Griūvančio teatro Hamletas

Aktorius Darius Meškauskas vedžioja po savo darbovietę. Čia būti negalima, nors labai gražu.

Skilinėjančio Klaipėdos dramos teatro vidus paramstytas medinėmis kolonomis – tikrais meno kūriniais. Fojė ir kitur tarsi nėriniai sunarstyti pastoliai. Netikėtai pakitusi erdvė siūlosi būti naudojama instaliacijai, performansui, spektakliui, tačiau čia būti pavojinga. Teatras griūva, nors žvelgdamas iš lauko nė neįtarsi.

Tvirtinama, kad lėšų nėra, ir „užkonservuoto“ pastato – garbingą istoriją turinčios kultūros įstaigos – ateitis miglota. Klaipėdiečiai aktoriai jau senokai benamiai. Ir įsiūtis, ir neviltis ilgainiui virsta susitaikymu ir abejingumu. Tik ne D.Meškauskui. „Pilna aplink pinigų!“ – hamletiškai karščiuojasi jis. Duoti interviu aktorius sutinka tik todėl, kad primintų savo teatro bėdą. Kitos trupės mielai priimtų šį talentingą menininką pas save, bet jis, tikras vilnietis, lieka Klaipėdoje: „Nenoriu būti žiurkė, kuri bėga iš skęstančio laivo!“.

Pristatant D.Meškauską, nuo mokyklos laikų vadinamą Meškiu, reikia sukalbėti visą litaniją. Režisieriaus Boriso Dauguviečio provaikaitis. Aktoriaus Juozo Meškausko sūnėnas. Aktorių Marijos Černiauskaitės ir Balio Barausko žentas. Aktorės Eglės Barauskaitės vyras. Nominacijų už geriausią sezono vaidmenį rekordininkas (bene septyni kartai, o laureatas – dukart). 45 metų Klaipėdos dramos teatro aktorius kviečiamas vaidinti Keistuolių, Kauno muzikinio, Klaipėdos pilies, OKT/Vilniaus miesto teatro spektakliuose. Jis ir Hamletas, ir Urvinis žmogus. Politikų ir valdininkų mėgstama frazė „yra kaip yra“ D.Meškauskui kelia nuostabą, peraugančią į pyktį ir atvirkščiai – įniršį, virstantį begaline nuostaba.

„Tikrai norit užeiti?“ – pasitikslina aktorius prie tarnybinio įėjimo durų. „O teatras jaukus, vienas gražiausių Lietuvoje“, – sako žiūrovų salėje, kur krėslai uždangstyti audiniu, kad nepridulkėtų. Užlipęs ant scenos pajuokauja, kad visą gyvenimą čia vaidino antraplanius vaidmenis. Enciklopedijos rašo, kad D.Meškausko vaidybai būdingas virtuoziškas persikūnijimas. Pastolių vaizdas fojė jį įkvepia ekspresyviam monologui, kuris turbūt jau skambėjo ir šiame teatre, ir aktoriaus namų virtuvėje.

*

„Rekonstrukcijos projektas parengtas. Kas vykdys, irgi žinoma. Reikia pradėti griauti sienas ir tvarkyti pamatus. Mūsų steigėjas – Kultūros ministerija, bet visas lėšas – šimtus milijonų – suvalgo kokie nors Valdovų rūmai, Tūkstantmečio programa, „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, o kad pagrindiniuose Lietuvos miestuose griūva teatrai, niekam neįdomu. Kauno teatras sugriuvęs, Klaipėdos sugriuvęs, Jaunimo teatras baisios būklės. Kartais jautiesi visiškas idiotas šitaip skųsdamasis. Juk visi, regis, sutinka, kokie turėtų būti prioritetai, bet paskui tik pagūžčioja pečiais, ir tiek.“

*

„Pasiekia mus įvairių gandų, esą valdžioje esantieji nusistebi: o kam čia tas teatras, yra Muzikinis, yra kur nueiti. Visokių gi mulkių į aukštus postus patenka. Nebijau taip kalbėti, kadangi nesiruošiu niekur balotiruotis. Tiesa, mažai kas dėl to keičiasi, tačiau tokia mano vidinės laisvės išraiška – supykti. Tegu bent tai paglosto mano savimeilę – kelioms akimirkoms.“

*

„Daug tokių savo emocijų panaudoju vaidindamas Hamletą. Tai yra ta pati „supuvusi gadynė“, tik, deja, aš nesu tas, kuriam skirta ją pakeisti. D.Meškauskas – ne Hamletas.

