O.Koršunovo spektaklyje paryžiečiai nenuobodžiavo

Su „Hamletu“ mėnesį po visą Prancūziją keliavusį Oskaro Koršunovo teatrą (OKT) prancūzai lygino su spąstais, į kuriuos jie vėl mielai norėtų pakliūti.

Buvo paprasta savaitės diena, Paryžiaus priemiesčius kankinusi juos su sostine jungiančių traukinių streiku.

Tolokai į vakarus nuo sostinės esančio SeržiPontuazo teatro „L’apostrophe“ erdvi salė vis dėlto buvo pilna žiūrovų. Didžiąją jų dalį sudarė vyresniųjų klasių moksleiviai ir pensininkai.

OKT gastrolės artėjo į pabaigą. Trupės laukė du kiti Williamo Shakespeare’o tragedijos „Hamletas“ pristatymai Strasbūre ir kelionė namo.

Spektaklius žiūri nemokamai

„Mes šio režisieriaus dar nežinome, bet mokytojas jo darbą gerai pažįsta. Mums sakė, kad spektaklis neblogas ir nuobodu tikrai nebus. To tikimės, nes jis baisiai ilgas“, – prieš vaidinimą klegėjo trys literatūrinės klasės moksleivės.

Per vienerius mokslo metus jos turi galimybę su klase nemokamai pamatyti tris spektaklius. Lietuvišką „Hamletą“ įtraukė ir pora kitų SeržiPontuazo mokytojų.

„Baisiai sudėtinga režisūra. Žiūrėti labai gražu, bet tikrai ne viską suprantame. Sunku skaityti subtitrus ir sekti pjesės siužetą“, – per spektaklio pertrauką guodėsi kitos dvi cigaretes sukančios ir į lauką nerti pasiruošusios moksleivės.

W.Shakespeare’o tragedijos teksto šešiolikmetės neskaitė ir mokytoja prieš spektaklį joms nieko nepaaiškino – nei apie pjesę, nei apie jos režisierių.

„Spektaklį vėliau aptarsime per pamoką“, – patikslino po pertraukos salėje nepasilikusios merginos.

Režisūra – pakvaišusi

„Klasikinės režisūros nesitikėkite“, – skaitytojus perspėjo regioninis dienraštis „La Voix du Nord“, OKT gastrolėms skyręs net du rašinius.

„Talentingasis O.Koršunovas pademonstravo be galo modernų ir kliedesių kupiną „Hamletą“. Po tokio iš Vilniaus atkeliavusio viesulo sunku atsigauti“, – lietuvį po spektaklio gyrė dienraštis.

Kitas teatro kritikas režisūrą pavadino pakvaišusia: „Teatras praranda visus savo kodus, vaizduotė nebeturi ribų, o malonumas tampa begalinis“.

„Pakliuvę į OKT pelėkautus, jų vėl prašysitės“, – žiūrovams pjesės anonse žadėjo SeržiPontuazo teatras.

Atrodo, kad tokiu pažadu savo publikos jis nenuvylė.

Prancūzai gyrė vaidybą

„Nuostabu! Be galo novatoriška ir originali režisūra. Tikras šiurpuliukus keliantis skanumynas.

Veidrodžiai – parankus sprendimas. Visas veiksmas vyksta tik Hamleto galvoje.

O kai jis ima rėkti, rėkia iš skausmo. Aktorių vaidyba nuostabi, ir tie pykčio protrūkiai atrodo tokie natūralūs“, – žavėjosi barzdotas septyniasdešimtmetis, buvęs universiteto dėstytojas.

„Apgalvota kiekviena menkiausia režisūros detalė, kiekviena smulkmena.

Tik niekaip nesupratau, kam jie tą telefoną ir lygintuvą naudoja. Gal jūs žinote?“ – smalsavo barzdylos palydovė.

Klausimą vėliau peradresavau O.Koršunovui. Jis, užuot atsakęs, tik šyptėjo.

„Mums baisiai patinka. Spektaklis iš karto įjungia žiūrovo vaizduotę ir rutuliojasi puikiu ritmu“, – sužavėtos liko ir dvi dvidešimtmetės literatūros studentės.

OKT teatrą jau pažįsta

Prieš porą metų SeržiPontuazo žiūrovai galėjo pamatyti pagal brolių Presniakovų pjesę OKT pastatytą spektaklį „Vaidinant auką“, todėl nemaža jų dalis jau žinojo, ko iš lietuvio tikėtis.

„Galima sakyti, kad į „Hamletą“ atėjau šiek tiek numanydama, kas bus, nes mačiau „Vaidinant auką“. Abiejų spektaklių braižas panašus, bet, nepaisant to, likau priblokšta.

Tokio „Hamleto“ Prancūzijoje mes nesame pratę matyti.

Todėl vaidinimo pradžioje buvau sutrikusi, bet paskui įsitraukiau ir galiausiai likau labai patenkinta“, – aiškino žvali pensininkė, buvusi chemijos mokytoja.

Aktoriai kalbėjo per tyliai

„Didelė europinio teatro figūra“, „vienas talentingiausių savo kartos ir didžiausių Europos režisierių“ – tokie O.Koršunovui lipdomi prancūzų kritikų epitetai metams bėgant tapo beveik banalybe.

Kaip ir pagyros OKT aktoriams už puikią vaidybą, emocinį ir fizinį savęs atidavimą.

Rasti žiūrovo, kuriam O.Koršunovo pristatyta „Hamleto“ versija būtų visai nepatikusi, teatre „L’apostrophe“ nepavyko. Tačiau daugumai užkliuvo gana netikėtas aspektas: pernelyg tylus aktorių kalbėjimas scenoje.

„Lietuviškai mes nesuprantame ir skaitome subtitrus. Bet nejau ir Lietuvoje aktoriai taip tyliai kalba? Sėdime palyginti arti scenos, o jų beveik negirime, ypač Hamleto.

Jie turbūt tik čia taupo balsą, nes žino, kad nesuprantame? Gaila, nes man patiktų juos girdėti“, – skundėsi chemijos mokytojos draugė.

„Įspūdis lyg sėdėtume nebyliųjų vaidinime. Užtat muzika labai garsi“, – pensininkėms pritarė dvidešimtmetės literatūros studentės.

„Man tai viskas atrodo normalu. Taip ir turi būti. Juk Hamletas kalbasi ne su kitais, o su savimi, su savo sąžine. Kai jūs su savimi kalbatės, nejau rėkiate?“ – kelis į pašnekesį įsitraukusius pažįstamus auklėjo barzdylos draugas.

Ateityje domėsis lietuviais

Prancūzijos teatre aktorių dikcijai tradiciškai skiriama labai daug dėmesio. Pjesę jie neretai beveik deklamuoja, ypač seniausiame Paryžiaus teatre „La Comedie Française“.

„Man vis vien atrodo nenormalu, kad aktorių šitaip negirdėti“, – įkalbinėjimams nepasidavė penkiasdešimtmetė.

Tačiau kaip ir beveik visi pašnekovai, ji patikino, kad jeigu OKT į „L’apostrophe“ sugrįš su nauju vaidinimu, ji būtinai ateis.

OKT spąstai Prancūzijoje, atrodo, suveikė, ir šios šalies žiūrovai į juos ateityje vėl prašysis.

EDITA URMONAITĖ / Lietuvos rytas, 2009-12-21