O.Koršunovas: „Esu beveik emigravęs“

Tarptautinėje teatro scenoje savo kūryba žiūrovus žavintis režisierius Oskaras Koršunovas liūdnai piešia Lietuvos kultūrinę ateitį.

Puikiai žinomi užsienyje

– Gavote vieną prestiziškiausių teatro prizų – Vsevolodo Mejerholdo vardo apdovanojimą. Neskaudu, kad Lietuvoje niekas nedabina medaliais? – „Balsas.lt savaitė“ teiravosi O. Koršunovo.

– Šis reiškinys užkoduotas jau nuo pirmojo mūsų spektaklio „Ten būti čia“. Po premjeros Lietuvoje 1990-aisiais nesulaukėme nė vienos recenzijos, tačiau didžiausiame pasaulyje Edinburgo teatro festivalyje, kur savo darbus pristato 5–6 tūkstančiai teatrų, gavome pagrindinį prizą. Ta istorija nuolat kartojasi, kodas „Ten būti čia“ persekioja visą gyvavimo laikotarpį. Nesulaukę pripažinimo svetur, neegzistuotume ir čia.

– Tai orientuojatės į užsienio žiūrovą?

– Ne, orientuojamės į savo žiūrovą, o į užsienį vykstame, nes mus nuolat kviečia. Daugelį prizų esame gavę svetur, tačiau pagal suvaidintų spektaklių skaičių Lietuvoje pasirodome tiek pat dažnai, kiek ir užsienyje.

– Ar laikote save lietuviškos kultūros reprezentantais?

–Taip, dalyvaudami kaip menininkai pasauliniame teatro procese kartu pristatome ir lietuvišką kultūrą.

Niekinis valdžios požiūris

– O ką manote apie dabartinę kultūros padėtį Lietuvoje?

– Nepasakysiu nieko naujo – kultūrinė politika čia yra žlugusi. Mūsų pavyzdys tai puikiausiai parodo – gyvuojame, nes viena koja esame užsienyje. Bet jeigu kurtume ir rodytume spektaklius vien tik Lietuvoje, mums išgyventi būtų neįmanoma. Iki šiol neturime savo teatro. Tuo metu, kitose šalyse tarptautinį pripažinimą pelniusiais mano kartos režisieriais yra rūpinamasi. Jiems naujai statomi teatrai ir suteikiama galimybė išlaikyti savo trupes.

Pavyzdžiui, lenkų režisieriui Krzysztofui Warlikowskiui Varšuvoje pastatytas naujas teatras. Latvis Alvis Hermanis jau gerą dešimtmetį dirba teatre, į kurį galėjo pasikviesti visą savo komandą. Aš jau nekalbu apie Thomą Ostermeierį Vokietijoje, kuriam buvo patikėtas vienas pagrindinių Berlyno teatrų. Jam leista užimti direktoriaus ir pagrindinio režisieriaus vietą, jo atsakomybėn patikėta suburti naują trupę.

– Žymiausi menininkai kalba apie emigraciją. Kaip vertinate tokią padėtį?

– Esu pats iš dalies emigravęs. Tik trečdalį laiko per metus praleidžiu Lietuvoje. Puikiai suprantu tuos menininkus. Mitas, kad ir alkanas kūrėjas gali užsiimti kūryba, tačiau menininkas – ne koks nevykėlis, jis susiras palankesnę terpę kur nors svetur.

Dabar Lietuvoje nemąstoma apie procesų tęstinumą, todėl to, kas neduoda naudos šiandien, niekas nemato ir nevertina. Kultūra yra kaip žiedas, kuris nenaudingas šiandien, bet be jo ateityje nebus ir vaisiaus. Noriu pasakyti, kad be kultūros šiandien ateityje nebus sąmoningos visuomenės, brandžios politikos, gražios tautos, galų gale, ir stiprios ekonomikos.

Privalu formuoti kultūros poreikį

– Kultūros stygius – valdžios ar visuomenės kaltė?