Prioritetai žmonių galvose dabar dėliojasi taip: turtas ir tuštybė. Didžiausia žmogaus yda – puikybė, tuštybė – mūsų visuomenę ir valdo. Todėl abejojau, ar verta duoti interviu, nes tai gali būti palaikyta mano tuštybe. Bet kai mūsų teatro tokia padėtis, o valdančiųjų toks požiūris į kultūrą, kodėl turėčiau tylėti?“

*

„Mes negalime rodyti savo spektaklių. Kultūros namuose tam paprasčiausiai nėra sąlygų: dramos scenos įrangos, apšvietimo ir panašiai. Žiūrovai nepamatys kūrinio tokio, koks jis turėtų būti – tik blankų atšvaitą, pagal kurį galbūt nuspės, kaip kas galėtų atrodyti. Apskritai teatras reikalauja maksimumo – aukų. Ir savo studentams tvirtinu: niekam nebūsite įdomūs, jei „taupysitės“ ar gailėsitės savęs. O dabar ar parodome maksimumą? Mes negalime sukurti atmosferos, vieno svarbiausių teatro komponentų. Yra projektų, kuriuos įmanoma rodyti fabrikuose, aikštėse, bet daugeliui pastatymų būtina teatro scena. Neberodomas „Kelias į Damaską“, „Frank Kruk“, „Šaltas vaikas“. Nerodome ir vaikiškų spektaklių, taigi prarandame būsimų žiūrovų kartą, vaikai neužsikrečia teatro bacila.“

*

„Ana ten „Mėmelio“ restoranas, statytas gal prieš kelis šimtmečius ir jam pašvilpt – negriūna, pamatai tvirti. O šitas pastatas irgi senas, tačiau visas perstatytas. Vokiško teatro visi perdengimai buvo mediniai, lengvi, ne gelžbetonio. Nebuvo antros scenos antrame aukšte, nebuvo priestato. Visas tas modernizavimas ir pakenkė. Naujasis pastatas atidarytas 1990-aisiais, kiek gi jis pastovėjo, po penkerių metų pradėjo griūti.

Suprantu, yra teatrų, kurie gyvena be scenos, OKT/Vilniaus miesto teatras išgyveno 20 metų. Bet valdžia turėtų lanksčiau reaguoti, nes nuo kultūrinės terpės daug kas priklauso. Ji tiesiogiai veikia žmogaus sąmonę, mąstymą. Juk tai šitaip aišku. O dabar viskas skiriama pravalgymui ir tuštybei.“

*

„Aš darbo stygiaus šiuo metu nejaučiu, bet daugybę aktorių tokia padėtis veikia neigiamai. Baisiausia, kad atsiranda neviltis. Kada pamatai, kas vyksta ir kad moraliniai, etiniai klausimai visuomenei – antraeiliai, trečiaeiliai. Man regis, mūsų visuomenėje normos nuolat pasislenka nenormalumo link. Po truputį. Tik iš naujo susitariama, kas bus normalu, ir mes ramia sąžine gyvename toliau, nes tai, kas neseniai buvo amoralu, nepriimtina, atgrasu, dabar įteisinta kaip norma. Teatro nebuvimas irgi veda į tai – į degradavimą. Visokį degradavimą, nes nėra vietos, kur žmogus galėtų praregėti ir šį tą suvokti. Supurtyti savo dvasią ir apsivalyti nuo šiukšlių.“

