„Laimingi“ virto „Prakeiktaisiais“

Sostinės Menų spaustuvėje Oskaro Koršunovo teatras (OKT) šiandien pristato jaunojo režisieriaus Artūro Areimos spektaklį „Prakeiktieji“, sukurtą pagal Eugene’o O’Neillo dramą „Elektrai skirta gedėti“.

Repetavusi OKT Ašmenos gatvės buveinėje trupė savaitės pradžioje persikėlė į pagrindinę Menų spaustuvės salę. Nerimo ir jaudulio visiems į valias, o Tomai Vaškevičiūtei – Lavinijai Menon – nuo ilgų pjesės tekstų net buvo kilusi grėsmė užkimti. Balso aktorė neprarado, tad spektaklis tikrai įvyks. Tarškant barškant statomoms dekoracijoms, režisierius A.AREIMA atsakė į klausimus.

Karas dėl meilės

– Kaip čia atsitiko, kad „Laimingi“ (A.Areimos spektaklis, pastatytas prieš metus Kauno dramos teatre) virto „Prakeiktaisiais“?

– (Juokiasi) Šio spektaklio pjesę „Elektrai skirta gedėti“ atradau kur kas anksčiau nei „Laimingus“. Veikalą pervadinau, nes suku link man rūpimos temos – mumyse tūno prakeiksmas. Visi veikėjai Menonų šeimoje kovoja, kariauja dėl meilės, kurios stokoja nuo vaikystės. Likimas metė prakeiksmą Menonų namams, ir šeimos ryšiai ima irti. „Prakeiktieji“ sukosi galvoje dar nuo studijų laikų. Trečiame kurse stačiau pjesės ištrauką. Tai viena pirmųjų man ypač įsiminusių klasikinių medžiagų.

– Ankstesniuose pastatymuose daug dėmesio skiri vyro ir moters santykiams. Dabar akiratyje – šeima.

– Taip, skaudžiausia visuomenės grandis. Ieškau, kas slypi joje ir kas iš jos ateina į visuomenę, socialinius reiškinius.

– Regis, veikalo apimtis prislėgė aktorius.

– Ne tik aktorius (juokiasi). Manęs vis klausia, kurį veiksmą „darom“? Kai atsakau, kad visus tris… akis išplečia. Pjesę perskaityti trunka devynias valandas. Tad negalėjome išvengti kupiūrų.

Muzika prabils likimas

– Tavo spektaklių veikėjai – kaip Antikos skulptūros: statiški ir deginami vidinės ekspresijos. Kiek spektaklyje antikinių motyvų?

– Savo teatro estetikoje skulptūriškai dėlioju mizanscenas. Yra keletas tekstų iš Aischilo „Orestėjos“. Iš pradžių puoselėjau idėją susieti šiuodu veikalus, tačiau labai skiriasi loginiai akcentai, motyvai, paaiškinantys veikėjų priešpriešą. Teko atsisakyti šios minties. Vis dėlto pats E.O’Neillas remiasi antikine drama, tad pagrindiniai kodai išlieka.

– Iš anksto žinojai, kam atiteks vaidmenys. Pavyzdžiui, kad Tadas Grynas įkūnys Oriną, nes jis „supranta tą temą“…

– Orinas labai anksti, būdamas šešiolikos, patenka į karo sūkurį. Tai jį smarkiai paveikia. Panašų veikėją Tadas įkūnijo Michalo Walczako „Kelionėje į kambario vidų“, tad jis jau prisilietęs prie šios temos.

– Saksofonistas Liudas Mockūnas – ne tik spektaklio kompozitorius, bet ir vaidmens kūrėjas? Koks čia sumanymas?

– Jis lyg antikinės dramos choras, kuris kalba, komentuoja veiksmą, skatina veikėją, perteikia jo vidinį pasaulį. Jo kuriamais garsais kartais prabyla žmogaus likimas.

Mano teatras

– Glaudiesi po OKT stogu. Kuo tavo kūrybai artimos šio teatro kūrybos manieros ir kaip ketini išsaugoti savitumą?

– Nežinau, ar „stogas“ turi kokios nors reikšmės. Man svarbiau, kad turiu kūrybos laisvę, galiu pats rinktis aktorius. To visiškai pakanka. Valstybiniame teatre tenka remtis jo trupe.

– Ko reikia, kad atsirastų A.Areimos teatras?

– Kol kas apie tai nesvajoju. Kita vertus, tai, ką darau, ir yra mano teatras.

***

Mindaugas Klusas, „Lietuvos žinios“, 2010 gruodžio 9 d.