O.Koršunovas: „Teatras gelbsti nuo alkoholizmo ir susinaikinimo“
Savaitgalį Lenkijoje pasibaigusio 14-ojo tarptautinio W.Shakespeare’o festivalio žiūrovai turėjo progą pamatyti Oskaro Koršunovo „Hamletą“ pagal Williamo Shakespeare’o dramą.
Šį spektaklį O.Koršunovas vadina vienu iš svarbiausių W.Shakespeare’o veikalų, kaip ir „Užsispyrėlės sutramdymas“, kurį vėl rengiasi statyti.
Interviu lenkų dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ lietuvių teatro režisierius sakė, kad W.Shakespeare’as jam esąs lyg didelė knyga, kurią jis be atvangos skaitąs ir šią knygą su visomis W.Shakespeare’o dramomis ir Biblija imtų į negyvenamą salą.
„W.Shakespeare’o kūryboje teatrališkumas yra būdas pažinti tikrovę. Iš tiesų nenorėčiau išskirti vienos kurios jo dramos. Svarbiausios yra tos, ties kuriomis dabar dirbu. Prie anksčiau paminėtų taip pat yra „Audra“. Bet jeigu reiktų rinktis, svarbiausia ir asmeniškiausia įvardyčiau „Hamletą“.
Lenkų dienraščio žurnalistei priminus O.Koršunovo prisipažinimą, kad teatras gelbėjąs jį nuo alkoholizmo, režisierius sako: „Taip, teatras gelbėja mane nuo daugelio dalykų. Visų pirma gelbėja nuo savęs paties. Jeigu rankose neturėčiau to „žaisliuko“, tikriausiai susinaikinčiau. Taigi tikrai teatras, viena vertus, gelbsti mane nuo alkoholizmo, o kita vertus – į jį pastūmėja. Buvo laikas, kai alkoholis man labai padėdavo.
Darbas teatre dažnai siejasi su dideliu stresu ir įtampa. Sena gera tradicija buvo gelbėtis alkoholiu. Prieš dešimtmetį vienu metu stačiau du spektaklius – W.Shakespeare’o „Vidurvasario nakties sapną“ ir Marko Ravenhillo „Shopping and fucking“. Vykdavo po keturias repeticijas kasdien, dirbau po šešiolika valandų per parą. Tada man labai padėjo konjakas. Bet tam tikru laikotarpiu tai pradėjo naikinti mane. Ir tuomet man padėjo teatras“, – kalba režisierius.
Paklaustas, kokiame lygyje dabar yra šiuolaikinė lietuvių dramaturgija, O.Koršunovas atsako trumpai: „Jokiame“.
„Kartkartėmis atsiranda kas nors įdomaus. Labai įdomiai rašo Laura Sintija Černiauskaitė, visada galime laukti ko nors įdomaus iš Sigito Parulskio. Bet tai tik sporadiški fenomenai lietuvių dramaturgijoje. Galbūt tai susiję su lietuviško teatro specifika. Ši tradicija tęsiasi nuo Juozo Miltinio ir Eimunto Nekrošiaus.
Tai režisieriaus teatro tradicija, kuriame svarbiausia yra ne tai, ką statai, bet kaip. Žiūrovai ateina žiūrėti ne konkrečios dramos, o konkretaus režisieriaus autorinio meno. Įdomu, kad šalyse, kur ši tradicija silpnesnė, pavyzdžiui, Anglijoje, yra daug geresnė šiuolaikinės dramaturgijos padėtis“, – pastebi O.Koršunovas.
Paprašytas palyginti lietuvių ir lenkų teatrą, režisierius teigė, jog pastarasis yra aukšto lygio, o lenkų teatro dabartinė padėtis – kažkur viduryje tarp vokiečių ir rusų teatro. „Teatro tradicija stipresnė tuose kraštuose, kurių istorijoje yra dramatizmo, kurie turi skaudžios patirties. Dažnai teatras tampa ta vieta, kurioje tų kraštų visuomenė patiria tam tikrą gydymą, neretai paliesdama ką nors metafiziško“, – sako O.Koršunovas.
Liepos 30 – rugpjūčio 8 dienomis Gdanske vykusiame Šekspyro festivalyje buvo rodomas ir O.Koršunovo teatro spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“, taip pat Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Vengrijos, Rumunijos, Armėnijos, Zimbabvės teatrų pastatymai.
Lenkijos spauda primena, kad vienas iš labiausiai pripažintų lietuvių teatro režisierių O.Koršunovas prieš metus pelnė vieną iš Torūnės teatro festivalio „Kontaktas“ apdovanojimų, o 2004 m. W.Shakespeare’o festivalio Gdanske žiūrovai galėjo pamatyti O.Koršunovo spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Pernai O.Koršunovo „Hamletas“ buvo rodytas Vroclavo festivalyje „Dialogas“.
ELTA ir lrytas.lt inf., 2010 rugpjūčio 9 d.
Nuotr. Dmitrijaus Matvejevo