*

„Meldžiamės pinigams ir vergaujame savo tuštybei. Puikybė – konkuravimas su Dievu. Suprantu, kad menininkas visada egocentrikas, ypač tas, kuris eina į sceną, jis kuria tam tikrą iliuzinį pasaulį, konkuruojantį su realybe. Ir galbūt jis netgi aktyviau gyvena tame virtualiame pasaulyje. Tačiau svarbiausia – koks viso to tikslas. Yra menininkų, kuriems būtini žurnalų viršeliai, jie iš to penisi, gauna energijos. Nesmerkiu jų ir neteisiu, jiems taip reikia. Bet keista, kad tai tapo visuotiniu dalyku, savotiška norma. Juk patys jie suvokia, kad blizgi tuštybė nėra tai, už ką juos būtų galima vertinti. Ir kad jų kita pusė daug vertingesnė, tačiau absoliučiai nepaklausi. Tai kodėl ji nepaklausi? Todėl, kad slystame paviršiukais. Savo kriterijus, savo normalumo ribą vis pastumiam nenormalumo link.“

*

„Pilna aplinkui pinigų! Pilna! Tereikia apsidairyti – vis ką nors švenčiame. Lietuva – viena didelė šventė. Lėšos skiriamos ne sąmoningam, kryptingam kultūriniam darbui, o fejerverkui. Mes viską išspjaudome, nes to reikalauja mūsų tuštybė. „Hamleto“ premjerą parodėme Norvegijoje, turtingoje protestantiškoje šalyje, naftininkų mieste Stavangeryje. Ten viskas auksu gali blizgėti. Nė velnio neblizga. Tiek, kiek reikia: kultūringa, švaru, tvarkinga, o visi pinigai – socialinei sferai, kultūrai.“

*

„Visokių nuomonių išsakyta apie „Hamletą“. Mane patį darbas kuriant šį spektaklį smarkiai supurtė, dėl daug ko atvėrė akis. Tikiu, kad ne tik man. Kai kas sako: jokio šviesos spindulėlio, kam žiūrėti visą tą juodybę. Bet taip ir turi būti, nes „Hamletas“ – tragedija. Ne drama, o tragedija. Toks žanras. Per kurį įmanoma apsivalyti. Žinau, kad yra žmonių, nuo kurių tamsa atsitraukė būtent po šio spektaklio.

Tokiam menui reikia būti pasirengusiam, pribrendusiam. M.K.Čiurlionis yra sakęs: žiūrėti mano paveikslus reikia dvasios pastangų. Žiūrovas irgi turi dirbti, o ne ilsėtis, nes tai ne pramoginis spektaklis.“

– Kodėl Hamleto vaidmeniui O.Koršunovas pasirinko jus?

– Todėl, kad pasitikėjo. Jis sakė, kad repetuojant „Kelią į Damaską“, kur vaidinau nedidelį išprotėjusio Cezario vaidmenį, tame pamišėlyje pamatė Hamletą. Mūsų spektaklio Hamletui finale irgi „nuvažiuoja stogas“. Galėčiau girtis – turiu patirties, sugebu tą ir tą, tačiau teatras labai paradoksalus: viena vertus, patirties reikia, kad suvaldytum milžinišką spektaklio struktūrą ir atlaikytum didžiulį krūvį, kita vertus, ji ima trukdyti, lenda štampai: kad būtum tikras, autentiškas, privalai atmesti, ką esi prieš tai vaidinęs. Su tuo mes ir kovojam.

– Kaip supratote, ko nori režisierius? O.Koršunovas tiek daug šneka ir gana painiai.

– Vadinasi, su juo reikia dar daugiau šnekėti, kad jums paaiškėtų. Tą ir darėme. Šnekėjomės apie visa tai gal dvejus metus. Dviese. Paskui prasidėjo repeticijos, jos buvo filmuojamos, galima pasekti, kaip rutuliojosi mūsų mintys, kaip suformulavome, kas šiais laikais yra Hamletas ir ši pjesė. Tai ir yra sudėtingiausia – klasikos kūrinyje surasti dabarties atspindžių. Kitaip beprasmiška statyti. Prasmė tik tokia – žvelgti į esamąjį laiką. „Hamletas“ – geniali medžiaga. Įstabu, kaip vienas žmogus galėjo šitiek sutalpinti viename kūrinyje.

