas. Aktoriais apskritai tampama dėl patiriamo adrenalino, o ne dėl populiarumo. Tai yra šokinėjimas parašiutu arba skraidymas deltaplanu. Adrenalinas pakeičia pinigus, socialinį statusą ir panašiai.
Jūratė Grigaitienė. Jei vaidinama scenoje dėl nuolat patiriamo adrenalino kiekio, tai kas Jums yra pedagoginė veikla, nes dėstote aktorinį meistriškumą ir režisūrą Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros studentams.
Darius Meškauskas. Menininkas yra egocentriška asmenybė. Tu sutinki jaunus žmones ir tikriniesi. Tai yra tam tikras vampyrizmo būdas. Baisiai skamba, bet tokiu būdu tu imi, daliniesi energija, pažįsti pasaulį, klausaisi laiko pulso, jaunimas neleidžia apkerpėti. Galų gale ką nors aiškindamas jauniems žmonėms pirmiausia esi priverstas išsiaiškinti sau ir taip vėl pažįsti save.
Jūratė Grigaitienė. Tai ko daugiau šioje profesijoje – mokymo ar mokymosi?
Darius Meškauskas. Manau, kad daugiau mokymosi. Neseniai pajutau fiziškai, kad režisuoti spektaklį ir būti pedagogu yra skirtingi dalykai, skirtingos profesijos. Režisieriui-pedagogui neturi rūpėti, ar bus geras spektaklis. Saviraiška režisieriui-pedagogui neturi rūpėti. Pagrindinis režisieriaus-pedagogo uždavinys – pastatyti vaidinimą išprovokavus ne savo, o studentų gyvybinę energiją, jų vaizduotę. Duodu studentams kryptį, nubrėžiu žaidimo taisykles, ir kai pajuntu, kad jie užsikabino, viskas – dalinu likusią medžiagą ir sakau – „Darot“. Galutinis rezultatas – aš viską inkorporuoju į spektaklį. Nors gal reikėtų kažką iškirpti ar išmesti, bet mano tikslas ne spektaklį sukurti, o kad studentai padarytų atradimus sau ir pajustų kūrybos skonį.
Jūratė Grigaitienė. Režisavote vieną spektaklį Klaipėdos dramos teatre – G. Grajausko pjesę „Rezervatas“. Kaip jautėtės režisieriaus ir aktoriaus kailyje vienu metu?
Darius Meškauskas. Manau, kad tai, ką aš dariau „Rezervate“, nebuvo iki galo teisinga. Supratau, kad nereikia pačiam režisuoti ir vaidinti. Režisuodamas negaliu „visa koja“ kurti vaidmens, ir tada nukenčiu ne tik aš, bet ir mano partneriai. Jie mato, kad vienas komandos narys nežaidžia kartu, o tik stebi ir dar nurodinėja, kaip reikia žaisti. Iki pat premjeros partneriai neturi galimybės pabandyti sužaisti su tavimi situacijos iki galo. Nesąmonė. Labai sunku susidvejinti. Todėl ir buvo pakviestas Giniotis, kad suveržtų spektaklį. Mane labiau traukia vaidinti pačiam. Sunku būtų to atsisakyti. Dirbant su studentais atsisakyti yra lengviau. Režisieriai turėtų mažiau lipti ant scenos ir rodyti, kaip reikia vaidinti, bet daugiau išprovokuoti kūrybai pačius aktorius. Bet aš nesmerkiu režisuojančių aktorių. Tai saviraiškos būdas. Juk režisieriaus profesija atsirado tik XIX a. pabaigoje. Anksčiau pagrindiniai aktoriai suorganizuodavo spektaklį. O ir dabar yra daug šalių, kur režisieriaus iki šiol nėra.
Jūratė Grigaitienė. Kaip dirba su aktoriais režisierius Oskaras Koršunovas?
Darius Meškauskas. Režisierius Oskaras Koršunovas kuria spektaklį dialogo arba kalbėjimo principu. Kalbamos temos, prisitaikymai, asociacijos… Kuriama bendraautorystės principu, vyksta bendras rūgimas, tačiau ateina momentas, kai galutinius sprendimus priima režisierius. Užstaliniu periodu fantazuojami įvairūs galimi variantai, bet iš anksto nėra žinoma, kaip tai atrodys scenoje. Vėliau scenoje tikrinama, tikrinama… Koršunovas yra iš tų režisierių, kuris neapsimetinėja, kad jam žiūrovas nesvarbus. Jis nori būti suprastas. Galbūt jam nesvarbu, patiko spektaklis ar nepatiko. Jis deklaruoja savo meninį skonį, kuris gali būti nepriimtinas, bet jis nori būti suprastas. Režisierius stebi žiūrovus, kaip jie reaguoja į vieną ar kitą sceną. Teatras žiūrovą turi veikti – estetinėm, vizualinėm, etinėm priemonėm, garsais, kvapais ir t. t.
Jūratė Grigaitienė. Koks Jūsų santykis su žiūrovu?
Darius Meškauskas. Žiūrovas yra mano partneris. Kai vaidinu estradinio žanro spektaklį „Urvinis žmogus“, visiškai atsiduodu bendravimui su žiūrovu, kuris tampa svarbesnis už mane. Šiame spektaklyje vaidybos procesas – tai žiūrovų klausymas. Aš klausau, kaip žiūrovas reaguoja į vieną ar kitą frazę ir darau sprendimus. Aš juos provokuoju, o jie mane režisuoja.
Jūratė Grigaitienė. Ko aktorius tikisi iš teatro kritikos?
Darius Meškauskas. Supratimo, tikslios analizės. Per analizę jis suvokia, ar buvo suprastas, o galbūt kritikas pamato daugiau, apie ką nebuvo pagalvojęs aktorius, kurdamas vaidmenį. Aktorius nori sulaukti reakcijos, nori suvokti, ar jo vaidyba ir tai, ką nori pasakyti, pasiekė žiūrovą. Ar gali aktorius ko nors daugiau tikėtis? Tik supratimo!
Dėkoju už pokalbį
Jūratė Grigaitienė
Lietuvos scena, 2009 Nr.2