– Ir valdžios, ir visuomenės. Tik ar visuomenė yra pakaltinama? Juk iš esmės visuomenės poreikiai nėra visiškai spontaniški. Atsakomybę už jų formavimą turėtų prisiimti valdžia ir pačios visuomenės elitas: menininkai, mokslininkai, intelektualai ir verslininkai.

– Kaip teatras gali padėti visuomenei? Turėtų užsiimti šviečiamąja misija?

– Kažkada sakiau, kad mūsų teatras neužsiima švietėjiška veikla, bet yra kitaip. Užtenka vien pažiūrėti į mūsų šekspyrišką repertuarą ir jo žiūrovus, kurių nemažą dalį sudaro moksleiviai. Tokie spektakliai kaip „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Hamletas“ gali ne tik užkrėsti jaunimą teatru, bet vienaip ar kitaip kalba jiems apie amžinas vertybes. Ir tai ypač akivaizdu dabar, kai daugelis teatrų kuria pramoginius spektaklius, į kuriuos mokytojai nemato prasmės vestis mokinių.

Tikroji teatro užduotis, žinoma, yra intymesnė. Teatras turėtų suteikti žmogui asmeninės vertės pajautimą.

– Ar meno vietos neužims vienadieniai malonumai?

– Akivaizdu, kad taip yra. Vartotojiškoji visuomenė verčia žmogų būti malonumų mašina. Visi kuria šou – atraktyvią realybę: žiniasklaida, televizija, teatrai, Seimas. Užtenka pažiūrėti vien į Nacionalinio dramos teatro repertuarą, kad suprastume, kur atsidūrėme. Ir vis dėlto tikiu, kad grįš poreikis tikriems dalykams. Štai dabar statome M.Gorkio „Dugne“. Ten Satinas sako: „Kas yra žmogus? <…> Tai tu, aš, jie, Napoleonas, Mahometas… visi draugėj! Žmogus – štai tiesa“. Mes slepiame savyje didžiulį potencialą, kūrybingumą – tai yra mūsų prigimtyje ir to negalima atimti.

Apie duobes ir atgimimus

– Netrukus pristatysite naujausią darbą – spektaklį „Dugnas“. Ar buvo jūsų gyvenime tų „dugnų?

– Buvo. Mane gelbėdavo kūryba. Turiu galvoje ne tik teatrą, bet ir kūrybiškumą, improvizaciją gyvenime. Kiekvienas žmogus yra potencialus pasikeisti. Tik kiekvieno asmeninis kūrybiškumas gali išgelbėti. Geriausias pavyzdys – Miunhauzenas, pasistvėręs už plaukų save ištraukė iš liūno.

– Ar dažnai pasitaiko kūrybinių krizių?

– Tai yra tiesiog neišvengiama. Kaip taisyklė – po didelių kūrybinių darbų išgyveni krizę. Tačiau su tuo reikia išmokti gyventi, dirbti, tiesiog būti. Abejonės dėl tikrumo tuo, ką darau, visada lydi. Svarbu atrasti motyvų žengti toliau. Stengiuosi, kad darbo procesas būtų nepertraukiamas.

– Taip niekad atostogoms laiko ir nelieka?

– Tiesą sakant neatostogauju. Tačiau laisvų dienų būna. Neseniai su draugais buvau išvykęs žvejoti.

– Teatras susiplakęs su gyvenimu… Teatre ieškote gyvenimo ar gyvenimo teatre?

– Ir vienaip, ir kitaip. Gyvenu tam tikrą improvizaciją – tiek teatre, tiek gyvenime.

– Tačiau kūrybiniams įkvėpimams reikia stabtelėti. Atrandate progų?

– Ilgą laiką nesuvokiau, jog reikia stabtelėti ir atidžiau pažvelgti į pasaulį. Gerai, kad vaikiško smalsumo vis dar nebuvau praradęs… Tačiau tie įkvėpimo šaltiniai visad tie patys: meilė, grožis, gamta, žmonės, santykiai. Gyvenimas yra pakankamai keistas, ir tai mane įkvepia.

***

Laura Kupriščenkaitė, balsas.lt, 2010 spalio 12 d.