– Buvote matęs Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“?

– Man labai patinka, kad mūsų spektakliai tokie skirtingi, bet ir vienas, ir kitas yra W.Shakespeare´o „Hamletas“. Jis gali būti visoks, bet svarbiausia, kad būtų tavo. Pasirodo, pusės E.Nekrošiaus spektaklio nesupratau. Kai pradėjau repetuoti, suvokiau, kodėl ten taip ir ne kitaip, ką reiškia vienas ar kitas įvaizdis. Pjesę pradėjau skaityti kitaip. Kad perskaitytum spektaklį ir jo prasmes, reikia gilintis į medžiagą. Ir matai, kad čia šulinys, iš kurio semsi ir semsi ir semsi.

– Dabar jūs visiškas Hamletas.

– Bus kitas vaidmuo, bus kitas susitapatinimas. Tuo ir žavi aktoriaus profesija, kad nugyveni daug gyvenimų.

– Bet Hamletas, neeilinis vaidmuo, savo glėbyje gali laikyti ilgiau.

– Bijau kitko. Ne kad mane laikys, bet kitus. Mačiau laidą apie rusų aktorių Aleksandrą Demjanenką-Šuriką. Vaidino puikiuose filmuose iki Šuriko, bet po Šuriko buvo vien tik Šurikas – taip prilipo tas personažas. Ir žmogus dėl to kraustėsi iš proto. Šurikas jį persekiojo visą likusį gyvenimą. Lygiai kaip Balį Barauską „Špyga taukuota“ ar Vytautą Tomkų Tadas Blinda. Gal ir gerai, juk tai pripažinimas, žiūrovų meilė, tačiau liūdna, kad nieko kito iš tavęs jau nebesitiki, nelaukia, nemato. Žiūrovai – gal dar nieko baisaus, jie gal pamiršta, kad esame aktoriai, tai mūsų profesija. Nereikia manęs tapatinti su personažu, aš juo būnu tris valandas. Na, gal dar naktį mane persekioja koks nors demonas, gal ką nors susapnuoju. Bet kai ir teatralų bendruomenė pradeda nebesitikėti iš tavęs nieko naujo… Tikrai bijau, kad neimtų galvoti: po Hamleto kažin ar jam tiks vaidinti šį vaidmenį, jis pats ar benorės? Norėsiu. Visko norėsiu: šito, kito. Vaidinu ir Urvinį žmogų, ir Hamletą tą patį mėnesį. Kuo kontrastingesnius vaidmenis paeiliui kuri, tuo lengviau. Sunku, kai personažai šiek tiek panašūs – atsikratyti prieš tai buvusio spektaklio šleifo.

– Prie jūsų buvo prilipęs Konferansjė amplua.

– Labai stipriai. Galiu išvardyti penkis skirtingus Konferansjė, o skirtingi jie buvo milžiniškos valios pastangomis. „Kabaretas“, „Ožys“, „Senasis kvartalas“, „Žolyno arfa“, „Geriausias gyvenimo laikas“. Visur mano personažai – spektaklių jungtys.

– Šalia kitų talentų jumyse tūno žavios ir aktoriui naudingos „amžino vaiko“ savybės.

– Gal. Paauglystėje krimsdavausi, kad niekaip neužaugu: kada gi mergos pradės į mane žiūrėti? Jei rimtai, manau, kad aktoriui svarbu išlaikyti vaiko tikėjimą.

– Kuo jūs panašus į B.Dauguvietį?

– Nuo vaikystės girdėjau apie jį legendas. B.Dauguvietis gyveno tarp daugybės moterų ir buvo jų mylimas. Manau, neblogai jautėsi. Turėjo penketą dukterų, vienos jį mylėjo beatodairiškai, kitos pyko, kam paliko jų mamą, aktorę Olgą Kuzminą, ir vedė kitą. Mano senelė Marija Budreckienė – vyriausia B.Dauguviečio dukra. Daug įdomių dalykų būdamas paauglys stebėjau iš šalies. Ar aš kuo nors panašus į prosenelį, reikia klausti Galinos Dauguvietytės. Mes su ja pasikalbame telefonu, bet esu labai užimtas ir neprisimenu, kada buvome susėdę pasišnekučiuoti. Čia aš kaltas, turėčiau pasirūpinti susitikti.

