O.Koršunovo opera – apie gerumą

„Šis spektaklis būtų įdomus ir lietuviams“, – ištarė Oskaras Koršunovas. Jo Stokholmo teatre „Folkopera“ režisuota Kurto Weillio opera „Sidabrinis ežeras“ pribloškė daugelį švedų teatro kritikų.

„Tobulas spektaklis. Neįtikėtinai tiksliai sukurtas. Nepaprastai raiškios kūno kalbos.

Tai vienas geriausių „Folkopera“ spektaklių per visą šio teatro istoriją ir tikrai pats aštriausias šią žiemą Stokholmo scenoje“, – po premjeros ištarė kritikė Camilla Lundberg.

Jos kolegos iš pagrindinių Švedijos dienraščių „Svenska Dagbladet“ ir „Dagens Nyheter“ vadino lietuvio darbą pasakišku ir nuostabiu.

Recenzentai gyrė spektaklio vientisumą (dirigavo Joakimas Unanderis), scenografiją (Peteris Lundquistas), aktorių darbą, drąsą pasirenkant beveik nežinomą veikalą.

Inscenizuojant „Sidabrinį ežerą“ buvo galima lengvai suklupti. Kūrinyje sugyvena barokas ir Vienos valsas, oratorijos, tango ir maršo motyvai, vagneriškos ir diksilendo nuotaikos, simfonija ir kabaretas.

Grįžęs į Vilnių O.Koršunovas papasakojo apie darbą Švedijoje.

– Kodėl ėmėtės tokio keisto kūrinio?

– Tas keistumas mane ir viliojo. Jau tapo įprasta, kad į užsienį esu kviečiamas ne akademiniams, o novatoriškiems, eksperimentiniams darbams. Turiu savotišką reputaciją.

Stokholmo „Folkopera“ meno vadovė nutarė man patikėti savo seną svajonę – statyti sunkiai pastatomą K.Weillio operą, kai pamatė mano spektaklį „Meistras ir Margarita“.

„Sidabrinis ežeras“ buvo sunkiai įkandamas jau vien dėl to, kad teksto jame yra kelis kartus daugiau nei muzikos. Taigi dainininkams spektaklyje reikia vaidinti kaip aktoriams.

Vienuolika solistų premjerai atrinkome net iš poros šimtų artistų: visi turėjo dainuoti K.Weillio operos ištrauką ir pasakyti Hamleto monologą.

Tik pagrindinį vaidmenį rengė ne operos, o dramos artistas Torkelis Peterssonas. Jis pirmą kartą atliko ir operinį numerį.

– Kas buvo sunkiausia?

– Dirbti reikėjo greitai ir beveik be klaidų. Bet nauja patirtis visus įkvėpė – dirbome net viršvalandžius, o tai Švedijoje neįprasta. Galima sakyti, pažeidinėjome įstatymus.

Nelengva buvo rasti šios operos raktą. Kad ir kaip būtų keista, man padėjo pirmųjų mano spektaklių „Ten būti čia“ ir „Senė“ patirtis.

Juose, kaip ir „Sidabriniame ežere“, – daug juodojo humoro ir dramatizmo, filosofijos. Viskas labai lakoniška.

Pagrindinė „Sidabrinio ežero“ mintis – gerumas šiame pasaulyje nėra naudingas, per jį prarandi žemę po kojomis, bet laimi galimybę eiti vandeniu.

Šiuo spektakliu pats sau atsakiau į svarbų klausimą. Darant gera nereikia tikėtis atpildo. Juk mes linkę gyventi iliuzija, kad už gėrį atlyginama gėriu. Bet daryti gera reikia ne dėl to, o vien tam, kad pats taptum geresnis.

– Ar „Sidabrinis ežeras“ būtų įdomus lietuvių publikai?

– Net labai įdomus. Tik neįsivaizduoju, kur tokį veikalą būtų galima pastatyti Lietuvoje.

Teatrą „Folkopera“ prieš 30 metų įkūrė nuo Stokholmo karališkosios operos atskilusi menininkų grupė. Jie operą norėjo priartinti prie paprastų žmonių.

„Folkopera“ pagarsėjo eksperimentiniais darbais, klasiką ji taip pat stato netradiciškai. Taigi nenuostabu, kad šio teatro repertuare atsirado ir „Sidabrinis ežeras“.

Be to, švedai į šį veikalą investavo labai daug pastangų ir lėšų, visiškai negalvodami apie komercinę naudą.

Tačiau, spėjant iš žiūrovų ir kritikų reakcijos, šis spektaklis atsipirks.

***

Asta Andrikonytė, lrytas.lt, 2010 02 27