O.Koršunovo aktoriai repetuoja ir autobuse

Nepaisydamas sudėtingo gastrolių grafiko, režisierius Oskaras Koršunovas su „Hamleto“ trupe Prancūzijoje repetuoja ir naują spektaklį pagal Maksimo Gorkio pjesę „Dugne“.

Spektaklio eskizą Lietuvos teatro mėgėjams planuojama parodyti gruodžio 22 d. O.Koršunovas telefonu papasakojo apie gastroles Prancūzijoje.

– Pavasarį, prieš O.Koršunovo teatro dešimtmečio festivalį, buvote prabilęs apie teatro veiklos stabdymą. Ar atsisakėte šios minties?

– Iš esmės jau buvome nusprendę jubiliejiniu festivaliu ir atsisveikinti. Tačiau netikėtai sostinėje atsirado naujoji Teatro arena. 800 vietų salė per festivalį būdavo pilnutėlė.

Turime progą įgyvendinti tai, ko siekėme nuo pat įsikūrimo, – veikti kaip normalus repertuarinis teatras. Nemažėja dėmesys ir iš užsienio.

– Supratote, kad esate reikalingi?

– Iš žiūrovų tai jutome nuo pat pradžių. 11-ąjį OKT sezoną pradėjome tarsi nauja jėga.

Tapome stabilesni ir lengviau pasiekiami: galėjome sumažinti bilietų kainas, liovėmės migruoti iš vienos Vilniaus scenos į kitą. Tad ir spektaklių rodome gerokai daugiau, ir publika lengviau mus randa.

– Vis dėlto šiemet kaip niekada daug gastroliuojate.

– Su Williamo Shakespeare’o kūrinių pastatymais jau lankėmės Tbilisyje, Peterburge, Minske, „Hamletu“ atidarėme festivalį Maskvoje, dėmesio sulaukėme Leipcige, Budapešte, net keliuose festivaliuose Lenkijoje, Italijoje.

Jau įpusėjome mėnesio trukmės turą po Prancūziją. Čia parodę 12 spektaklių namo grįšime tik prieš pat Kalėdas.

– Nesijaučiate primiršęs Lietuvos žiūrovų?

– Mintimis ir darbais esame Lietuvoje. Juk ir išvažiavome ne ilsėtis, o dirbti ir kurti. Išsikėlėme sau maksimalų tikslą: iš Prancūzijos atvežti du spektaklius.

Prieš pat Naujuosius metus sostinės žiūrovai išvys atnaujintą „Hamletą“. Negana to, su aktoriais kuriame ir naują spektaklį. Vos grįžę Vilniuje parodysime ir M.Gorkio pjesės „Dugne“ eskizą. Stengiamės pasinaudoti tuo, kad esame kartu.

– Ką turite omenyje sakydamas „atnaujintas Hamletas“? Kuo jis bus kitoks?

– Intensyviai dirbame su Dariumi Meškausku. Mėginame nukelti krūvį nuo paties danų princo, vyksta savotiškas jo neutralizavimas, o per tai atsiranda tikrasis Hamletas.

Pagaliau suvokėme vieną dalyką: ne Hamletas turi suvaidinti Elsinoro tragediją, o priešingai. Atsisakydamas vaidybos D.Meškausko Hamletas tampa tikru režisieriumi.

– Gastroliuojate, vaidinate, aktyviai repetuojate, tačiau tuo pat metu rengiate ir „Dugno“ pastatymą?

– Tokio įtempto darbo ėmiausi, nes repeticijų procesą siekiu paversti maksimalaus savęs, scenos partnerių pažinimo procesu, meniniais šiuolaikinės visuomenės ir žmogaus tyrimais, per kurios gyvenama ir kenčiama kartu.

Mes tarsi kokia klajoklių sekta: keliaujame iš vieno miesto į kitą, kas antrą vakarą vaidiname „Hamletą“, o dienomis viešbučiuose ir autobuse repetuojame „Dugną“.

Tai aktorių profesinio atsidavimo išbandymas, kūrybinio fanatizmo paraiška.

– Kuo šimtmečio senumo drama gali sudominti šiandienos žmogų?

– Ši pjesė, parašyta to meto Europai atsidūrus ant didžiųjų krizių, karų ir permainų slenksčio, savaip atspindi ir šiandienos visuomenės, atsidūrusios savotiškoje egzistencinėje kryžkelėje, situaciją.

Klausdama, kas yra žmogus, ieškodama takoskyros tarp tiesos ir melo, pjesė „Dugne“ – savotiška moralinių žmogaus vertybių revizija.

Šarūnas Kalpokas / Mūzų malūnas, 2009-12-07