Stodamas į aktorinį staiga išsigandau: kiti galvos, jog mane priėmė todėl, kad J.Meškauskas – mano dėdė. Kad patekau čia per pažintis. Profesorė Irena Vaišytė paguodė: būk ramus, ne dėl to priimame.

– Su dėde būta pokalbių, kurie nukreipė į aktorystę?

– Jis mane labiau kreipė į režisūros vagą. Labai delikačiai klausdavo: ar nenorėtum pabandyti režisuoti? O gal tau išvažiavus pasimokyti režisūros? Apie teatrą pasikalbėdavome, kas patinka, kas ne.

– Patiko dėdės laikų Akademinis?

– Teatru užsikrėčiau vis dėlto Jaunimo teatre, kur prasmukęs žiūrėdavau tokius spektaklius, kaip „Kvadratas“, „Jasonas“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Pirosmani, Piromsani“. Akademinis man nepatiko, išskyrus mano dėdę. Tikrai ne todėl, kad dėdė, bet kad visada scenoje jis buvo gyvas ir tikras. Jusdavai begalinę jo energiją, ypač komedijose. Akademinis dramos teatras atstumdavo savo deklamacijomis, vaidinimu balsu, moduliacijomis. Ironiška, bet O.Koršunovas mane kartais tuo kaltina – vaidinimu balsu, moduliacijomis. Reikalauja jų atsisakyti. Taigi kovoju su ydomis ir štampais.

– Vedęs aktorių dukrą atėjote į dar vieną teatrinę šeimą. M.Černiauskaitė ir B.Barauskas – jūsų uošviai.

– Suprantu, žvelgiant iš šalies daro įspūdį: teatro legendos ir panašiai. Aš susipažinau su žmonėmis, kurie mane labai šiltai priėmė. Juk ne su legenda gyveni, bet su žmogumi. Iki tol jie man buvo aktoriai, po to pažinau dar ir kaip asmenybes. Gaila, Eglės tėčio tarp mūsų nebėra. Esu patyręs jų palaikymą ir scenoje. Žinoma, kalbamės ir apie turgų, bulves – apie viską. Ir apie vaidmenis, kūrybą, teatrą, neteisybę jame. O, kiek būta karštų kūrybinių ginčų, paprastai virtuvėje!

Turbūt mes, menininkai, naiviai manome, kad labai jau čia viskas visiems svarbu. O juk į teatrą vaikšto gal 9 procentai gyventojų. Bet kad tas procentas didėtų ir reikalingas teatro pastatas Klaipėdoje, būtų visiems tik saugiau ir geriau. O valdžios žmonės nesuvokia. Yra daugybė būdų, kaip rūpintis kultūra. Kodėl negalima parengti normalaus kultūros rėmimo įstatymo, kad remiantiesiems kultūrą mokesčiai būtų mažesni? Kodėl?!

– Tikriausiai suprantate, kad artimiausiu metu padėtis nesikeis.

– Aš atsisakau suprasti. Nenoriu, man nepatinka. Aš to nesuprantu.

– Ką darysite?

– Nieko. Nesuprasiu sau vienas tyliai.

– O ką darytų Hamletas?

– Mūsų Hamletas čia daug ką nušluotų kaip Sodomą ir Gomorą.

– O D.Meškauskas? Nueis prie jūros?

– Labai sveika nuvažiuoti prie jūros, kad vėjas prapūstų smegenis. Beje, ir šiandien buvau. Šalia jūros suvoki savo menkumą, išgaruoja tavo tuštybė, pajunti begalybę ir kad esi mirtingas. Ir pastato ji tave, žmogau, į vietą ir paaiškėja, kas yra vertinga.

Audrius Musteikis, lzinios.lt, 2009 11 03